Atskleistas „stebuklingas“ būdas, užtikrinantis žiniasklaidos nepriklausomumą ir viešumo galią

Vis sparčiau plintant mokamam žiniasklaidos turiniui, išryškėjo esminė šio proceso detalė – prenumerata sudaro sąlygas leidiniams ir pavieniams kūrėjams didinti savo nepriklausomumą, atitinkamai mažindama jų pažeidžiamumo grėsmę.

Prenumeratoriai nedaro spaudimo dėl vienos ar kitos temos atsisakymo, nebando paveikti autorių, kad būtų rašoma ar rodoma tai, kas jiems naudinga, bet toli gražu nebūtinai teisinga – paremdami konkrečią žiniasklaidos priemonę, tinklaraštininką, jie nuoširdžiai išreiškia pritarimą tam darbui, kuris yra pateikiamas ir kuriame mato prasmingumą.

Jeigu žmogus dalį asmeninių pajamų skiria tiems, kas iškelia negeroves, viešina susikaupusias aštrias problemas, ieško išeičių, kuria išskirtinesnį produktą, vadinasi, ši pagalba yra nuoširdi, suteikiama be jokio išskaičiavimo ar savanaudiškų paskatų – tiesiog siekiant, kad žurnalistai galėtų tęsti savo triūsą, nesibaimindami finansinių ir užkulisinių skersvėjų.

Prenumeratorius yra savotiškas darbdavys, prisidedantis prie žiniasklaidos išlaikymo, tačiau jis niekada įžūliai nenurodinėja, nesikiša į turinį, nereikalauja nieko užglaistyti, nebando palenkti redakcijų į savo pusę, nedemonstruoja asmeninio suinteresuotumo – kitaip sakant, absoliučiai nesikėsina prieš laisvą žodį, bet priešingai, užtikrina, kad jo daigai nebūtų mindomi.

Populiarėjant prenumeratos būdui, tapo pastebimas dar vienas pozityvus faktorius: nevaržant žiniasklaidos laisvės, jai daromas sveikas spaudimas dirbti kokybiškai, nekurti dirbtinių „sensacijų“ su rėkiančiomis antraštėmis ir tuščiais tekstais, nes tokie pagudravimai ištirpdys prenumeratorių skaičių, o tuo pačiu – skaitomumą apskritai, pajamas, prestižą.

Nenorėdami prarasti prenumeratorių, tiek leidiniai, tiek pavieniai kūrėjai stengiasi „nechaltūrinti“, išskyrus, žinoma, atvejus, kuomet orientuojamasi į emocijų valdomą, paviršutiniškai mąstančią, faktų tikrinti nemėgstančią auditoriją, kuri yra tikras auksas populistams.

Prenumeratoriai padeda išsilaikyti tiriamajai žurnalistikai, iškeliančiai daugybę opių problemų – politikų ir valdininkų piktnaudžiavimą, lėšų švaistymą, mokesčių slėpimą, prekybą žmonėmis, aštrias socialines problemas, Rusijai naudingą veikimą prieš Lietuvą, antivalstybinių jėgų finansavimo šaltinius.

Prenumeruojantys naujienas, „karštus“ tyrimus prisideda prie to, kad visuomenė neklaidžiotų nežinomybės rūke, o teisinės ir politinės atsakomybės klausimai neskambėtų kaip šauksmai tyruose – būtent tokio palaikymo žiniasklaida sulaukė, pasirodžius portalo „Kas vyksta Kaune“, tiriamosios žurnalistikos centro „Siena“ ir „Laisvės TV“ tyrimui apie šleikštulį keliančius Kauno mero Visvaldo Matijošaičio sūnaus Šarūno Matijošaičio sklypų supirkinėjimo ypatumus, paskelbus apie Gintautą Palucką atsistatydinti iš premjero posto privertusias skandalingas aplinkybes, susijusias su jo ir jo aplinkos verslu.

Vienas šviežiausių faktų – po „Sienos“ tyrimo apie parlamentaro, „Nemuno aušros“ frakcijos nario Aido Gedvilo sandorius pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo neteisėto praturtėjimo.

Prenumeratorių „ranka“ padėjo atskleisti ne vieną skandalą, į kurį buvo įsivėlusi ir praėjusios kadencijos dešiniųjų valdžia, taip pat paviešinti su šešėliniu pasauliu sietų ar tebesiejamų asmenų veiklą, ką sėkmingai padarė tinklaraštininko kelią pasirinkęs Skirmantas Malinauskas, atlikęs tyrimų ciklą apie Arūną Pukelį-Švinių, kitus veikėjus.

Todėl prie nepriklausomumo ir kokybės skatinimo galima pridėti dar vieną teigiamą prenumeratos aspektą – didesnę viešumo sklaidą, nes pasirodžius tyrimams opiomis ir aktualiomis temomis, jas beregint išplatina kone visa šalies žiniasklaida.

O kai problemos plačiai ištiražuojamos, nei valdžios institucijų, nei kitų organizacijų galvos, linksniuojamos dėl įsikerojusių pūlinių, jau nebegali apsimetėti, kad nieko nevyksta – jos tampa priverstos nusiimti rožinius akinius, skubiai taisyti apgailėtiną padėtį arba atsistatydinti.

Lietuvos žiniasklaidos rinka nėra ypatingai didelė, tad natūralu, jog jos dalyviams, bent jau absoliučiai daugumai, iš prenumeratos išsilaikyti neįmanoma, ir vargu ar situacija iš esmės pasikeis per artimiausius keletą metų, o galbūt ir dar ilgesnį laikotarpį.

Todėl išlieka pažeidžiamumo pavojus – ne paslaptis, kad mažiau principingi leidiniai, bijodami prarasti pajamas, pasiduoda reklamos davėjų, ypač jeigu jie yra iš „valdiškų“ stovyklų, spaudimui.

Į akis krinta, kokią panegiriką skleidžia portalai, laikraščiai, platindami savo savivaldybių užsakomųjų (reklaminių) straipsnių paklodes, tačiau dešimtmečius nedrįstantys aštriau pakritikuoti susikompromitavusių vietos cariukų, net tada, kuomet iš jų dvarų ir dvarelių sklindantys svilėsių kvapai jau darosi nebepakeliami.

Kritinėms publikacijoms apie savivaldybių bei jų įstaigų darbo trūkumus, ten įsikerojusią netvarką, piktnaudžiavimo, naudojimosi tarnybine padėtimi požymius pasiryžta retas vietinio lygmens, ypatingai kurio nors mažesnio miesto leidinys, net jeigu faktai iš tolo bado akis.

Nemaža dalis redakcijų puikiai žino – po tokių straipsnių/reportažų kerštingi ir valdingi savivaldybių „bojarinai“ bereginti pasirūpintų, jog jų vadovaujamų įstaigų reklamų šiuose portaluose ar laikraščiuose neliktų.

Tai leidiniui reikštų ženklų pajamų sumažėjimą ir atsidūrimą ties bankroto riba, nes savivaldybių ir jų padalinių reklaminiai užsakymai neretai sudaro liūto dalį visų redakcijos finansinių įplaukų.

Todėl matome vis atgrasesnius vaizdus, kuomet po 3, 4, 5 kadencijas į merų, savivaldybių administracijų vadovų krėslus nutūpę veikėjai mokesčių mokėtojų lėšas meta savo tariamų nuopelnų iškėlimui, trūkumų užmaskavimui ir susidorojimui su oponentais, o redakcijos, bijodamos užsitraukti karaliukų rūstybę, ne tik spausdina šiuos demagogija persunktus užsakomuosius tekstus, bet ir nedrįsta pasakyti, kad karaliukai yra nuogi.

Prenumerata, vėlgi, tokiais atvejais taptų gyvybiškai svarbiu priešnuodžių įvairaus rango klerkų savivalei, nes gaudami papildomas, ženklesnes pajamas, leidiniai galėtų vis tvirčiau ištarti „ne“, sulaukę politikų ir valdininkijos spaudimo šokti pagal pastarųjų repertuarą.

Tad jeigu yra galimybė prisidėti prie žurnalistikos nepriklausomumo, darykite tai, skirdami paramą ne vienam, o bent keliems portalams, laikraščiams, kitoms žiniasklaidos priemonėms.

Remkite savo miestų, rajonų leidinius, jeigu nenorite, kad įžūlumu trykštantys veikėjai toliau naudotųsi savo statusu ir rinkėjų balsais, leidžiančiais jiems tęsti savivalę, pasiekiant vis aukštesnį akiplėšiškumo lygį.

Nes tiktai argumentuota, savalaikė kritika, tiktai viešumas gali atverti piliečiams akis, subrandinti juos pokyčiams, atėjus naujiems rinkimams.

Prenumeratorių balsas daro didelę žiniasklaidos laisvei, o tuo pačiu – ir teigiamiems demokratijos procesams. Tad jeigu šie gaivūs vėjai stiprės, ateityje regėsime išties viltingas tendencijas.