Ramybės parku paverstose kapinėse problemų daugiau nei ramybės

Tarp Žaliakalnio šlaito ir Vytauto prospekto yra išskirtinė vieta, kurią vieni labiau linkę vadinti Ramybės parku, kiti – Senosiomis Kauno kapinėmis, veikusiomis 1847–1959 metais. Jose jau seniai nelaidojami mirusieji, tačiau iš ten buvusių kapaviečių ne visi palaikai sovietų valdžios griežtu nurodymu buvo perkelti į kitas Kauno miesto kapines. Šimtai, o gal ir tūkstančiai mirusiųjų tebesiilsi po žeme ten, kur kažkada atgulė...

Architektas Aidas Rimša (šių eilučių autorės sutuoktinio giminaitis) didžiąją dalį savo gyvenimo buvo pašventęs praeities istorijos tyrinėjimams. Jis puoselėjo idėją vėl atkurti Senosiose kapinėse, kur palaidota nemažai garbių, Lietuvai nusipelniusių žmonių, tarpukariu pastatytą Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejų. Tą patį, kurio projektą nemokamai parengė architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis su kolegomis, tikėdami, kad legendiniai lietuvių lakūnai, perskridę Atlantą, bet žuvę, taip ir nepasiekę gimtosios Lietuvos, verti tokio pagerbimo.

Tuo tikėjo ir 32 tūkst. litų mauzoliejaus statybai skyręs Lietuvos aeroklubas. 1937-aisiais lakūnų palaikai iš Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmų koplyčios perkelti į mauzoliejų. Minios lankytojų, norinčių pagerbti tautos didvyrius, plūsti link mauzoliejaus pradėjo tų metų lapkričio 1-ąją. Bet po trejų metų prireikė vėl balzamuoti lakūnų kūnus, todėl 1940-aisiais jie pervežti į VDU koplytėlę. Deja, prasidėjus okupacijai, teko lakūnų kūnus slėpti mažoje patalpėlėje prieš katilinę… Mauzoliejus su žeme sulygintas (kapavietės – taipogi) 1959-aisiais. S. Dariaus ir S. Girėno palaikai Karių kapinėse, Aukštuosiuose Šančiuose atgulė perlaidoti 1964-aisiais. Mauzoliejaus buvimo vietą Senosiose kapinėse dabar žymi atminimo lenta.

„Kas vyksta Kaune“ šiomis dienomis kalbintas buvęs Kauno meras, o vėliau – Seimo vicepirmininkas Erikas Tamašauskas prisiminė entuziastų pastangas atkurti patį mauzoliejų, nebejudinant žuvusių lakūnų ramybės (neorganizuojant dar vieno perlaidojimo). Taigi, mauzoliejus buvo atkastas, paženklintas kaip atmintina vieta. Bet po kurio laiko Kauno savivaldybei teko priimti sprendimą vėl jį užkasti, nes... su kultūra prasilenkiantys kapinių/parko lankytojai primėtė kalną šiukšlių…

Sovietmečiu panaikinus kapavietes, kapinės tapo parku (Ramybės). Dabar čia stovi ne vienas paminklas Lietuvos didvyriams atminti.

Anksčiau apie tai rašiusi kolegė Audronė Jankuvienė (buvusi Seimo narė, o šiandien – viena iš Kauno miesto savivaldybės tarybos politikių, iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos) priminė, jog „visa Ramybės parko teritorija ir jame esantys esminiai memorialiniai objektai yra įrašyti į Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registrą. Istorinis paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“ (pastatytas 1930 metais, sovietmečiu sugriautas ir 1994-aisiais preciziškai atstatytas) kartu su kitais senaisiais išlikusiais antkapiais bei memorialais (pavyzdžiui, 1941 m. Birželio sukilimo aukų laidojimo vieta) yra įvardijami kaip vertingosios šio kultūros paveldo objekto savybės“.

Atgaivinti šios vietos istoriją bando greta veikiančio Lietuvos švietimo istorijos muziejaus darbuotojai ir kaunietis gidas Radvila Pabilionis. Jo spėjimu, buvusiose kapinėse glūdi neatrasti svarbūs dalykai. Viena tokių mįslių – nauja versija apie vis dar neatrastą generolo Silvestro Žukausko kapą.

Seniausias mūrinis kapinių pastatas – stačiatikių cerkvė. Jos yra dvi ir stovi viena šalia kitos. Seniausia cerkvė pastatyta XIX a., kita – 1935-aisiais. Cerkvės restauruotos, jos yra netoli Autobusų stoties, galima sakyti, priešingame kapinių krašte nei musulmonų maldos namai.

Išlikęs ir buvęs kapinių administracinis pastatas, šiais laikais virtęs Tremtinių ir rezistentų kovų muziejumi. Tačiau Tremtinių ir politinių kalinių sąjungai neišgalint sukaupti 1 mln. litų pastato kapitaliniam remontui, jai teko šį NT parduoti. Pastatą įsigijęs verslininkas skyrė lėšų jo atnaujinimui, bet negali keisti paskirties (nes teritorija – paveldinė, kapinių), tad nei mažos kavinukės įrengti, nei kitų verslo planų čia įgyvendinti jam „nelemta“.

Sovietmečiu kapinių prievartinį virsmą parku nulėmė per Vėlines vykusios protesto akcijos. Pirmoji gimė spontaniškai, kaip atbalsis į Vengrijoje kilusią ir žiauriai nuslopintą revoliuciją. Laisvės siekis niekuomet nebuvo svetimas ir tūkstančiams lietuvių.

Tų įvykių liudininkų užrašytuose prisiminimuose teigiama, kad 1956 m. lapkričio 2 d. vakarą Senosiose kapinėse, prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“ susirinko apie 10 tūkst. žmonių (daugiausia vyresniųjų klasių moksleivių ir studentų). Skambėjo „Tautiška giesme“, patriotinės dainos bei religinės giesmės, skanduoti šūkiai „Laisvę Lietuvai!“ bei „Šalin rankas nuo Vengrijos!“. Susirinkusieji iš šalikų ir skarų sukomponavę kelias Lietuvos vėliavas, iš kapinių pasuko į miesto gatves. Ir pasiekė tos valdžios „tvirtovę“ (dabar tai – miesto savivaldybės rūmai).

Pakeliui aktyviausius pasipriešinimo dalyvius tempė iš minios ir sodino į mašinas milicija bei kariškiai. Ties Centriniu paštu ginkluoti sovietų pareigūnai sudarė iš automobilių užtvarą, ir beginklei miniai prisiėjo skirstytis. Dalis aktyvių pasipriešinimo okupacijai dalyvių – areštuoti, nemažai jų patyrė represijas – prarado studijas, darbus, kai kas netgi pateko už grotų.

Būta ir kitais metais bandymų toje sakralinėje vietoje protestuoti, bet... Vėlinių vakarą tamsiose, simboliškai žvakių liepsnelėmis „apšviestoje“ teritorijoje kariškiai ir milicija bet kokį okupuotos Lietuvos gyventojų siekį tuoj pat slopino. Ir tada okupantų valdžia, nelaukdama jokių neramumų per Vėlines, nusprendė iš anksto „rauti su šaknimis“ okupuotos šalies gyventojų laisvės troškimą.

Likus keliams mėnesiams iki lapkričio, 1959-aisiais, kapų kauburėliai šiose kapinėse buldozeriais sulyginti su žemės paviršiumi. Tiesa, prieš tai buvo viešai pranešta, kad gyventojai, norintys savo artimųjų palaikus perkelti į kitas kapines, turi kreiptis į miesto valdžią. Deja, daug kas nesikreipė – bijojo nurodyti giminystės ryšį su palaidotuoju (kad gyviesiems sovietai nekeršytų).

Gal ir nebuvo kam kreiptis? Juolab, kad čia būta ir masinių kapaviečių – į vieną duobę 1941 m. birželį suguldyta per 60 sukilėlių palaikų, o po poros dienų į kitą duobę – keliasdešimt kitų negyvų žmonių – Kauno gyventojų, kurie pirmomis Lietuvą pasiekusio Antrojo pasaulinio karo dienomis žuvo per susišaudymus ar bombarduojant miestą. Todėl šimtai, jei ne tūkstančiai, mirusiųjų ir dabar ilsisi „išnykusiose“ kapavietėse.

Esu prieš keliasdešimt metų rašiusi straipsnį apie Kaune gyvenančių tautinių bendruomenių atstovų susitikimą (stebint žurnalistams), įvykusį Totorių mečetėje. Į ją visus sukvietė totoriai, vildamiesi, jog mečetė gali tapti ir kultūros centru – vieta kauniečiams bendrauti, sutarti ir draugauti, nepaisant religinių ar tautinių skirtumų. O prieš 2000-uosius buvo parengtas ir Ramybės parko (Senųjų kapinių) detalusis planas. Tačiau laikas tiek jį, tiek „tautų draugystės“ planus stipriai pakoregavo.

2026 m. rugsėjo gale per televizijas nuskambėjo gan santūrus, reaguojant į gatvėje įvykusį incidentą prieš Senųjų Kauno kapinių teritorijoje esančią mečetę, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Tado Metelionio komentaras. Vadovas pakartojo, kad Senosios kapinės pripažintos kultūros vertybe, ir kad rengiamas šios teritorijos detalusis planas.

Savivaldybės administracijos Miesto plėtros ir paveldosaugos skyriaus vedėjas Saulius Rimas į „Kas vyksta Kaune“ klausimą – kas trukdė iki šiol kapinių teritoriją deramai sutvarkyti, atsakė taip:

„Šiuo metu galiojantis detalusis planas patvirtintas 1997 metais, tačiau jis neatitinka nei miesto, nei visuomenės poreikių, nei pasikeitusių teisinių aplinkybių. 2023 m. Kauno miesto savivaldybė inicijavo jo keitimą, tačiau pradėtos detaliojo plano rengimo procedūros buvo nutrauktos 2025 metais, atsižvelgiant į Kultūros paveldo departamento patikslintas Senųjų kapinių ribas, vertingąsias savybes bei 2025-09-09 Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo Senųjų kapinių, vadinamų Karmelitų kapinėmis, teritorijai suteiktas neveikiančių kapinių statusas“.

Teko ir man kalbėtis (spaudai) su šių kapinių tyrinėtoju, istoriku, gidu R. Pabilioniu. Tiesa, kita tema (apie Laisvės alėją, ištuštėjusią iškilus Kaune „Akropoliui“). Prisipažinsiu, šokiravo gido klausimas žurnalistei: „Ko žmonėms eiti į tą alėją, jei ji jokios legendos neturi?“

Sutikim, kad ir be legendų mums pakanka žinoti, kad Senųjų Kauno kapinių istorija labai turtinga. Gal tik norinčių ją sužinoti mažoka. Tai priminė, ką prieš keletą metų, po gido R. Pabilionio ekskursijos, žurnalistams Ramybės parke sakė kolegė Vėjūnė Inytė („Lietuvos ryte“):

„Dabar čia stovi ne vienas paminklas Lietuvos didvyriams atminti, tebeveikia stačiatikių bei musulmonų maldos namai, o vejoje kyšo vieno kito čia palaidotų įvairių tikėjimų žmonių antkapių likučiai. Nors ši teritorija yra labai patogioje vietoje, prie Autobusų stoties ir Vytauto prospekto, ji iki šiol gana menkai lankoma. Senosiose neveikiančiose kapinėse tik asfaltuojami nauji takai, kad praeiviams būtų patogiau.

Atgaivinti šios vietos istoriją bando greta veikiančio Lietuvos švietimo istorijos muziejaus darbuotojai ir kaunietis gidas Radvila Pabilionis, kuris spėja, kad buvusiose kapinėse vis dar glūdi neatrasti svarbūs dalykai. Viena tokių mįslių – nauja versija apie vis dar neatrastą generolo S. Žukausko kapą“.

Anot R. Pabilionio, 1847 metais planuojant Kauno naujamiestį, suplanuotos ir kapinės. Joms skirta miškinga neapgyvendinta vieta – 6 ha ploto sklypas, kuris priklausė karmelitams. Teritorija padalinta į keturis sklypus: arčiausiai dabartinės Autobusų stoties – skirtas stačiatikiams, didžiausia, vidurinė, dalis – katalikams, sklypas prie dabartinės Totorių gatvės – evangelikams liuteronams. Dalis ploto prie dabartinių Trakų ir Totorių gatvių kampo buvo atrėžta musulmonams.

Gidas pasakojo, kad katalikai ir evangelikai liuteronai mieste turėjo savo maldos namus, todėl cerkvę ir mečetę buvo leista statyti tik stačiatikiams bei musulmonams. 1862-aisiais stačiatikių sklypo centre buvo pastatyta Kristaus Prisikėlimo cerkvė. 1925-aisiais dalis sklypo išnuomota organizacijai „Mokslas – šviesa“. Jos dėka iškilo rusų gimnazija (čia dabar – Kauno pedagogų kvalifikacijos centras). Greta pastatyti keli mediniai pastatai – mokinių bendrabutis, rusų mokykla. Šiame pastate dabar laidojimo namai.

Tarpukariu Soboras buvo pritaikytas Lietuvos kariuomenės įgulos maldos namams. Stačiatikiai gavo piniginę kompensaciją ir už ją 1935 metais pastatė dar vieną cerkvę – Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedrą. Jos architektas – žymusis Edmundas Frykas, kurio bei kitų tarpukario architektų suprojektuoti statiniai padėjo Kauno miesto vardui patekti į UNESCO kultūros paveldo pasaulinį sąrašą.

Praeito dešimtmečio pabaigoje savivaldybė sulaukė iki tol nematytų valdžios rūmuose kauniečių. Šiomis dienomis telefonu „Kas vyksta Kaune“ kalbintas tuometinis Miesto plėtros ir architektūros skyriaus vedėjas bei Kauno vyriausiasis architektas Nerijus Valatkevičius trumpai paaiškino: „Jie sugalvojo kapinėse pastatyti didelę mečetę. Bet ten nieko statyti negalima. Juk – paveldo teritorija...“

O dabar Kauno miesto savivaldybės administracijos Teisės ir konsultavimo skyriaus vedėja Indrė Brazė raštu atsakė į „Kas vyksta Kaune“ klausimą, kuris, deja, buvo suformuluotas iš nuogirdų (nes savo iniciatyva Kauno miesto savivaldybė šykšti ne jos remiamoms redakcijoms informacijos).

Konfliktas su musulmonų religine bendruomene dėl dalies kapinių žemės narpliojamas teisme. Kokie konkretūs reikalavimai keliami savivaldybei, paveldosaugininkams ar Nacionalinei žemės tarnybai, ir kokioje stadijoje dabar teisminis ginčas yra, o gal jau jis pasibaigė? Štai toks buvo vienas iš klausimų Kauno savivaldybei.

Belieka padėkoti skyriaus vedėjai I. Brazei už išsamų komentarą. Pirmiausiai ji patikino, kad „Šiuo metu jokios bylos nevyksta“. Ir priminė, jog „Kauno musulmonų religinė bendruomenė 2018 m. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kad jai būtų suteikta nuosavybėn neatlygintinai apie 0,8405 ha žemės sklypas prie jai priklausančio pastato Totorių g. 6“.

„Kas vyksta Kaune“ pastebėjimu, į kairę nuo mečetės bendruomenė jau paženklino vietą, kur jos kapinės buvusios, ir praeiviai Trakų gatvėje gali perskaityti tą atminimo ženklą. O kitų panašių ženklų – didžiausiame plote, kur buvo laidojami katalikai, bei mažesniuose, kur – pravoslavai, kur – evangelikai ir liuteronai, kapinių (parko) teritorijoje neaptiksi.

Skyriaus vedėjo S. Rimo paaiškinimu, musulmonai parodė iniciatyvą ir savivaldybė suteikė leidimą pastatyti atminimo ženklus ne tik Ramybės parke, bet ir vietoje šalia Karaliaus Mindaugo prospekto bei S. Daukanto gatvės, kur kažkada buvo totorių kapinės...

Taigi, kai Nacionalinė žemės tarnyba prašymą tenkinti atsisakė, tas atsisakymas buvo ginčijamas teismine tvarka, o Kauno miesto savivaldybė į bylos nagrinėjimą įtraukta nebuvo.

„Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo šią tarnybą prašymą išnagrinėti iš naujo. 2023 m. Nacionalinė žemės tarnyba atsisakė tenkinti bendruomenės prašymą, kadangi žemės sklypas suformuotas buvusių kapinių vietoje, kurioje iki šiol išlikę palaikai, ir tokie sklypai pagal Žemės reformos įstatymą neprivatizuojami.

Dėl šio sprendimo taip pat buvo išnagrinėta byla, kurioje savivaldybė dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pirmosios instancijos teismas bendruomenės skundą tenkino, o aukštesnės instancijos teismas skundą atmetė ir nurodė, kad esant pradėtoms detaliojo plano procedūroms bei atsižvelgiant į Kultūros paveldo departamento numatomą kultūros paveldo vertybės duomenų tikslinimą, nėra pagrindo tenkinti bendruomenės skundo.

Bendruomenė 2023 m. kreipėsi į teismą, ginčydami savivaldybės mero potvarkį dėl detaliojo plano keitimo rengimo organizavimo, bet teismas atsisakė priimti skundą, byla nebuvo nagrinėjama iš esmės“, – toks yra Kauno miesto savivaldybės Teisės ir konsultavimo skyriaus vadovės komentaras naujienų portalui „Kas vyksta Kaune“.