Keliautojo žinyną pristatęs istorikas V. Almonaitis: „Prie Kauno pilies trūksta svarbaus dalyko“

Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune pristatytas leidinys „Kauno senamiestis: keliautojo žinynas“. Jame apžvelgiami 66 unikalūs senamiesčio objektai: istorijos, architektūros, dailės paminklai. Knyga kviečia geriau pažinti seniausią miesto dalį ir vaikštinėjant senosiomis miesto gatvėmis patirti atradimo džiaugsmą.

Leidinį parengė istorikas, VDU dėstytojas dr. Vytenis Almonaitis ir LSMU dėstytoja dr. Junona Almonaitienė. Tai ketvirtasis atnaujintas ir papildytas leidimas.

Žinyno autoriai – kauniečiai keliautojai, išleidę jau daugiau kaip 30 kraštotyrinių leidinių ne tik apie Kauną, bet ir apie Vakarų Lietuvą, kitus regionus.

Kodėl sudomino būtent senamiestis? „Augau Kaune, nuo vaikystės atsimenu senamiestį. Dažnai važiuodavau autobusais iš Kauno pilies autobusų stoties. (...) Kadangi kelionių vadovo apie šią miesto dalį nebuvo, nutarėme parengti patys”, – kalbėjo dr. J. Almonaitienė.

Leidinio autoriai pažymėjo, kad Kauno senamiestis – tai mažas trikampis tarp Nemuno ir Neries upių. Šios miesto dalies ribos eina nuo Santakos iki Kauno gynybinės sienos I. Kanto gatvėje.

„Miestas tilpo šioje teritorijoje iki pat XIX a. vidurio. Nors ir nedidelė teritorija, tačiau joje yra daug paveldo ir įdomybių”, – atkreipė dėmesį istorikas dr. V. Almonaitis.

Knygoje „Kauno senamiestis: keliautojo žinynas“ 66 vietos suskirstytos į kelis lygius. Į pirmąjį lygį patenka prioritetiniai objektai, pvz., Šv. Mikalojaus bažnyčia ir benediktinių vienuolynas. „Jei žmonės ten nebuvo, reiškia jie nepažįsta Kauno senamiesčio”, – teigė dr. V. Almonaitis.

Leidinio rengėjai daugiausia dėmesio skyrė senamiesčio rytinei daliai (einant link Laisvės alėjos, Nemuno gatvės), nes ji kiek primiršta.

„Čia XX a. 4 deš. buvo pastatyta nemažai modernistinių pastatų, yra nemažai memorialinių lentų, nes gyveno daug įdomių asmenybių. Ne veltui ši dalis pastebėta UNESCO. Čia stovi dvi prieš karą pastatytos mokyklos, iki šiol naudojamos pagal paskirtį", – atkreipė dėmesį dr. J. Almonaitienė.

Istorikas dr. V. Almonaitis ragino atkreipti dėmesį į išskirtinius pastatus: J. Gruodžio g. 6 (Juozo Gruodžio konservatorija), Nemuno g. 12 (Ugniagesių rūmai su išlikusiu žarnų džiovinimo bokštu) ir gyvenamuosius namus Nemuno g. 28 bei Druskininkų g. 4.

Keliautojo žinyne minimi seniausi senamiesčio objektai: pirmoji Kauno pilis, pastatyta 1361-aisiais, kurios mūrai matosi vakariniame bokšte (kur knarkia mitinis Kauno Žvėris), iš sakralinių pastatų pažymėtina 1413 m. baigta statyti arkikatedra, XV a. pradžioje iškilusi Vytauto bažnyčia ir XV a. pastatytas bernardinų vienuolynas, prigludęs prie Šv. Jurgio bažnyčios.

Istorikas dr. V. Almonaitis pastebi, kad dėl nesuprantamų priežasčių Kaunas tarsi pamiršta senąją istoriją, vykusią iki 1408 metų. Minint miesto gimtadienį, kitas šventes akcentuojami tik metai, kai Vytautas Didysis miestui suteikė Magdeburgo teises.

„Kiti Lietuvos ar Europos miestai stengiasi akcentuoti kuo senesnę miesto datą. Kaunas tokių irgi turi, pvz., pirmą paminėjimą 1361 m., bet šita data lieka paraštėse. XIV a. ir dar senesnė istorija pamirštama", – pabrėžė istorikas.

Pasak, jo, tą rodo ir memorialiniai ženklai.

„Gindami Kauno pilį žuvo ne mažiau kaip 350 karių. Jų atminimui Kauno pilies kieme tepastatytas kuklus akmenėlis, ant kurio net nėra konkrečių skaičių... Arba Nemuno ir Neries santaka: 1384-aisiais Lietuvos kariuomenė šioje vietoje pasiekė didžiausią pergalę Kauno mieste – užėmė milžinišką Marienverderio tvirtovę! Žuvo šimtai lietuvių karių. Šis solidus faktas iki šiol niekaip neįamžintas", – apgailestavo istorikas.

Pašnekovai rengdami leidinį tyrinėjo istorinius šaltinius ir ne kartą vaikštinėjo aprašomomis gatvėmis, ypač dr. V. Almonaitis, nes fakultetas, kuriame jis darbuojasi, įsikūręs senamiestyje, Muitinės gatvėje.

„Vytenis senamiestyje vaikšto kasdien, pažiūri kas naujo, įdomaus. Įgudusi akis pastebi tai, apie ką kitas net nepagalvotų. Tai keliautojo žinyno sėkmės priežastis. Žmonės čia tikisi rasti ką nors naujo, ne tik tai, kas pateikta internete ar ką dirbtinis intelektas aptinka. Iš mūsų skaitytojai tikisi daugiau“, – teigė dr. J. Almonaitienė.

Pašnekovai užsiminė ir apie miesto praradimus, itin daug jų buvo sovietmečiu.

„Miestas keičiasi, ir nebūtinai į gerąją pusę. Pašto istorijos muziejaus praradimas yra esminis praradimas miestui. Jų yra ir daugiau“, – pažymėjo istorikas ir akcentavo, kad senamiesčio unikalumo pamatas – autentiškumas. Deja, kartais aukojamas dėl patogumo ar šiuolaikinės estetikos.

Atsisveikindami, pašnekovai skaitytojams linkėjo nuolat domėtis miestu, dalyvauti miesto kūrimo procese, būti aktyviais gyventojais.

„Žinojimas padeda su vieta susigyventi, jaustis joje žymiai geriau, kai žinai, kad ne pirmas čia atėjai gyventi. Atsiranda sąsajos, sentimentai, prasmės, jos kiekvienam skirtingos, unikalios“, – tikino dr. J. Almonaitienė.

Istorikas dr. V. Almonaitis ragino įsigilinti į žodžio „paveldas“ esmę.

„Paveldas reiškia, kad mes tai pa-vel-dė-jom! Paprastai žmonės pagarbiai žiūri į tai, ką paveldėjo. Kad paveldi ir praeitį, pastatus, istoriją – žmonės vis dar suvokia sunkiau“, – svarstė jis.