Ant Veršvų piliakalnio šventė lietuvišką meilės šventę – Mildos dieną

Penktadienį baltų kultūros puoselėtojai ant Veršvų piliakalnio susirinko paminėti lietuviškos meilės dienos – Mildos šventės. Ant 37 metrų aukščio piliakalnio buvo kuriamas aukuras, baltiškų tradicijų puoselėtoja Danutė Jasilionienė vedė senąsias lietuvių meilės apeigas, susirinkusieji išgirdo meilės posmus, o kapela „Šaltinis“ dainavo meilės dainas.

Renginį organizavusios Jonušo Radvilos etnopaveldo bendruomenės „Kauno Veršva“ pirmininkė Stasė Mickutė džiaugėsi, kad baltų kultūros ir santarvės meilės deivės Mildos šventė jau beveik dešimtmetį švenčiama ant Kauno piliakalnių.

„Su pagarba puoselėjame baltų tradicijas, juk jos buvo gyvos dar prieš Adomą ir Ievą. Stengiamės, kad ir toliau skambėtų ant piliakalnių. Poemoje minima, kad Milda, tarsi, oro vežimu skraidydavo meilės dienos – gegužės 13-osios – proga padebesiais su sūnumi Amūru ir visiems pranešdavo apie būsimą meilę. Mūsų išmintingi vyrai vakarais, kai žvaigždės pakildavo ir mėnulis jau šviesdavo, eidavo prie ežero ar jūros ir laukdavo, kol iš meldų pasirodys Milda ar vaidilutės ir praneš džiugią žinią apie meilę”, – pasakojo S. Mickutė.

Bendruomenės tarybos pirmininkas Sigitas Šamborskis paminėjo, kad per Mildos šventę mergelės nusižiūrėdavo bernelius, o per Rasas – išsirinkdavo.

Baltiškų tradicijų puoselėtoja Danutė Jasilionienė įsitikinusi, kad lietuviams labiau dera švęsti lietuvišką meilės šventę, o ne iš svetimų kraštų atkeliavusią Valentino dieną.

„Noriu pabrėžti Mildos šventės šventumą: seniau mūsų merginos į plaukus sekdavosi rūtą ir žinodavo, kad reikia sutikti patį mylimiausią vyrą, kuris kartu pratęs giminę, su juo gims sveiki vaikai. Tie santykiai buvo šventi. Todėl labai didžiulis skirtumas tarp Valentino dienos ir Mildos šventės. Reikia to niekada nepamiršti. Mes turime Mildą, kuri yra mergina, vėliau bus motina, senelė. Milda yra ir žemė, ir Žemyna, ir Saulė, ir gyvybė”, – baltų tradicijas aiškino D. Jasilionienė.

Ji pridūrė, kad Mildos šventė yra ir gamtos šventė, nes minima, kai saulė prikelia žemę, aplink pilna žiedų.

Pasak baltų kultūros žinovės, Mildos dienos šventėje būtina visiems kartu uždegti aukurą, dera laikytis pagarbos.

„Ugnis sumestais pagaliais tėra laužas šašlykui kepti, o jei norime turėti šventinę ugnį, ją reikia užkurti mūsų rankomis ir širdimi, kai visi susirenka į šventę. Prieš žengdami į šventės erdvę, visi dalyviai nusiprausia rankas ir veidą, kad ateitų švarūs, kaip į namus. Tada paprašome protėvių, kad mūsų ugnelę apvalytų, vyksta apeigos. Tik vėliau prasideda linksmybės”, – sakė D. Jasilionienė.

Eidami aplink aukurą dalyviai pirmiausia dainavo dainą „Dijūta kalnali”, skirtą prieš tūkstančius metų čia gyvenusiems protėviams. Jiems dėkota, kad saugo lietuvių tautą, kalbą, tradicijas.

Vėliau dalyviams per rankas ėjo Mildos juosta, kurią specialiai Mildos šventei sukūrė audėja Irena Balčienė. Rankose laikydami juostą dalyviai raginti mintimis vienas kitam siųsti meilę, bendrystę, taip pat pagalvoti apie meilę draugui, kaimynui, apie darbo atlikimą su meile.

„Meilė turi būti švari ir skaisti. Nesuvulgarinkime jos. Linkiu visiems širdyje tos gražios meilės!", – kalbėjo baltų tradicijų puoselėtoja.

Po to dėkota Gabijai ugnelei, į aukurą mesta druska. Šventės metu dalyviai apibarstyti grikiais, taip linkint gerovės, pasisekimo.

Dalyviai paragavo ir ant Veršvų piliakalnio surinktos žolelių arbatos bei dalinosi duona.

Jonušo Radvilos etnopaveldo bendruomenės „Kauno Veršva“ pirmininkės pavaduotojas viešiesiems ryšiams Ramūnas Kazakevičius pažymėjo, kad bendruomenė jau prieš vienuolika metų apsisprendė rengti išskirtines šventes ant Veršvų piliakalnio ir taip sujudinti aplinkui gyvenančius žmones, kad jie ateitų, pažintų savo istoriją, etnokultūrą.

„Dabar 20 laipsnių šilumos, toks tikras meilei skirtas laikas. Menu, kai tėvai pasakodavo apie gegužines – jaunimo šokius gamtoje, kaip būdavo linksma, gera. Mes gegužę minime meilės deivės Mildos šventę. Gegužinės atgimsta. Beje, Mildos šventę perėmėme iš Aleksoto, anksčiau ten švęsdavome, lyg šventykla ten buvo. Dabar džiaugiamės, kad Kaune turime savo meilės kalną – Veršvų piliakalnį", – kalbėjo R. Kazakevičius.

Renginyje dalyvavo ir viena Mildos vardo savininkė, ji buvo apdovanota dėmesiu.

Baltų kultūros puoselėtoja akcentavo, kad pagal tradiciją į šią šventę moterys turi ateiti vilkėdamos sukneles ar segėdamos sijonus. „Tad kitąmet – jokių kelnių, traukit iš spintos, ką turit gražiausio!”, – ragino ji.