Pilietinės visuomenės ir žiniasklaidos tandemas – gyvybiškai svarbus demokratijos variklis

Pilietinės visuomenės įsitraukimas į žiniasklaidos darbą ne tik atskleidžia supiktybėjusius auglius, bet ir padeda juos pašalinti – žinoma, pūlinių naikinimo procesai vyksta ne taip greitai ir efektyviai, kaip norėtųsi, tačiau be šio gyvybiškai svarbaus bendradarbiavimo neliktų prošvaisčių išvis ką nors pakeisti.

Neabejingų žmonių ryšys su žurnalistikos pasauliu yra gyvybiškai svarbus demokratijos variklis – jam nutrūkus, valstybė akimirksniu virstų pelke, kurioje karaliautų nusikalstamumas, smurtas, nusivylimas ir nebaudžiamumas, o šleikštulį keliančio politikų ir valdininkų naudojosi padėtimi tvaiko išgujimas taptų absoliučiai neįmanoma misija.

Savalaikiai pranešimai apie tai, kas aktualu, ką privalu taisyti, ko tiesiog negalima pakęsti, neleidžia pelkei plėstis - viešumas yra pagrindinis priešnuodis atgrasiems šių laikų „bojarinų“ užmojams, kartu su gaivesniais vėjais atpučiantis ir stiprėjantį reiklumo jausmą. Tuo pačiu stiprėja pilietinė bendruomenė, nes matant, kad viešumas veikia, didėja noras priešintis.

Jei visi kauniečiai užsimerktų ir užsikimštų ausis prieš matijošaitiško pjūklo riaumojimą, miestas per pastarąjį dešimtmetį jau būtų apaugęs kerpėmis, tačiau pilietinio nepakantumo dėka vis daugiau žmonių pamato apnuogintą realybę, nušveičiančią pudrą nuo vietos “caro” ir jo aplinkos veidų.

Kuomet Vičiūnų gyventojai suskubo informuoti žurnalistus apie aukščiausių savivaldybės galvų “desantą” su pačiu meru Visvaldu Matijošaičiu priešakyje dėl menkavertės priežasties – iš vienos valdos ribų nežymiai išsikišusios tvoros, kuri realiai nesudarė jokių nepatogumų aplinkiniams (o šeimininkai dar oficialiai turėjo laiko ją iškelti), visuomenė pamatė perdėtai ir įžūliai švaistomus valdžios resursus, be kita ko, tvoros pašalinimui skubiai pajungiant savivaldybės įmonę “Kauno švara”.

Ir sutapo, kad „desantūra“ pasirodė būtent po to, kai Vičiūnų bendruomenė aktyviai pasipriešino Kauno mero sūnaus, verslininko ir miesto Tarybos nario Šarūno Matijošaičio planams jos kaimynystėje statyti daugiabučius – susidaro įspūdis, kad apie galimą V. Matijošaičio kerštą prabilęs minėtos valdos šeimininkas Andrius Juršė anaiptol nebuvo nutolęs nuo tiesos.

Juolab, kad savivaldybės buldozeris į Vičiūnus buvo paleistas ir antrą kartą, kuomet viršijant įgaliojimus, “Kauno švaros” atstovai išpjovė gyvenvietėje augusias tujas.

Netylėjo ir Šančių gyventojai, kuomet paaiškėjo užmojai ramioje rekreacinėje teritorijoje tiesti gatvę – žmonės atvirai išstojo prieš šiuos savivaldybės planus, nenorėdami automobilių srautų unikaliame gamtos kampelyje, nesutikdami su natūralios krantinės sudarkymu.

Žurnalistams pradėjus šia istorija domėtis, vėlgi, išlindo keisti sutapimai – pasirodo, šalia būsimos gatvės tąsyk daugiabučius užsimojo statyti buvusio V. Matijošaičio patarėjo, jo sūnaus Š. Matijošaičio verslo partnerio Antano Etnerio įsteigta firma, kuriai pardavinėti būstus šalia naujos gatvės, labai tikėtina, būtų gerokai lengviau ir pelningiau.

Tiek šių, tiek daugelio kitų atvejų paviešinimai įmanomi tiktai tada, kai aktyvūs ir neabejingi bendruomenių nariai nusprendžia prabilti – jeigu jie liktų užsisiuvę burnas, visuomenė skendėtų nežinioje.

O ten, kur tvyro nežinia, kaupiasi drumzlės, naudingos tyliai reikalus tvarkytis mėgstantiems veikėjams.

Kuomet pilietiški žmonės nusprendžia nebetylėti, gimsta žurnalistiniai tyrimai, publikacijos, reportažai, padedantys atverti akis vis platesniems visuomenės sluoksniams, aštriau kelti klausimus: kam rinkėjai apskritai yra reikalingi kai kuriems į politiką sukantiems asmenims, kieno labui, jiems atėjus į valdžią, pajungiami savivaldybių, valstybės įstaigų aparatai? Ar jiems pavyktų taip sėkmingai suktis, jeigu jie neturėtų įtakos, galios priimti sprendimų, duoti įsakymų viešojo sektoriaus lygmeniu?

Įsijungus pilietiškiems žmonėms, žiniasklaidai pavyksta demaskuoti daugybę negerovių, savivalės faktų, į paviršių išlenda istorijos, kuomet įvairaus plauko veikėjai, mėgstantys pilti purvą ant oponentų, patys toli gražu nebraido tyruose šaltiniuose – galima prisiminti Remigijaus Žemaitaičio užimtą valstybinę žemę ir kitus atvejus, padedančius nuplėšti kaukes nuo tariamų skaidruolių.

Netylint tiems, kam skauda dėl susikaupusių problemų, pavyksta išaiškinti piktnaudžiavimo, mokesčių mokėtojų lėšų taškymo, nesiskaitymo su visuomene pavyzdžius – nuo politikos ir verslo atstovų pamėgtų ežerų pakrančių užsitvėrimų iki draustinių apsaugos zonų, pramušinėjant savo firmų statybų užmojus, korektūrų, nuo politikierių chamiškumo per susitikimus su piliečiais pliūpsnių iki jų veikimo prieš Lietuvą nedraugiškų rytų kaimynių naudai demaskavimo.

Pilietiškai bendruomenei susitelkus su žurnalistikos pasaulio atstovais, pavyksta užkirsti kelią demokratijai grėsmingoms užmačioms ar bent jau pristabdyti šiuos nerimą keliančius procesus – jeigu 2025 metų gruodį į mitingus nebūtų išėję dešimtys tūkstančių žmonių, mechanizmas, siekiant užvaldyti LRT, jau būtų įteisintas.

Skeptikai gali sakyti – kas iš to, nors rašote, rodote faktus, tačiau skaidrumu nedvelkiantys politikai ir verslininkai dažnai išlipa iš balų sausi, o įstatymai ir institucijos nesuveikia taip, kaip turėtų.

Pesimistinių spalvų bendrame paveiksle išties netrūksta, tačiau vertėtų įžvelgti ir teigiamus poslinkius.

Kuomet neabejingi žmonės įsitraukia į pagalbą žiniasklaidai, ima kalbėti apie negeroves, klampiame molyje įklimpę vežimo ratai pradeda rodyti gyvybės ženklus.

Tuo tarpu be piliečių įsijungimo problemos liktų įbetonuotos dešimtmečiams – nebūtų nei daugelio kritinių publikacijų, nei atsakomybės pareikalavimo, nei diskusijų, išeičių paieškų, kaip pagerinti situaciją vienoje ar kitose srityje.

Visuomenei užsimerkiant prieš pūlinius, juos nutylint, apie nepateisinamus politikų, valdininkų, pareigūnų veiksmus būtų sužinoma gerokai mažiau, nei tais atvejais, kai pasirenkamas viešumo ir bendradarbiavimo su žiniasklaida kelias.

Pirmuoju atveju postuose ir toliau amžiams liktų tie patys veikėjai, nuo kurių iš tolo trenkia nepotizmo, įžūlumo, naudojosi tarnybine padėtimi ir pažintimis smogas, toks stiprus, kad net sunku ištverti be dujokaukės.

Antruoju vyksta kaita – rinkėjai, paveikti paviešintų faktų, anksčiau ar vėliau praregi, išsirenka kitus politikus, savivaliaujantys valdininkai tampa priversti suraityti atsistatydinimo pareiškimus.

Būtent viešumas, užkurtas aktyvių piliečių ir žiniasklaidos bendradarbiavimo, kelia didžiausią baimę į skandalingas situacijas stačia galva neriantiems, visuomenę savo veiksmais šokiruojantiems viešiems asmenims.

Pilietinės visuomenės įsitraukimas į žiniasklaidos veiklą prisideda ir prie rezonansinių nusikaltimų atskleidimo – pavyzdžiui, į paieškų grupę susibūrusių aktyvių žmonių dėka buvo operatyviai sučiuptas dviejų merginų nužudymu Kaune įtariamas Benas Mikutavičius.

Įsiminė ir dar viena byla. Nuolat naujienas apie 9 metų mergaitės pagrobimą sekę kauniečiai laiku perdavė policijai informaciją, kuri padėjo sučiupti garaže vaiką laikiusį Gediminą Filipavičių – jeigu aktyvūs miesto bendruomenės atstovai nebūtų sureagavę į žiniasklaidos pranešimus, auka iš pagrobėjo gniaužtų nebūtų taip greitai ištraukta, ir nežinia, kaip ši kraupi istorija būtų pasibaigusi.

Tad net jeigu daug kam svyra rankos, matant, kaip valstybė vis dar juda pagal „vsio zakonno“ principus, tylėjimas – pati blogiausia išeitis. Pradėjus kalbėti apie blogybes, jas viešinti, reikalauti pokyčių, jie, tikėtina, vis tiek ateis. Bent jau iš dalies kažkas pagerės.

O tyla reikštų kapituliaciją dar netgi nepradėjus kovos.