Žiniasklaida – ne užsakymų platforma: kodėl ne visos istorijos tampa publikacijomis

Dalies visuomenės iki šiol neapleidžia įsitikimas, jog žurnalistai, žiniasklaidos priemonės pirmiausiai reikalingos tam, kad būtų patenkinti jos interesai – net ir tada, kai šiai grupei priklausančių piliečių teisumas, švelniai tariant, kelia abejonių.

Siekiant asmeninių tikslų, redakcijas neretai bandoma pasitelkti kaip įrankius, nors pasigilinus į situacijas išaiškėja, kad besikreipiantieji į žurnalistus patys gerokai sutirština spalvas, nutyli jiems neparankius faktus ir konkrečioje istorijoje kelia daugiau problemų nei tie, dėl kurių veiksmų svaidosi kaltinimų gniūžtėmis.

Skundžiamasi buvusiomis antromis pusėmis, vaikais, kaimynais, bendradarbiais, antstoliais, įstaigomis, paslaugų teikėjais – kaltinimai liejasi visų, tiktai ne savo, atžvilgiu. Žinoma, kalti lieka ir žurnalistai, kurie išanalizavę situaciją, atsisako rašyti straipsnį ar rengti TV reportažą, nes nemato tam jokio objektyvaus pagrindo.

Korespondentai užkliūva ir tuomet, kai siekdami būti nešališkais, išsamiai pakalbina oponuojančias puses, išguldydami savo publikacijose ir jų argumentus.

Renkant informaciją gana dažnai pasitaiko, kad oponentų argumentai yra ne ką menkesni, o galbūt ir dar svaresni nei tų, kurie tikėdamiesi savo „neprietelius“ išviešinti nemalonioje šviesoje, peržengia redakcijų slenksčius.

Pasirodžius publikacijoms, žiniasklaidos atstovai sulaukia priekaištų, kaip čia taip, aš į jus kreipiausi, o jūs man nepadėjote, kam čia „taip plačiai“ kalbinote priešingos pusės atstovus, gal jie prie jūsų „priėjo“ ir pan.

Dar žurnalistinio darbo pradžioje šių eilučių autoriui „Lietuvos ryto“ priede „Laikinoji sostinė“ teko rašyti apie povandenines sroves Kauno Rotušėje – vienos fotografijos firmos vadovas viešai apkaltino tuometę Civilinės metrikacijos skyriaus vadovybę, esą ji sudaro išskirtines sąlygas tam tikrai fotografavimo įmonei įamžinti šiame pastate vestuvių dalyvius.

Gilinantis paaiškėjo, kad paveikslas nebuvo toks, kokiu jį piešė besikreipiantysis – straipsnis gimė, išklausius visas puses, išdėsčius jų pateiktus faktus, argumentus, kritines pastabas. Ir tų, turėjo būti „kalami prie kryžiaus“, argumentacija, ko gero, atsispindėjo stipriau.

Po publikacijos pasirodymo suskambo telefonas – verslininkas, kuris rengiant ją savo oponentų adresų svaidėsi kaltinimų puokštėmis, neslėpė pasipiktinimo, kad pasirodė būtent toks straipsnio variantas, tarsi žurnalistas būtų jo pavaldinys, privalantis ne objektyviai dirbti, o laikytis specialių norų ir pageidavimų sąrašo.

Vėliau teko susidurti su daugybe panašių atvejų – pakankamai dažnai tekdavo iš viso atsisakyti siūlomų temų, nes buvo juntamas noras pasinaudoti žurnalistu ir leidiniu.

Žmonės, dešimtmečius besibylinėjantys dėl kelių metrų žemės su gretimų sklypų savininkais arba netgi piktindamiesi dėl lapų, krintančių nuo kaimyninių valdų medžių į jų valdas, nustebdavo (arba apsimesdavo nustebę), išgirdę atsisakymą rašyti straipsnį, nes ten nėra nei viešo intereso, nei asmeninės istorijos, kuri būtų verta žurnalisto plunksnos. Nes siūlomos, kartais netgi primygtinai brukamos temos toli gražu neįrodo, kad tas, kuris kreipėsi į redakciją, yra neteisybę patiriančio, nukentėjusio asmens, kuriam iš tikrųjų reikia pagalbos, rolėje.

Įsiminė atvejis, kai į redakcijos duris pasibeldė 65 metų vyras, kuris skundėsi, kad visos trys jo dukterys, sulaukusios pilnametystės, nenori su juo bendrauti, nesirūpina, nepadeda materialiai – pašnekovas dėstė, jog apie tai būtinai reikia parašyti straipsnį, kuris būtų jam naudingas, nes jis ketina bylinėtis su vaikais dėl išlaikymo priteisimo.

Besikalbant su vyriškiu, o vėliau paprašius su šia istorija susijusios dokumentacijos paaiškėjo, jog jis pats visą gyvenimą nesirūpino dukterimis, po skyrybų su žmona daugybe metų nemokėjo alimentų, buvo linkęs į taurelę – žodžiu, elgėsi toli gražu ne taip, kaip turėtų elgtis padorus tėvas.

Kuomet pasakiau, kad jo nusiskundimai yra nepagrįsti, todėl straipsnio nerašysiu, išgirdau atsakymą, jog „teisybės negalima rasti ir pas žurnalistus“.

Bėda ta, kad toji „teisybė“ yra labai savotiška ir tokių žmonių, kurie suvokia ir priima tik savo tiesas, yra išties nemažai.

Įsiminė ir atvejis, susijęs su daugiabučio renovacija Kauno Eigulių mikrorajone – gyventojai neslėpė pasipiktinimo dėl statybininkų palikto broko, išpūstų kainų, kitų nuoskaudą sukėlusių dalykų.

Nuvykus į vietą ir patikrinus faktus paaiškėjo, jog daugelis priekaištų yra pagrįsti, tačiau daliai butų savininkų nepatiko, kad straipsnyje buvo pateikta ir rangovų, taip pat techninę priežiūrą atlikusio asmens nuomonė.

Atrodo, kitos stovyklos išklausymas – savaime suprantamas dalykas, tačiau gyventojai po publikacijos, kurioje tikrai atsispindėjo pakankamai aštri kritika rangovams, atvirai rėžė priekaištus, kodėl statybos įmonei apskritai buvo „suteikta tribūna“.

Ir tai tik patvirtina ilgamete žurnalistinio darbo patirtimi pagrįstą požiūrį, jog dalies, ir ne tokios jau mažos, piliečių akyse korespondentai tėra būtybės, turinčios kone besąlygiškai vykdyti jų norus.

Žurnalistams bendraujant su pašnekovais, pasijunta ir veikiausiai dar nuo sovietmečio įsišaknijęs, iš kartos į kartą perduodamas supratimas, jog už straipsnio arba televizijos laidos parengimą probleminėmis temomis privalu atsilyginti vokeliais arba „lauknešėliais“ su tortais, pyragais, alkoholinių gėrimų buteliais ir kitomis gėrybėmis. Gali būti bandoma „atsidėkoti“ ir paslaugomis, susijusiomis su interesantais – pavyzdžiui, jeigu temą straipsniui pasiūlė verslininkas, valdantis sporto klubą, žurnalistas gali sulaukti pasiūlymo tam tikrą laiką nemokamai jame lankytis.

Tarsi norėdami atrodyti nuoširdūs, atsidėkoti už triūsą, tokiais „patepimais“ žmonės iš tikrųjų siekia palenkti žiniasklaidos atstovus į savo pusę, atitinkama linkme pakreipiant ir būsimus straipsnius.

Susiviliojęs šiomis pagundomis, lydimomis „nekaltų“ žodelių („čia smulkmena, „bus jums už darbą“, „paimkite prie kavutės“ ir t. t.) korespondentas pasirašo sau nuosprendį, akimirksniu sudraskydamas pagrindinį savo profesijos principą – nešališkumą.

Tada žurnalistas virsta tiesiog vykdytoju, o pas jį dėl asmeninių rūpesčių atėjęs interesantas – užsakovu: paėmęs kažką savo naudai iš vienos konflikte dalyvaujančios šalies, tu automatiškai nebegali išlikti nei objektyvus, nei teisingas, norėdamas to ar ne, imi galvoti, kaip dėlioti tekstą davusiajam palankia tėkme.

Tu tampi nurodymų, paremtų kažkieno asmeniniu suinteresuotumu, vykdytoju, ir tai neturi nieko bendra su žurnalisto pašaukimu.

Žurnalistus ir redakcijas savo įrankiais neretai bando paversti ir politikos, verslo pasaulio atstovai, kurie savivaldybių ar nuosavų firmų vardu užsakydami leidinyje reklamą, ima reikalauti nerašyti jų atžvilgiu kritinių straipsnių, net jeigu išlenda istorijos su akivaizdžiais piktnaudžiavimo, pasinaudojimo tarnybine padėtimi, nesąžiningumo požymiais.

Tada leidiniai sulaukia spaudimo, netgi atvirų grasinimų („reklamos nebegausite, užsilenksite“) – garbė tiems, kurie rizikuodami finansiniais sunkumais, atsispiria ir vardan viešumo, visuomenės teisės žinoti apie negeroves, nepamina savo principų.

Tam, kad netaptų ginklais pavienių asmenų arba suinteresuotų grupių rankose, žiniasklaidos atstovai turi būti nuolatiniame budėjimo režime, 365 dienas per metus.

Priešingu atveju žiniasklaida bus ne viešumo, ne kovos prieš negeroves simboliu, o pati atsidurs drumzlėmis apaugusių interesų laukuose, tapdama jų dalyve.

Šių dalykų reikia iš tolo vengti – matydama silpną, pasiduodančią, palenkiamą žiniasklaidą, pilietiška visuomenės dalis nusivils teisingumu, o tai prisidėtų prie nusivylimo stiprėjimo ir pačia valstybe.