Lengvas būdas pralošti... gyvenimą

Gintautui (tikrasis vardas redakcijai žinomas) – vos 25 metai, bet jis jau nieko iš gyvenimo nesitiki. Nieko neplanuoja. Nesvarsto, ką veiks, kur bus po metų ar dešimtmečio, jei apskritai dar bus. Niekas nedomina. Viskas „dzin“. Pesimistinės mintys persekioja kone kasdien, kartais vaikinui norisi tik vieno – „pasikabinti“. Bet praeina valanda, kita, tą sunkųjį periodą kažkaip pavyksta iškentėti, ir vėl šiek tiek palengvėja. O tada akys savaime nukrypsta į kompiuterį...

Ką Gintautas veikia, kokia jo kasdienybė, turbūt jau supratote – pražūtingieji lošimai. Dabar lošimai jam – ir bene vienintelis gyvenimo džiaugsmas, ir didžiausia nelaimė. Bet išsilaisvinti iš šios kebeknės, regis, jokių prošvaisčių.

Gintautą teko ilgai įkalbinėti, kad papasakotų apie savo „sumautą“ gyvenimą. Kas, klausė, nuo to pasikeis? Jo gyvenimas – jo problemos, kam tai turėtų rūpėti? Kad kiti nekartotų jo klaidų? O ką, tegu kartoja!

Kai pagaliau pavyko įtikinti atsiverti, supratau, kad pokalbis bus nelengvas. Ne tiek dėl turinio, kiek dėl vaikino negebėjimo bendrauti. Žodžius iš jo reikėjo tiesiog pešte pešti. Ilgas, atsargus klausimas, o atsakymai – „taip“, „ne“, „sunku pasakyti“, „gali būti“... Ir tai suprantama: tiek metų bendravus beveik tik su kompiuteriu, „gyvai“ kalbėtis gali būti sudėtinga. „Reik įprast“, - šyptelėjo gražiai nuaugęs vaikinas. Ir tai buvo turbūt vienintelė jo linksmesnė emocija viso mūsų pokalbio metu.

Gintautui sunku suvokti, kas jį galėjo pastūmėti į lošimus, juo labiau, kad tai – labai greitai įtraukiantis, bet kartu ir labai pavojingas pomėgis. O kas, vyptelėjo lūpomis, čia baisaus? Vieni kasdien į darbą eina, kiti – žaidžia. Lošia. Įspūdis toks, kad virtualioje realybėje nuo mažų dienų „apsigyvenęs“ Gintautas čia ir „užstrigo“.

Paprašius prisiminti šeimą, vaikystę (galbūt čia tūno siūlo galas, visų problemų pradžių pradžia?), jis pirmiausia paminėjo, kad mama „buvo gera“. O gera tuo, kad niekada nieko nereguliavo, nesikišo į jo pasaulį, nenurodinėjo. „Nekniso proto“. Mama gyveno sau, o sūnus – sau.

Gintautas viename Lietuvos didmiestyje lankė pradinę mokyklą. Mama daug dirbo, patėvis – irgi, o kad mažasis vienturtėlis nesijaustų vienišas, mama dosniai žarstėsi pirkiniais. Kaipgi vaikas augs be kompiuterio ar išmaniojo telefono! Gintautui šie du prietaisai atstojo ir mamą, ir tėtį, ir kiemo draugus, ir apskritai viską, ko tokio amžiaus vaikui reikėtų. Tėvai džiaugdavosi, kad vaikas nelenda į akis, o dar ir koks protingas – kaip gerai gaudosi naujosiose technologijose!

Kai Gintautas mokėsi aštuntoje klasėje, šeima ryžosi didelėms perturbacijoms – apsisprendė emigruoti į vieną Skandinavijos šalį. Kol mama su patėviu svetur apšils kojas, Gintautas liko pas močiutę. Ir dėl to per daug neišgyveno – močiutės juk viską leidžia, pildo visus įgeidžius.

Mama Gintautui dažnai atsiųsdavo pinigų, taigi vaikas viską, ko geidė, turėjo, ir jį toks „laisvas ir nepriklausomas“ gyvenimas tenkino. Vis dėlto po kurio laiko kilo noras ir pačiam lėkti pas motiną, juolab kad kompiuterį ar telefoną nuolat apsikabinęs paauglys anglų kalbą buvo neblogai pramokęs. Mama surado mokyklą, kad sūnus galėtų tęsti mokslus, tiesa, pamokos – tos šalies kalba. Gabus vaikinas greitai pramoko ir šią užsienio kalbą, ir be didesnio vargo įsitvirtino naujoje aplinkoje.

Gintautas čia toliau gyveno jam įprastu ritmu: formalus apsilankymas mokykloje, po pamokų – kompiuteris. Žaidimai, socialiniai tinklai, „YouTube“, tiktokai ir kitos patrauklios platformos. Niekas nenustatinėjo jokių laiko limitų, niekas nesidomėjo, ką jis prie kompiuterio veikia. Gintautas neslepia – apsilankydavo visur, kur tik gali būti įdomu tokio amžiaus vaikinui. O kai sulaukė pilnametystės, nėrė į lošimus.

Kodėl suviliojo lošimai? Ką čia slėpsi: sėkmingi draugų statymai. Dar tiksliau – noras greitai praturtėti ir... azartiškas charakteris. Gintautui čia puikiai sekėsi, o tai masino dar labiau. Kiek, dirbdama keliuose darbuose, mama uždirbdavo per mėnesį, tiek jis galėjo „pakelti“ per vieną ar dvi naktis! Taip taip, Gintautas daugiausia lošdavo naktimis, nes iš prigimties jis – „pelėda“, be to, nuolatinis sėdėjimas prie ekranų pakoregavo ir miego režimą.

Baigęs mokyklą, vaikinas nė minties neturėjo apie studijas universitete. Jis iki šiol nesupranta, kam žmogui išsilavinimas, jei „moki suktis“? Dvidešimtmetis jaunuolis „sukosi“ taip, kad užteko investicijoms į kriptovaliutą (daugiausia pirkdavo vadinamuosius „shitcoinus“ – „tai kriptovaliuta, kuri sublizga ir greit subyra; pavyzdžiui, per dieną sukuriama 20 000 „shitcoinų“, kurie po poros valandų būna nulinės vertės; spėjus pigiai nupirkti ir greit parduoti, gali akimirksniu uždirbti didžiulius pinigus, bet labai rizikinga“ – va taip man paaiškino), pakankamai liko ir restoranams, pramogoms, vardiniams rūbams. Ir, aišku, naujiems statymams.

Sulaukęs 23 metų jis buvo sukaupęs apie 400 tūkst. eurų!

O turbūt didžiausią įtaką Gintautui įjunkti į lošimus turėjo vienas lošimų pasaulyje puikiai žinomas rusų „geimeris- strymeris“, turintis milžinišką sekėjų bendruomenę ir leidžiantis norintiems pasinaudoti jo kodu, už tai gaunantis tam tikrą procentą žaidėjo praloštų pinigų. Gintautas pabandė, pirmieji kartai nenuvylė, ir – azarto pagautas, pirmyn!

Nejau niekada neteko „nusiskausminti“? Juk lošimai – paprasčiausia loterija, gali išlošti, bet didesnė tikimybė, kad praloši?

Gintautas patvirtino – taip, pasitaikydavo ir „amerikietiškų kalnelių“. Kartą per 20 minučių sugebėjo pralošti… 6 tūkstančius eurų! Ir ką? Nieko. Lošėjai į tokius dalykus žiūri filosofiškai: šiandien – pralošei, rytoj ar poryt – išloši. Gal. Gintautas patikslino: kadangi iš vakaro buvo „pakėlęs“ 7000 eurų, tai tie „minus šeši“ – nieko baisaus. „Amerikietiški kalneliai“ lošėjų gyvenime, anot jo, neišvengiami. Tik vieniems jie gali būti labai dosnūs, kitiems – labai negailestingi. Čia jau kaip pasiseks.

Kai pinigų turi daugiau nei proto, kyla visokių pagundų. Kartu – ir pavojų. Panašiai nutiko ir Gintautui.

Įtikėjęs, kad gimęs po laiminga žvaigžde, kad negali nesisekti, turtingas jaunuolis nusprendė grįžti į Lietuvą. Ir net šiokį tokį planą – pirmą ir vienintelį gyvenime – susidėliojo: nusipirks butą, teises, mašiną. Ir... sėkmingai loš toliau.

Užsienietė draugė jo pasiūlymu nesusižavėjo, bet Gintauto tas nesulaikė. Nenori – atia. Pinigingas ir gražiai atrodantis, madingai apsirengęs vyrukas greitai susirado dailią lietuvaitę. Ir siautė toliau: restoranai, pramogos, alkoholis, draugai, lošimai...

Tokiais malonumais apsiribojantis Gintautas nė nepajuto, kad jo piniginė plonėja. Norėdamas „pasikelti“ pajamas, ėmė lošti dar intensyviau, bet, kaip tyčia, pradėjo nesisekti. Išlošia tūkstantį – praranda du... Supykęs stato dar daugiau – ir dar daugiau nuostolių.

Sielvartą dėl praloštų sumų slopino alkoholis, o apsvaigus apimdavo dar didesnis noras nuostolius atstatyti. Gintautas ne kartą paminėjo, kad būtent išgėrus jam kildavo nesutramdomas noras lošti. Atgauti tai, kas prarasta. Taip ir sukosi pragaištingas ratas.

Ir štai rezultatas – per praėjusius metus Gintautas prarado visas savo santaupas, apie 300 tūkstančių eurų! Viena bėda ne bėda – paliko mergina, nuomotojas už skolas iškraustė iš buto, dingo draugai, kuriems jis nieko negailėdavo, prireikus ir pašelpdavo viena kita šimtine. Neturi pinigų, pats prašai paskolinti – koks tu draugas...

Dabar Gintautas glaudžiasi pas pusbrolį viename iš Vakarų Lietuvos miestų. Laikinai. Kol, viliasi, vėl ims šypsotis lošimų fortūna, tad vėl sukaups pinigų. Skolinasi iš giminaičių, močiutės, kartais sulaukia mamos pervedimų, kuri apie sudėtingą sūnaus situaciją nieko nenutuokia. Gi jam viskas visada puikiai sekasi!

O jei lošimai „nepaeis“, jei fortūna dantų taip ir neparodys? Šaltas ir abejingas Gintauto atsakas pribloškia – „Tai visada yra išeitis – pasikabint...“

Ar šiandien jis, po tiek pakilimų ir nuopolių, pagaliau susivokė, kad lengvai atėję pinigai lengvai ir pradingsta? Kad lošimas gali sužlugdyti žmogų? Atimti draugus? Net gyvenimą? Ar jam pačiam savęs negaila? Ar atrastų jėgų atsitiesti?

Gintautas įsitikinęs, kad jau per vėlu. Reikėjo laiku atsikvošėti. Užsiblokuoti nuo lošimų. Ieškotis darbo, sugrįžti į normalų ritmą. O gal kreiptis pagalbos į specialistus.

Ir dar, prisipažino, reikėjo, kad tada, kai jis įsisuko į užburtą lošimų ratą, kas nors iš šalies – gal mama, gal mylima mergina, giminaitis ar draugas – vis dėlto būtų „paknisę protą“. Gal Gintautas jų „pamokslų“ būtų paklausęs? Gal tai būtų buvęs pats naudingiausias, pats reikalingiausias Gintautui mestas gelbėjimosi ratas. Ir dabar būtų viskas kitaip.

Šio jaunuolio situacija iš tiesų atrodo sudėtinga, nes panašu, kad jis jau turi stiprią priklausomybę lošimams, o, kaip žinia, nėra būdo valdyti lošimą. Jei kas sugebėtų suvaldyti lošimą, būtų milijardierius. Šiuo atveju lošimo pinigai lengvai atėjo, lengvai ir išėjo, nes neišvengiamai pakliūvama į sėkmės – nesėkmės sritį, kuomet kai kam pasiseka, kai kam nepasiseka. Visą laiką sektis negali. Todėl tie žmonės, kuriems sąlyginai pasisekė, iš lošimo turėtų kuo greičiau pasitraukti.

Lietuvoje turbūt visi žino atvejį, kai buvo pralošta per 40 mln. suma. Tai akivaizdus įrodymas, kad jokios schemos, jokie atsilošimai neegzistuoja. Jei kas nors būtų išradęs būdą laimėti lošimuose, mes tą žmogų tikrai žinotume, jis būtų pasaulio įžymybė.

Kitas paprastas dalykas – gal ne kiekvienas žino, bet, pavyzdžiui, loterijose įstatymas apibrėžia, kad 50 proc. surinktų pinigų yra skiriama laimėjimams. Todėl kai reklamoje kalbama, kad, tarkime, kitame lošime bus išloštas automobilis, kainuojantis maždaug 30 tūkst. eurų, vadinasi, jei bilietas kainavo eurą, vien tam, kad kažkas tą automobilį išloštų, savo eurą turės pralošti 60 tūkstančių žaidėjų.

Taigi lošimas yra pramoga, o ne galimybė užsidirbti. Paprastas klausimas: kiek pinigų aš, jūs, bet kuris kitas žmogus gali skirti pramogai? Jei kas nors sako, kad pramogai gali skirti 100 tūkstančių eurų, pavydžiu tokiam žmogui... Daugelis galime skirti 50 eur, gal 100. Visa kita, kas viršija šią sumą, jau traktuotina kaip absurdas. Nes tai jau nebėra pramoga, tai jau bandymas užsidirbti. O užsidirbti šioje srityje galimybė yra tokia menka, kad neverta apie tai net diskutuoti.

Tiesiog kai kam pritrūksta sveiko proto, kuris, tenka pripažinti, šiame sektoriuje dažnai „neįsijungia“. Kodėl taip yra? Žmonėms dar mokyklos suole reikėjo labiau pasigilinti į matematinę statistiką ir aiškiau įsivaizduoti, kokios yra vieno ar kito dalyko atsitikimo galimybės.

Kodėl vieni „užsikabina“ lošti, o kiti sugeba savo norus sukontroliuoti? Tai yra azartas. Pats savaime azartas žmogui yra reikalingas, pavyzdžiui, kalbant apie sportinį azartą, kitas sritis. Bet kai šis jausmas tampa nekontroliuojamas, sukelia daug problemų. Pavyzdžiui, meilė yra labai gražus jausmas, bet kai jis nekontroliuojamas, gali nutikti labai negerų, nepageidaujamų dalykų.

Kontroliuoti šį jausmą nėra paprasta. Žmonės, apimti stiprių jausmų, praranda racionalumą. Todėl, mano nuomone, geriausia išeitis – ruoštis iš anksto. Štai ir vėl grįžtu prie to, kad lošimas yra pramoga. Vadinasi, galima susitarti – šiandien pramogausime. Kiek skirsime pramogoms? 50, na, 100 eurų. Jei laikysimės susitarimo, lošimas problemų nesukels. Labai svarbus išankstinis savęs apribojimas, nes kai jau įsitraukiama į procesą, ne kiekvienas geba save sukontroliuoti. Bet iš anksto tam įmanoma pasiruošti.

Kartais užtenka apsisprendimo daugiau nelošti, ir pavyksta to laikytis. Kartais apsisprendimo jau nepakanka – tokiam žmogui reikia ir psichologinės paramos. Tai jau priklausomybė.

Jei lošiama kompiuteriu, problema ir ta, kad dalis tokių lošimų yra nelegalūs. Ne, tai nereiškia, kad negausi išloštų pinigų – blogai, kad tokie lošimai vykdomi nesilaikant Lietuvos Respublikoje priimtų įstatymų, patvirtintų taisyklių. Manoma, kad nelegalių lošimų rinka gali sudaryti iki trečdalio visos internetinių lošimų rinkos. Tai didelis nuostolis tiek mokesčių nesumokėjimo prasme, tiek ir priklausomybių atsiradimo prasme. Deja, Lošimų priežiūros tarnybai ir kitoms institucijoms kol kas ne itin gerai sekasi nelegalius lošimus užkardyti.

Tai yra problema, į kurią visuomenė, mano nuomone, nepakankamai kreipia dėmesį. Šią problemą turi spręsti ne psichologai, konsultuodami į bėdą patekusius lošėjus, o įstatymo leidėjas ir lošimo priežiūros kontrolieriai.