„Senjora Lituana“ vadinta operos solistė V. Podėnaitė nespėjo įsitvirtinti „Laikinojoje sostinėje“

Rudens lapų nuklotose Senosiose Kauno kapinėse, kur po žeme, be jokių kapų kauburėlių, ilsisi šimtai ar tūkstančiai žmonių, viena iš tarpukario tebelikusi kapavietė, jau šiais, nepriklausomos Lietuvos laikais, buvo geradarių pastangomis paženklinta (identifikuota) kuklia antkapine granito plokšte (architektas Stasys Putvis).

Plokštėje iškaltas vardas ir pavardė Valstybės teatro operos solistės Veronikos Podėnaitės, paslaptingomis aplinkybėmis mirusios 1933-ųjų liepą, per operaciją privačioje ligoninėje netoli namų, kur ji gyveno Kauno centre.

Užsienyje ji buvo vadinama skambiu vardu – „Signora Lituana“ (arba „Señora Lituana“), o tai liudijo apie neeilinį Italijos publikos pripažinimą, kurį šioje šalyje pelnė talentinga lietuvių operos solistė.

Interneto šaltiniai teigia, jog italai buvo itin sužavėti V. Podėnaitės vokaliniais sugebėjimais bei talentu, kai ji studijavo Romos Šv. Cecilijos konservatorijoje ir vėliau dainavo Italijos operos scenose (tuo metu užsienyje ji dažnai pasirodydavo Vera Gaila slapyvardžiu). Ji tapo viena pirmųjų Lietuvos artisčių, pasiekusių tokį aukštą tarptautinį lygį, ir netgi buvo sulaukusi kvietimo dainuoti garsiame Milano „La Scala“ teatre.

...Vėlinių išvakarėse naujienų agentūros „Kas vyksta Kaune“ žurnalistei Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys pasakojo, kad tradicijos organizuota grupe aplankyti teatre kažkada kūrusius, publiką žavėjusius ir, deja, išėjusius amžinybėn buvusių darbuotojų kapus, nėra. Bet tiek jis pats, tiek kiti kūrėjai pavieniui aplanko įvairiose miesto kapinėse atgulusius ramybėn tuos, su kuriais seniau ar dar visai neseniai kartu dirbo, draugavo, bičiuliavosi.

„Tikrai nepamiršta ir Veronika Podėnaitė, nors niekam iš mūsų neteko laimės jos pažinti. Mes neturėjom galimybės išgirsti jos dainuojant toje pačioje teatro scenoje, nes pernelyg didelis laiko tarpas skiria mus nuo tarpukario. Mirusiųjų pagerbimo dienomis degsime žvakeles ir prie jos amžinojo poilsio vietos“, – sakė B. Želvys.

1998 metais centre, primena Ąžuolyno viešoji biblioteka, ant namo Gedimino g. 20 sienos atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1933 m. gyveno Lietuvos operos solistė Veronika Podėnaitė“.

Ji gimė skurdžiai gyvenusių lietuvių šeimoje, Rygoje, per Kūčias – 1902 m. gruodžio 24 d. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima persikėlė į Charkovą, tačiau po kelerių metų į Lietuvą sugrįžo tik trys šios šeimos moterys – mama ir dvi jos dukterys.

Veronika Podėnaitė, kaip nurodo įvairūs, deja, negausūs, atsiminimų apie ją šaltiniai, 1920-1933-aisiais gyveno Kaune (išskyrus tobulinimosi metus Italijoje). Pirmą kartą pasirodė Kauno scenoje 1920 metų paskutinę dieną, sudainavusi Floros partiją D. Verdžio operoje „Traviata“. Vėliau atliko mažesnius vaidmenis, kol gavo Švietimo ministerijos stipendiją studijoms užsienyje.

1926 metais baigusi seniausią pasaulyje Šv. Cecilijos konservatoriją (tarpukariu Vakarų valstybių aukštosiose mokyklose, ilgiau ar trumpiau studijavo vienetai Lietuvos atstovų, o tokias rimtas studijas baigė ji vienintelė) V. Podėnaitė, pasivadinusi Vera Gaila, dainavo privačiuose operos teatruose Romoje, koncertavo Paryžiuje. 1931 metais ji buvo pakviesta į Romos karališkąją operą. Daugiausia dainavo R. Vagnerio operose. Kerėjo publiką, kėlė ovacijas...

1932-aisiais V. Podėnaitė gavo kvietimą dainuoti pagrindines partijas penkiose operose Milano „La Scala“ teatre. Tokios sutarties, o tiksliau, tokio pripažinimo, tarpukariu nebuvo sulaukęs nė vienas Lietuvos solistas.

Tiesa, garsusis Kipras Petrauskas dainavo „La Scala“ scenoje, tačiau muzikologo Vytauto Gerulaičio priminimu, nuskambėjusiu 2024-ųjų LRT televizijos laidoje „Daiktų istorijos“ siužete apie V. Podėnaitę, solistas į šį teatrą pakviestas ne kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas iš Lietuvos. K. Petrauskas garsiajame Milano teatre pasirodė su Peterburgo teatro trupe...

Kai 1932-aisiais V. Podėnaitė pasirašė su „La Scala“ sutartį ir pradėjo...ją vykdyti, baigiantis metams, Lietuvos valstybė „Senjorai Lituana“ priminė apie skolą – įsipareigojimą atidirbti už studijoms gautą finansavimą. Solistė buvo priversta grįžti į Kauną ir du metus atidirbti už stipendiją. Parvykusi, ji dainavo Valstybės teatre, debiutavo D. Verdžio operoje „Aida“, subtiliai atliko pagrindinius vaidmenis kitose operose.

Pasak režisieriaus Gyčio Padegimo, vaikystėje savo akimis mačiusio, kaip sovietų buldozeriai 1959-aisiais lyginio kapų kauburėlius Kauno centre ne vieną šimtmetį gyvavusiose Senosiose kapinėse, Veronika Podėnaitė buvo aplenkusi savo laiką ir netiko tuometinio Kauno operos primadonos įvaizdžiui.

„Teatras – tokia vieta, kurioje nori – nenori, yra labai stipri konkurencija. Aida, Toska... Veronika Podėnaitė buvo ypatinga, labai gamtos apdovanota ir, deja, neišsipildžiusi. Lietuva jos nepasitiko išskėstomis rankomis, kaip ir iš Holivudo grįžusio režisieriaus Juozo Vaičkaus. Veronika sulaukė netgi tokių recenzijų, kuriose minėta, jog ji – „blogai nusigrimavusi“, „be kūrybinės ugnies ir individualybės“. Prisiminkime, kad pagrindinės operos solistės Kaune tada buvo ministrų žmonos ar dukros, o ji – viena, su savo talentu. Tiesa, laidojo ją didelė minia (tais laikais laidotuvės Kaune buvo labai madingos…“)

Sunku dabar pasakyti, ar ji patyrė daugiau publikos meilės, ar paskalų. Nėra ir atsakymo, nuo ko tiksliai Veronika Podėnaitė mirė“, – sakė G. Padegimas.

„Daiktų istorijose“ dar minėta, kad iš Italijos atvykęs solistės sužadėtinis tegalėjo aplankyti jos kapą. O ji „liko amžiams labai graži ir amžiams 31-erių“.

Savo ruožtu, „Kas vyksta Kaune“ nori padėkoti ne tik laidos „Daiktų istorijos“ autoriui, menotyrininkui bei kultūrininkui Sauliui Pilinkui bei jam talkinančiai komandai, o taip pat – visiems, pasidalijusiems žiniomis, prisiminimais, kuriuos girdėjo iš V. Podėnaitės amžininkų lūpų.

Tai jų žodžiais, tarpukariu Šv. Cecilijos konservatorijoje mokėsi vos trys lietuviai, C. Podėnaitė – ilgiausiai. Ir ji – pirmoji lietuvė, pakviesta į Milano „La Scala“ sceną atlikti pagrindinius vaidmenis operose...

Artimųjų, kurie galėjo su sovietų valdžios leidimu, perkelti iš 1959-aisiais panaikintų Senųjų kapinių į kitas kapines tarptautiniu mastu garsios operos solistės V. Podėnaitės palaikus, nebuvo...