Žurnalistas ar nuomonės formuotojas? Riboms nykstant, atskirti tampa vis sunkiau

Tinklaraštininkai, nuomonės formuotojai ir „influenceriai“ šiandien renka šimtatūkstantines auditorijas socialiniuose tinkluose ir jų pateikiamas turinys neretai yra panašus į žurnalistinę produkciją – informacija gali būti tiksli ar patikrinta, kelti rimtas pasekmes politikams. „Kas vyksta Kaune“ kalbinti žurnalistai teigia, jog visuomenei tampa vis sunkiau atskirti žurnalistus ir nuomonės formuotojus, tačiau tradicinės žiniasklaidos mirties jie dėl to neprognozuoja.

Visuomenės informavimo įstatymas (VIĮ) numato, jog žurnalistas yra fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir/ar yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Tuo tarpu nuomonės formuotojo sąvoka VIĮ nėra minima, o Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne apibūdinama maždaug taip: rinkodaroje veikiantis asmuo, savo žinomumu darantis poveikį pirkėjų pasirinkimui; žinomas ir įtakingas asmuo, plačiai skleidžiantis savo idėjas viešojoje erdvėje arba išnaudojamas kieno nors idėjų sklaidai.

Visgi žurnalisto sąvoka išlieka gana plati – štai visai neseniai žurnalistu prisistatė ir visuomenėje pagarsėjęs recidyvistas Andrius Kandrotas-Celefonas, mat porą mėnesių buvo įsidarbinęs „Respublikos“ laikraštyje. Visuomenininkas Andrius Tapinas anksčiau yra prisistatęs kaip žurnalistas, anksčiau žurnalistu dirbo ir tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas. Tačiau šiandien jie abu teigia, kad nėra žurnalistai.

„Iš esmės žurnalistas yra žmogus, profesionaliai renkantis, patikrinantis (tai labai svarbi dalis) ir pateikiantis svarbią informaciją visuomenei, kurią visuomenė turi teisę žinoti. Tuo metu nuomonės formuotojas dažniausiai pateikia savo nuomonę, įvairias faktų interpretacijas, ne pačius faktus“, – skirtumą paaiškina B. Davidonytė.

Naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius Saulius Jakučionis sako, jog žurnalistams kyla pareiga pateikti faktus, taip pat informaciją auditorijai pateikti nešališkai ir objektyviai, suteikiant pasisakymo teisę visiems įmanomiems konkrečios temos subjektams.

Pasak S. Jakučionio, žurnalistų objektyvumo siekis yra vienas pagrindinių skirtumų.

Visgi, kad riba tarp žurnalistų bendruomenės ir nuomonių formuotojų nyksta, sutiko visi portalo „Kas vyksta Kaune“ kalbinti žurnalistai. Tačiau jie įvardijo skirtingas priežastis.

B. Davidonytės teigimu, visuomenei ne visuomet lengva atskirti žurnalistą nuo nuomonės formuotojo, mat kai kurie nuomonės formuotojai gali prisistatyti žurnalistais, kai jiems tai yra patogu.

„Yra žmonių, kurie kartais dėliojasi kepurėles – kai man patogu, ar reikia kažkokių duomenų gauti, aš esu žurnalistas, bet kai reikia prisiimti atsakomybę dėl paskleistos informacijos, tada aš nebe žurnalistas, čia buvo tik paskleista mano nuomonė. Manau, kad tai nėra teisingas požiūris – žurnalistas yra žmogus, kuris ne tik naudojasi žurnalisto teisėmis, bet ir prisiima atsakomybę“, – įžvalgomis dalijasi B. Davidonytė.

„Lietuvos ryto“ televizijos laidų vedėjo ir buvusio Lietuvos televizijos vadovo Rimvydo Paleckio nuomone, prie painiavos prisideda ir pati žurnalistų bendruomenė, mat, pasak pašnekovo, ir kai kurie žurnalistinį darbą dirbantys žurnalistai siekia veikti kaip nuomonės formuotojai.

„Dalis nuomonės formuotojų yra žurnalistai, jie kaip ir dirba žurnalistinį darbą, kaip mes jį suprantame – užtikrina nuomonių įvairovę, neužima politinės pozicijos dirbant žurnalistinį darbą, bet tuo metu, kai jie nedirba to darbo, ir, pavyzdžiui, reiškiasi socialiniuose tinkluose, jie užima vienas ar kitas pozicijas.Tarkime, Rita Miliūtė, Šarūnas Černiauskas ir kiti, kurie labai aiškiai užima poziciją vienu ar kitu klausimu. Grynieji žurnalistai to neturėtų daryti – jie turėtų išlikti neutralūs, kad ir kokia tema ar situacija bebūtų“, – teigia R. Paleckis.

„Taip pat dirbdami žurnalistinį darbą, kai kurie žurnalistai, užuot informavę visuomenę, jie formuoja tam tikrą poziciją, arba užuot aiškinęsi temą ar problemą, jie aiškina, kas yra gerai ar blogai. Tarkime, Remigijus Žemaitaitis blogas, o kitas politikas nebūtinai yra geras, bet bent nėra blogas. Mano nuomone, žurnalistai turėtų pateikti auditorijai įvairius požiūrius ir palikti auditorijai spręsti, kas jai patinka ar ne“, – priduria R. Paleckis.

BNS vyr. redaktoriaus S. Jakučionio nuomone, žurnalistai socialiniuose tinkluose savo nuomonę vis dažniau reiškia prisitaikydami prie auditorijos poreikių – vis daugiau skaitytojų naujienas skaito socialiniuose tinkluose.

„Taip jau nutiko su mūsų profesija, kad daliai auditorijos informacijos ieškant socialiniuose tinkluose, dalis žurnalistų yra nusprendę eiti bendrauti su auditorija ten, kur pati auditorija renkasi, ir pasiūlyti patrauklių būdų informacijai gauti – šiuo atveju tai ir yra socialiniai tinklai. Patrauklus būdas informacijai gauti dažnai būna nuomonės reiškimas ar patrauklesnis informacijos pateikimo būdas, ką darant, kartais, yra rizikuojama mažiau paisyti žurnalistų etikos standartų, nepainioti faktų su nuomone, būti kuo labiau nešališkiems nušviečiant informaciją“, – pastebi S. Jakučionis.

Kai kurie nuomonės formuotojai socialiniuose tinkluose jau turi panašius sekėjų skaičius, kaip ir mažesnės žiniasklaidos priemonės.

Pavyzdžiui, feisbuke visuomenininką Andrių Tapiną seka beveik 300 tūkst. sekėjų, tinklaraštininku save įvardijantis Skirmantas Malinauskas turi 118 tūkst. sekėjų.

Nors didžiausi naujienų portalai gali pasigirti įspūdingesniais skaičiais (pavyzdžiui, „Delfi“ ir „15min“ turi virš 700 tūkst. sekėjų), tačiau daugelis mažesnės auditorijos ar regioninių žiniasklaidos priemonių turi kur kas mažiau sekėjų.

Tačiau ŽPA pirmininkė B. Davidonytė tradicinės žiniasklaidos priemonių mirties neprognozuoja – pasak pašnekovės, žiniasklaidai mirtis buvo prognozuojama ne kartą, pavyzdžiui, ir dėl skaitmenizacijos. Visgi žiniasklaidos priemonės sugebėjo prisitaikyti.

„Istoriškai kalbant, buvo labai daug kartų kalbama, kad tradicinė žiniasklaida jau tuoj žus. Niekada vienas žmogus, kad ir koks jis būtų įtakingas, neaprėps, ką daro naujienų portalas, žiniasklaidos redakcijos, ką daro dešimtys žmonių. Manau, kad yra pakankamai daug žmonių, kurie seka tam tikrus nuomonės formuotojus, bet tuo pačiu metu skaito ir tradicinę žiniasklaidą. Vietos pasaulyje užteks visiems. Tradicinės žiniasklaidos misija yra per daug svarbi, niekas kitas tuo ir neužsiima“, – teigia B. Davidonytė.

BNS vyr. redaktoriaus vertinimu, žiniasklaida nebeturi informacijos sklaidos monopolio, tačiau vis dar gali užtikrinti aukštesnę kokybę, tikrindama faktus ir pateikdama visuomenės interesą atitinkančią informaciją.

„Aš vis dėlto tikiu, kad laikais, kai yra tiek daug netikros informacijos, kai tiek daug žmonių dedasi žurnalistais, kad skleistų nepatikrintus faktus, tai tik įtvirtina tradicinės žiniasklaidos rolę, skleidžiant patikrintą, visuomenės interesą atitinkančią, nešališką informaciją.

O kita bėda yra susijusi su medijų raštingumu – tikiuosi, jog pasieksime tokį lygį, kad žmogus, skaitantis naujienas, supras, kokį informavimo lygį gaus skaitydamas tradicinės žiniasklaidos priemonę, o kokios kokybės informaciją gaus sekdamas nuomonių formuotoją“, – tvirtina BNS vyr. redaktorius.

Savo ruožtu R. Paleckis teigia, jog pastebi kelias prieštaringas tendencijas. Viena vertus, vienos auditorijos vertina nuomonių įvairovę ir stengiasi susirinkti informaciją iš kelių šaltinių, tačiau kiti auditorijos nariai tikisi temą suprasti akimirksniu.

„Vis daugiau žmonių, bent kaip jaučiu, nori aiškumo. Jie pažiūri kokią nors laidą ir nori, kad nušviesta tema jiems būtų visiškai aiški, nereikėtų papildomai gilintis (...).

Laimei, išlieka dalis visuomenės, kuri yra kritiška bet kokiam nuomonių pateikimui ir jie nori įvairovės. Ir jie ieško turinio, kur yra nuomonių įvairovė, arba pereidami kelias nuomonių formuotojų paskyras, susidaro kažkokią nuomonę, prafiltravę vienų ar kitų pozicijas. Kol bus žmonių, kurie nepasiduos nuomonių lyderių įtakai, tol objektyvumas savo vietą išlaikys“, – pastebi R. Paleckis.

„Bet man labai sunku nuspėti, kokios bus tendencijos visuomenėje – ar bus vis daugiau žmonių, kurie norės aiškumo ir neturės laiko gilintis į nuomonių įvairovę, ar įvyks lūžio taškas ir pakankamai didelė visuomenės dalis norės ne aiškinimo, o ieškos skirtingų nuomonių kampų, kad susidarytų savo vaizdą, paveikslą apie vieną ar kitą įvykį“, – priduria žurnalistas.

Pagal visuomenės informavimo etikos kodeksą, žurnalistams leidžiama reikšti asmeninę nuomonę, tik nuomonė turi būti reiškiama etiškai ir aiškiai atskiriama nuo faktų. Tiesa, žiniasklaidos organizacijos gali taikyti ir kitokį reguliavimą – pavyzdžiui, visuomeninis transliuotojas LRT anksčiau žurnalistams leido reikšti nuomonę autoriniais komentarais, vėliau tokią galimybę uždraudė. Praėjusiais metais tuometinė LRT etikos kontrolierė Aistė Žilinskienė išsakė rekomendaciją ir vėl sugrąžinti LRT žurnalistams galimybę reikšti asmeninę nuomonę.

„Kas vyksta Kaune“ kalbintų žurnalistų nuomonės išsiskyrė. B. Davidonytės teigimu, ilgametę patirtį turintys žurnalistai gali būti itin gerai įsigilinę į specifines temas ir jų išsakyta nuomonė gali praturtinti diskusiją.

„Neretais atvejais, žurnalistas, nagrinėdamas tam tikrą temą daug metų, dirbdamas politikos ar verslo žurnalistu, jis tampa tos temos ekspertu, jis įsigilina į tas temas, jo nuomonė gali būti svarbi, ne mažiau svarbi nei politikos apžvalgininko“, – pastebi pašnekovė.

B. Davidonytės teigimu, LRT uždraudus savo žurnalistams rašyti autorinius komentarus nuomonių skiltyje, LRT portalo nuomonių skilties kokybė nukentėjo.

„Žiniasklaidos priemonės gali nusistatyti savo redakcinę politiką ir Visuomeninis transliuotojas buvo nusprendęs, kad LRT dirbantys žurnalistai nebegalės rašyti autorinių komentarų, ne feisbuke turiu mintyje, bet portale, radijuje, komentaro žanro tekstų.

Man atrodo, kad nuomonių rubrika tapo daug blankesnė, ji daug prarado. Buvo daug ryškių ir įdomių komentarų, tiek Liepos Želnienės, tiek Jurgos Tvaskienės, jų dabar nebėra ir nelabai kas juos pakeitė. Atsirado politikos apžvalgininkų komentarai, bet jie ir anksčiau komentuodavo laidose, tad tam tikros dalies požiūrių visuomenė nebeteko“, – teigia B. Davidonytė.

Tuo tarpu Lietuvos ryto laidų vedėjas R. Paleckis sako, kad nors pats kartais komentuoja politinius įvykius, stengiasi komentavimo vengti, mat žurnalisto pozicijos išsakymas gali sudaryti išankstines nuomones pašnekovų atžvilgiu.

„Pats gaunu atgarsių iš politikų ar žiūrovų – jie sako, kad vertina neutralumą, bet kai tu kažką komentuoji, tai tu užimi kažkokią poziciją, o jie mano, kad žurnalistas turėtų susilaikyti nuo komentarų, siekdamas likti nešališku. (…)

Stengiuosi komentuoti kuo mažiau, siekdamas nesudaryti išankstinės nuomonės pašnekovų atžvilgiu, kurie dalyvaudami mano laidose tikisi nešališkumo. Tad linija yra labai plona“, – tvirtina R. Paleckis, pridurdamas, jog idealiu atveju žurnalistai neturėtų asmeniškai komentuoti įvykių, tačiau realybė yra kur kas sudėtingesnė.

„Bet gyvenimas yra įvairesnis, nei taisyklės. Pavyzdžiui, karo Ukrainoje kontekste tu negali išlikti visiškai neutralus, visgi esi visuomenės dalis ir nori, kad visuomenei būtų kaip įmanoma geriau“, – priduria žurnalistas.

S. Jakučionis sako, jog viešas komentavimas savaime nėra problema, tačiau turėtų būti daugiau analitinio pobūdžio, padedantis auditorijoms giliau pažvelgti į vieną ar kitą procesą.

„Man atrodo, kad žurnalistų viešas komentavimas turėtų kilti iš noro pasižiūrėti į įvairius šalies visuomeninio gyvenimo procesus, tuo pačiu savo komentarais kyla pareiga nesukurti auditorijai įspūdžio, kad jis turi išankstinę nuomonę tam tikrais klausimais, arba, dar blogiau, apie konkrečius žurnalistus. Tokio komentavimo ir linkiu, daugiau analitinio, mažiau paremto emocijomis ir aktyvizmu“, – linki S. Jakučionis.

Tuo tarpu B. Davidonytės manymu, žurnalistų nusiteikimas išlikti maksimaliai neutraliems gali vesti ir prie savotiškos savicenzūros.

„Pavyzdžiui, buvo matuojama, kokiu tonu užduodami klausimai pašnekovams, ar per aštriai klausinėjama. Čia jau pereiname į savicenzūros dalykus – kad nuomonė niekaip negali išlįsti, žurnalistas turi būti kaip robotas, kuris nerodo jokių emocijų, nuomonės. Man atrodo, kad noras būti labai objektyviam gali vesti link neobjektyvumo – jei tu girdi, kaip politikas meluoja, bet nedrįsti jo pertraukti ir pasakyti, kad yra ne taip, kaip jūs sakote, tu tampi šališkas prieš žiūrovą“, – pastebi žurnalistė.

Kitaip nei nuomonės formuotojams, žurnalistams taip pat keliami politinio neutralumo reikalavimai – jie negali būti politinių partijų nariais, negali dalyvauti rinkimuose, neturėtų agituoti už vieną ar kitą kandidatą.

Visgi etikos kodeksas nedraudžia žurnalistams dalyvauti politinėse ar pilietinėse akcijose, jas organizuoti, be to, kodeksas įpareigoja ginti žodžio laisvę. Tad praėjusį pusmetį ŽPA organizuojant protestus prieš vadinamąsias LRT pataisas, kuriomis buvo siekiama palengvinti LRT generalinės direktorės atleidimo tvarką, žurnalistų nuomonės išsiskyrė – vieni prisidėjo prie šių akcijų organizavimo, kiti tuo tarpu kaltino organizatorius aktyvizmu.

Protestus organizavusios ŽPA vadovės B. Davidonytės teigimu, sunku įsivaizduoti, kas be žurnalistų ir galėtų apginti žodžio laisvę.

„Kai mes kalbame apie protestus, skirtus ginti žodžio laisvę, tai Žurnalistų etikos kodeksas įpareigoja ginti žodžio laisvę. Man labai įdomu, kas apgins žodžio laisvę, jei ne patys žurnalistai. Kažkas turi būti vedliai, kai matoma, kad politikai bando pasikėsinti į tas vertybes.

Dabar lygiai tą patį matome Čekijoje, kai visuomeninio transliuotojo darbuotojai paskelbė streiką ir daugybė jų protestuoja dėl bandymų pakeisti visuomeninio transliuotojo finansavimo schemą. Kai kalbame apie protestus, man atrodo, kad žurnalisto atsakomybė ir pareiga yra dalyvauti protestuose, kad nebūtų kėsinamasi į žodžio laisvę. Be žurnalistų niekas nebūtų to daręs ir žurnalistai būtų iš šono žiūrėję, kaip visi procesai būtų įvykę. O dėl kitų protestų – žurnalistai dažniausiai yra stebėtojai, kurie stebi protestus“, – skirtumą paaiškina B. Davidonytė.

ŽPA vadovės teigimu, organizuojant protestus buvo atsisakyta bet kokių kitų reikalavimų, nesusijusių su LRT pataisomis, tad, jos nuomone, protestai netapo žurnalistų politikavimo pavyzdžiu.

„Organizuojant protestą buvo pasirinktos labai aiškios žinutės, kad tai nevirstų į politinį protestą, kuriame žurnalistai negalėtų dalyvauti. Protesto reikalavimai kalbėjo apie konkretų įstatymą, visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo užtikrinimą, platesnių reikalavimų nebuvo būtent dėl to, kad žurnalistai dėl profesinių aplinkybių negali kelti platesnių reikalavimų – keisti koaliciją, perdėlioti koalicijos sudėtį, nors pasiūlymų sulaukėme daug.

BNS vyr. redaktorius S. Jakučionis anksčiau feisbuke buvo pasidalinęs autoriniu komentaru, kuriame išsakė kritišką nuomonę paskutinio protesto prieš LRT pataisas atžvilgiu. Pasak S. Jakučionio, žurnalistų dalyvavimas protestų akcijose turėtų būti kraštutinė priemonė, tačiau visada sunku sutarti, ar konkretus įstatymas ar teisės gali kelti grėsmę žodžio laisvei, ar ne.

“Manau, jog žurnalistai turėtų vengti dalyvavimo politinėse akcijose, nebent tos akcijos būtų susijusios su poreikiu ginti žodžio laisvę, kuriai yra iškilusi didesnė ar mažesnė grėsmė.

Suprantu, kad šios diskusijos buvo aktualios bendruomenėje, kai vyko pastarojo pusmečio protestai dėl kilusios grėsmės laisvam žodžiui, kai politikai svarstė LRT valdysenos pertvarką. Kiekvienas žurnalistas turbūt pats įsivertino, ar matė grėsmę žodžio laisvei ir ar matė prasmę dalyvauti tame proteste, ar visgi nematė.

Bet nepaisant to, kuklumas reiškiant pilietinę poziciją yra reikalingas. Pilietinės pozicijos reiškimas mūsų profesijoje turėtų būti kraštutinė priemonė ginant demokratiją, šiuo atveju žodžio laisvę, nes tai susiję tiesiogiai su mūsų profesija“, – sako S. Jakučionis.

R. Paleckis manymu, minėtos LRT pataisos jokiu metu nekėlė grėsmės žodžio laisvei, tačiau žurnalistas pabrėžia, jog nuomonių gali būti įvairių ir sunku ginčytis, jog kartais ir grėsmės atpažįstamos per vėlai.

“Aš tikrai nemanau, kad LRT pataisos kėlė grėsmes laisvam žodžiui, bet buvo kiti žmonės, kurie matė grėsmes ir jie pakankamai nuoširdžiai tą deklaravo. Pats manau, kad to neturėtų būti, nėra tų grėsmių.

Bet labai sunku ginčytis – kažkur Gruzijoje ar Slovakijoje irgi atrodė, kad tų grėsmių nebuvo. Kas gali paneigti, jog demokratiškai išrinkta valdžia vėliau nedemokratišku būdu demokratiją užgniauš? Taip ne kartą yra atsitikę istorijoje“, – tvirtina R. Paleckis.