Žaliakalnietis Edmundas: „R. Kalanta klausė: kodėl niekas mūsų taip nemyli?”

Ketvirtadienį, minint 54-ąsias Romo Kalantos mirties metines, rašytojas Edmundas Janušaitis kvietė žmones į Žaliakalnyje įkurtą Poetų sodą jautriai paminėti Kalantines. Čia jis pristatė 1972 m. gegužės įvykiams ir jų amžininkams skirtą instaliaciją – medžių šakų ir ant jų tupinčių paukščių kompoziciją „Aukos laukas“, pasidalino to laikmečio atsiminimais ir gitara pagrojo kelis kūrinius. Susirinkusieji irgi dalinosi lemtingų dienų atsiminimais, skaitė savo kūrybą.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje Romas Kalanta (1953-1972) pasiaukojo laisvei – apsipylė benzinu ir pasidegė, netrukus ligoninėje mirė. Jo užrašų knygelėje, kuri pateko į KGB rankas, liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka”. Gegužės 18 d. saugumiečiams neleidus miesto jaunimui atsisveikinti su R. Kalanta, kilo masiniai protestai, tačiau per kelias dienas jie buvo žiauriai numalšinti.

„Pastaraisiais metais netekome daug Romo amžininkų, jo karta iškeliauja į amžinybę, tad džiaugiuosi, kad šiandien čia susirinko būrelis tas dienas menančių žmonių“, – pradėdamas vakarą kalbėjo poetas, rašytojas ir bardas Edmundas Janušaitis. Vakaro organizatorius 1972 metų Kauno pavasario įvykius puikiai atsimena, matė juos savo akimis, ir net parašė tam skirtą atminčių romaną „Čia esu aš“ bei išleido muzikos albumą „Tamsa lengva“. Poetų sodo šeimininkas neseniai pristatė ir dar nebaigtos trilogijos poezijos knygas „Kuždesiai pievose“ bei „Dangaus mana“.

Su įvykių amžininku Romu Naidzinavičiumi pašnekovas ilgą laiką gegužės 14-ąją grodavo ir atmindavo R. Kalantą jo aukos vietoje Laisvės alėjoje, o šįmet minėjimą nutarė surengti savo namų kieme įkurtame Poetų sode.

Pristatydamas instaliaciją „Aukos laukas“ rašytojas E. Janušaitis pasakojo, kad anksčiau toje kiemo vietoje augo obelis, o šalia kerojo kukmedis, jie neišsiteko, tad obelį nuspręsta paaukoti. Buvo nupjautos medžio šakos, nužievintos ir ant šakų nutūpė mediniai paukšteliai, kuriuos išdrožė bičiulis Sigitas.

„Paaukojau medį, kaip Romas paaukojo savo gyvybę. Susodinom visus paukščiukus, kiekvienas jų čia gieda. Vienas išskirtinis paukštelis su karūna vaizduoja Romuką liepsnose. Tik čia jis ir vėl žvelgia į gyvenimą. Šalia stovi du suoliukai iš Laisvės alėjos, ant jų raginama trumpam prisėsti, prisiminti istorinius įvykius“, – kalbėjo rašytojas. Beje, sutapimas, kad instaliaciją prieš šešerius metus jis baigė kurti būtent gegužės 14-ąją.

E. Janušaitis mena, kad po R. Kalantos mirties jis planavo eiti į laidotuves, bet atvykęs į sutartą vietą nerado draugų.

„Buvau po peritonito operacijos ir „chebra“ mane paliko ant ledo: nuėjau į sutartą vietą, laukiau, laukiau, bet nieko nesulaukiau. Paskui draugai sakė nenorėję problemų nei man, nei sau, nes jei būtų tekę su milicija muštis, nebūčiau pajėgęs po operacijos. (...) Apie R. Kalantos mirtį buvo tiek daug visokių versijų! Bet kažkam lemta likt didžia paslaptimi, kaip ten buvo. R. Kalanta buvo „starteris“, nuo jo viskas prasidėjo. Namuose tomis dienomis net slėpiau kelis žmones ilgais plaukais. Jų veiduose mačiau išgąstį. Tuomet tokius gaudė, lupo, nukirpdavo plaukus. Aš tada pirmąkart pajutau, kokią galingą jėgą turi sistema, kaip ji gali sutraiškyti žmogų“, – kalbėjo E. Janušaitis.

Čia pat jis prisiminė draugo Romo Zabulionio pasakojimą apie 1972-ųjų įvykius.

„Tuo metu jis tarnavo kariuomenėje Rygoje. Iškart po R. Kalantos įvykių ryte pabudęs kaip įprastai laukė pratybų su ginklais, bet nuo tos dienos nei automatų, nei šovinių niekas nedavė, prisakė dirbti kitus darbus, kam atsispaudimus daryt, kam bulves skust. Du mėnesius neprileido prie ginklų. Sistema žmones izoliuodavo. Bet kipišas jau buvo kilęs, žinia sklido“, – draugo atsiminimą perpasakojo žinomas žaliakalnietis.

Beje, sistemos gniaužtus E. Janušaitis juto ir vėliau. 1988 m. dalyvaudamas Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime su kitais delegatais jis gavo žvakutę, tad po renginio nutarė aplankyti R. Kalantos kapą, kuris, beje, yra šalia paties tėvų kapų, ir uždegti tą žvakę, pasidžiaugti Sąjūdžiu.

„Priėjau prie Romo kapo ir staiga iš krūmynų išlindo „šmėklos“, jos pažiūrėjo, o aš tik kampais, kampais ir greit išėjau iš kapinių. Tais laikais „prižiūrėtojai“ dar slankiojo, stebėjo“, – sakė E. Janušaitis.

Rašytojas pasakojo, kad R. Kalanta buvo už jį 1,5 m. vyresnis, atmena jį kaip ganėtinai liūdną jaunuolį. Susipažino jie Kaune anksčiau veikusioje erdvėje „Virgalė“, ten vykdavo neformalaus jaunimo neoficialūs susitikimai.

„Ten rinkdavosi merginos ir vaikinai, jie atsinešdavo paprastas gitaras, grodavo „Bitlų“ dainas, dar ką nors. Šalia degdavo laužai, o kad milicija neužkluptų – kas nors stovėdavo sargyboj. Kartą pamačiau sėdintį liūdną žmogų su ilgais plaukais, pakviečiau prie laužo pagroti gitara. Tai buvo Romas Kalanta. Jis į mane pažiūrėjo ir pasakė: „Kodėl niekas mūsų taip nemyli?“ – Tie žodžiai man visam gyvenimui įstrigo. Praėjus kiek laiko galvoju, tikrai: mokykloj mūsų plaukus norėjo nukirpt, perauklėt, draudė klausyt mėgstamą muziką. O čia staiga kažkokie „Bitlai“, ilgi plaukai... Mes jiems kėlėm siaubą. Tikrai mūsų niekas nemylėjo. Kalbu apie maždaug 1971 metus“, – sakė E. Janušaitis.

Jis paminėjo, kad su R. Kalanta jį vienijo muzika, todėl ir atminimo vakarą grota gitaromis.

„Teko kurį laiką bendraut su Romu, mes net galvojome kartu kurti grupę ir groti, jis iš Alytaus atvažiavęs „slabodzianskas“, o aš – žaliakalnietis, tik labai tie mūsų rajonai nesugyveno. Tačiau mes abu buvom labai „biedni“, o tuo metu „chebra“ jau grodavo elektrinėm gitarom. Romas man visą gyvenimą išliko, švelniai tariant, susimąstęs. Romas buvo ne sisteminis, jis buvo laisvas žmogus“, – pabrėžė E. Janušaitis.

Kitą kartą Edmundas su Romu susitiko švenčiant Kovo 8-ąją, turėjo daug tulpių.

„Menu, Šiaurys Narbutas, Romas Kalanta ir aš su gėlėmis keliavom iš Fredos į centrą – į „plotus“, o paskui dėjome gėles prie Maironio kapo arkikatedroje, nes dar daug turėjom. Tada su R. Kalanta kalbėjome apie grupę. Buvo 1972 m. kovas, o po kelių mėnesių jo nebeliko. Mano gero draugo bičiulis Vilijampolėje turėjo nedideles automobilių remonto dirbtuves, pas jį Romas iš pačio ryto nuėjo nusipirkti trilitrinį benzino. Žmogus nieko blogo neįtarė, nes jaunuolis turėjo mopedą, važinėjo. Kai pasklido žinia apie tragediją, dirbtuves iškart uždarė (...) Niekas nežinojo apie Romo planus, nežinojo nei kodėl, nei kam...“, – kalbėjo pašnekovas.

Rašytojas E. Janušaitis su amžininkais draugais kasmet pamini R. Kalantos mirties metines, aplanko jo kapą Romainių kapinėse, surengia prisiminimų vakarą, pagroja gitara.

„Kalanta buvo kaip laisvės blyksnis. Nors tamsa tąkart vis tik nugalėjo... Bet vėliau laisvės troškimas išsiliejo nebevaldoma jėga ir šiandien mes esame laisvi! 1972-ųjų įvykiai man iki šiol neduoda ramiai miegoti, aš juos dažnai sapnuoju, tuos laužus, gitaras, tą žmonių vargą, ėjimą, bandymą kažką pakeisti. Tuo metu mes gyvenome kaip dėžėje. Viskas buvo kontroliuojama, net mintys. Vakarų kultūra, muzika ar filosofija domėjęsis žmogus laikytas vos ne nusikaltėliu. Buvo baisus laikotarpis. Ačiū, Dievui, kad šiandien esame laisvi!“, – kalbėjo rašytojas E. Janušaitis.

Beje, pašnekovui įstrigo vienuolės, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjos Nijolės Sadūnaitės žodžiai.

„Ji sakydavo, kad mes kaip žvirbliai su tais ilgais plaukais sėdim ir mus bet kada gali susemti, primušti, ištampyti. Už ją ir kitus „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platintojus melsdavosi kunigai, kiti tikintieji, jie turėdavo tokią apsaugą, o mumis stebėdavosi, kaip mes nebijom, kai neturim jokios apsaugos. (...) Norisi Romą apsaugoti nuo užmaršties. Važinėju po mokyklas, groju, bet dažnas jaunuolis jau nežino R. Kalantos, jiems neaktualu“, – kalbėjo E. Janušaitis.