Žiniasklaidos kova už būvį nūdienos sąlygomis: būk matomas, nuoširdus ir daryk tai, kas iš tikrųjų svarbu

Informacijos prieinamumui ir jos sklaidos greičiui traiškant kone visus barjerus, žiniasklaidos priemonės (tiek tradicinės – spauda, radijas, televizija, tiek ir naujienų portalai) susiduria su iššūkiais, kokių jiems dar neteko patirti.

Gyvename tokiu laikmečiu, kuomet darbštūs ir kūrybingi tinklaraštininkai, populiarūs turinio kūrėjai socialinėse platformose gali mesti rimtą iššūkį gerokai didesnius techninius ir žmogiškuosius pajėgumus turinčioms redakcijoms.

Suradę įdomius „kampus“ ir patraukliai išvystę savo temas, pavieniai „kariai“ tampa pakankamai stipria jėga, su kuria turi skaitytis daugiametę auditoriją pritraukusios, profesionalias komandas subūrusios visuomenės informavimo priemonės.

Vieni stipriausių šių „karių“ kozirių, be išradingumo, yra šiuolaikinės techninės galimybės, kurių dėka „redakciją“ galima įkurti savo kambaryje. Palyginti nedaug pastangų, ir tai jau nebe kambarys, o tarsi nuosavo „informacinis štabas“.

Ir, žinoma, vienas pagrindinių privalumų – betarpiškas bendravimas su žmonėmis, kurie tave mato, skaito ir girdi. Būtent tave. Ne vieną iš daugelio didelės redakcijos žurnalistų ar apžvalgininkų, kurie tiesioginio, nuolatinio ryšio su auditorija nepalaiko ir kurių pavardžių vartotojas dažniausiai net neatsimena.

Visa tai sudaro sąlygas tave, kaip kūrėją, auditorijai labiau įsiminti, vertinti, pamatyti specifinius tavo, kaip periodiškai pasisakančio aktualiomis Lietuvos, tarptautinėmis temomis kūrėjo bruožus.

Iš čia, jeigu auditorija patiki tuo, ką tu darai, mato tavo darbuose potencialą, gimsta tavo patrauklumas, tave apgaubia charizma, auginanti gerbėjų gretas.

Suprantama, dalies sekėjų susižavėjimą gali sukelti ir ekranuose nuolat šmėžuojantys ardomųjų jėgų atstovai, mintantys iš baimės atmosferos kūrimo, masinio dezinformacijos ir sąmokslo teorijų štampavimo. Šiems nuodams ypač sunku atsispirti žmonėms, kurie stokoja kritinio mąstymo, nemėgsta tikrinti ir analizuoti faktų, linkę vadovautis emocijomis.

Kadangi ši piliečių dalis nėra labai jau maža, iš melagienų gyvuojantys ir pampstantys „kūrėjai“ ne tik meta iššūkį atsakingumu, griežta struktūra, darbo planavimu pasižyminčiai žiniasklaidai, bet ir įkuria tarsi atskiras „informacines respublikas“, paraleline realybe persunktus pasaulėlius, iš kurių kasdien sklinda sąmonę veikiančių strėlių nuodingais antgaliais spiečius.

Šiuolaikinių tendencijų sąlygomis žiniasklaidos priemonės turėtų geriau išnaudoti savo „ginklus“, kurie joms padėtų ne tik išgyventi, bet ir neprarasti svorio, pozityvios įtakos, lyderystės.

Vienas svarbiausių „ginklų“ - žurnalistiniai tyrimai. Redakcijos turi nepalyginamai geresnes galimybes juos atlikti už išsamiau ir profesionaliau už pavienius „karius“ (tarp kurių, kas be ko, irgi yra puikiai išmanančių apie žurnalistiką, medžiagas parengiančių pakankamai „kietai“, su svariais faktais, žmonių, tačiau komandinis darbas tiriamosios žurnalistikos srityje yra neabejotinas privalumas).

Detaliau išgvildenus tiriamąsias temas, giliau pasikapsčius po tamsiausias politikų spintų vietas ir ištraukius skeletus, informuojant visuomenę apie įtakingų valstybės ir savivaldybių veikėjų korupcijos, piktnaudžiavimo, pasinaudojimo pažintimis faktus, auditorija augs kaip ant mielių.

Svarbu pasiekti tokius pajėgumus, kurie leistų tyrimus daryti nuolatos, ne epizodiškai, išlaikant ir gausinant jų laukiančių žmonių gretas.

Dar vienas labai svarbus faktorius – nuolatinis pareigūnų, politikų, vadovaujančias pareigas užimančių valstybės tarnautojų darbo broko viešinimas, analizuojant jų veiksmus ir pasisakymus, papunkčiui išguldant visus pavyzdžius, liudijančius nekompetenciją, aroganciją, nesiskaitymą.

Redakcijos taip pat turi didesnes galimybes nuodugniau už socialinėse medijose besidarbuojančius pavienius turinio kūrėjus atskleisti tokias opias temas, kaip sukčiavimai, žmonių persekiojimai (tiek darbovietėse, tiek asmeniniame gyvenime, pavyzdžiui, po skyrybų), juokingos teismų skiriamos bausmės recidyvistams, plėšikams, prievartautojams, netgi žudikams, parodant, kaip teisinė sistema, turinti apginti padorius, nuo nusikaltėlių nukentėjusius žmones neveikia, o teisingumas vos ne vos kruta sulaužytomis kojomis, sudarant sąlygas smurtautojams jaustis nebaudžiamiems ir tęsti savo tamsius darbus.

Žiniasklaidos priemonėms vertėtų rimčiau aiškintis, analizuoti ir skelbti iš to gimusias medžiagas, kodėl politikams bei valdininkams iki šiol netaikoma griežtesnė atsakomybė – pavyzdžiui, kaip galėjo įvykti, kad „čekiukų“ byloje mokesčių mokėtojų lėšas savo naudai taškęs Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius iš esmės nesusilaukė jokių sankcijų, nors jam nusikračius baudžiamosios atsakomybės, Aukščiausiasis teismas konstatavo, jog už M. Sinkevičiui inkriminuotų teisės aktų pažeidimus buvo nustatyta tarnybinė, administracinė, drausminė ar etinė atsakomybė.

Panašių nebaudžiamumo pavyzdžių yra daugybė, ir pasitelkus antikorupcijos sferos specialistus, pareigūnus, profesionaliai ir patraukliai parengus publikacijas, jos neabejotinai sulauktų didelio visuomenės dėmesio. Tuo pačiu augtų ir bendras skaitytojų/žiūrovų skaičius.

Ne temų atkartojimas, apsiribojant tų pačių, visur mirgančių dienos aktualijų pateikimu, o įdomesnių informacinių nišų aptikimas žiniasklaidos priemonėms duoda gerų dividendų – pavyzdžiui, idėjų, kaip efektyviau rūpintis valstybės gynyba, kovoti su Rusijai naudingą kursą, dezinformaciją skleidžiančiomis jėgomis šalies viduje, paieška, pasitelkiant įdomius, racionaliai mąstančius pašnekovus. Arba panarpliojimai, kodėl politikų „kojinėse“ yra nusėdę tiek grynųjų pinigų.

Puikius vaisius atneša rezonansinių temų pratęsimas, nebijant toliau brautis pro slepiamą informaciją apraizgiusius brūzgynus – pavyzdžiui, nesiliovimas domėtis duomenų nutekinimu Registrų centre ir kitų skandalų, turinčių svarbią reikšmę visuomenei, peripetijomis.

Žinoma, ypatingai svarbu palaikyti kuo tampresnį ryšį su auditorija – pasidomėti, kaip sekasi problemas patyrusiems straipsnio ar reportažo herojams, glaudžiau bendrauti su žmonėmis, pranešti visiems skaitytojams, žiūrovams, ar pavyko išguiti sisteminės bėdas, išryškėjusias rengiant publikacijas. Šioje sferoje vertėtų kiek įmanoma efektyviau išnaudoti socialinius tinklus.

Auditorijos neprarasti padės ir nuolatinis dalyvavimas ten, kur aptarinėjami patys svarbiausi valstybės klausimai – konferencijose, kituose renginiuose gynybos, švietimo, ekonomikos, žiniasklaidos laisvės ir kitų „vedančių“ sričių tematika, prisėdėjimas prie jų organizavimo.

Iš esmės žiniasklaidos priemonėms svarbu išlikti matomoms, mobilioms, pasirinkti ne trumpalaikio efekto, ne emocijas sudirginančias temas, o tai, kas iš tikrųjų svarbu ir kas padeda išjudinti susikaupusių bėdų vežimus.

Bene svarbiausias dalykas – pasiekti, kad vartotojai pajaustų, jog esate jiems reikalingi. Ir kad tas jausmas būtų nuoširdus, nevienadienis.

Daugelis redakcijų tai daro, pasiekia aukštus rezultatus ir išlieka tarp lyderių, nepaisant vis didėjančios socialinių medijų atstovų įtakos.

Tendencijų, kuomet vis labiau įsigalėja socialiniai tinklai, baimintis nereikia – vietos pakaks visiems.

Ir čia, kaip visose be išimties sferose, pravartu nė akimirkai nepamiršti dviejų dalykų – kokybės ir atsakomybės.