Geriausiu Lietuvos sportininku tituluojamas Virgilijus Alekna nors ir baigė savo sportinę karjerą, nuo sporto vis neatitolsta. Dar prieš keturis metus lengvaatletis tapo „Kauno maratono“ globėju ir kviečia visus sportuoti, treniruotis ir į renginį atvykti kaip į šventę.
[galerija kiek=”2″]
Esate ketvirtus metus rengiamo „Kauno maratono“ globėjas. Kas Jus skatina jungtis prie šio renginio?
Tiesiog norisi, kad kuo daugiau žmonių atrastų meilę sportui. Smagu žiūrėti, kad tokių renginių dalyvių skaičius nuolatos auga ir viliuosi, kad jis lygiai taip pat augs ir toliau. Niekas prieš 10 metų net negalėjo pagalvoti, kad visuomenėje taip išpopuliarės sporto kultūra. Nenuostabu, visgi varžybos yra tikra šventė ir pačiam dalyviui. Treniruotis vienam galiausiai darosi nebe taip įdomu, atsiranda rutina, o varžybos, tai momentas kai pasipuoši, pasitempi ir eini į šventę. Nesvarbu, ar pasipuoši Lietuvos olimpinės rinktinės apranga, ar savo turima bėgimo apranga. Ji puošia ir verčia jaustis pakylėtam.
O iš kur gauti motyvacijos sportuoti, treniruotis ir nepasiduoti?
Pirmiausia reikia žinoti, kokio lygio rezultatų norima. Taip pat kokios yra galimybės fiziškai ir laiko atžvilgiu. Norint aukštesnių rezultatų žinoma riekės ir daugiau motyvacijos ir laiko skirti. Jei motyvacija yra noras gerai jaustis, tam užteks mažiau pastangų, o motyvacija jau yra savaime.
Man, kaip profesionaliam sportininkui motyvacija buvo noras laimėti, konkuruoti. Treniruodavausi ir laukdavau startų. Norėjosi pagerinti rezultatus, aplenkti kitus sportininkus. Mėgėjams, bėgikams motyvacijos gali pridėti ir įvairios bėgimo varžybos ar kitos sporto šventės.
Sportininkas vienišas vilkas ar visgi palaikymas svarbiau?
Sportuojant neišvengiamai būna sunkių laikotarpių. Visgi pasitaiko ir traumų ar tiesiog nesėkmių. Tada tikrai yra labai svarbus palaikymas iš aplinkos. Artimųjų, šeimos ir mylimųjų užtarimas. Iš patirties žinau, kad kartais pakanka vieno gero žodžio iš brangaus žmogaus ūpas sportuoti ir stengtis sugrįžta.
Profesionalūs sportininkai, kuriems pavyksta sunkiai dirbti ir pasiekti reikšmingų rezultatų galiausiai apsupa ir juos palaikantys fanai, nepažįstami žmonės, kurie nori, kad tau siektųsi. Tai taip pat prideda noro stengtis dar labiau.
O kaip su palaikymu masiniuose sporto renginiuose?
Pats esu dalyvavęs ne viename tokiame sporto renginyje, ne tik juos stebėjęs iš šono. Tad galiu patikinti, kad tokiuose renginiuose sunku ir atskirti kas yra dalyviai, o kas atvyko juos palaikyti. Dalyviai draugiški ir palaiko vieni kitus trasoje ir už jos ribų. Atvykusios šeimos, draugai ar kiti susirinkę žmonės irgi yra aktyvūs, dalyvauja įvairiose pramogose, aktyviai serga už dalyvius ir visas šventinis šurmulys tiesiog susimaišo.
Kaip kiekvienas dainininkas jaučia jaudulį prieš koncertą, taip ir sporto renginių dalyviai su juo susiduria. Ką Jūs galvojate apie šį jaudulį?
Jaudulys visada yra ir jo neišvengsi. Svarbu išmokti jį suvaldyti. Labai negerai, jei jaudulys ir nerimas griaužia iš anksto, kelios dienos ar net savaitės prieš startą. Tai negerai nei rezultatui, nei pačiam dalyviui. Nesvarbu kokio lygio tai varžybos, jei moki suvaldyti startinį jaudulį, jis gali ir padėti pasiekti geresnių rezultatų. Jei visgi nerimas nesitraukia, reikia ramiai prigulti, pasikalbėti su kuo nors ar pasiklausyti ramios muzikos. Su patirtimi supranti, kad jaudulys gali būti ir teigiamas dalykas. Tik svarbu, neleisti jam valdyti tavęs.
Ką palinkėtumėte birželio 12 dieną į „Kauno maratoną“ susirinksiantiems dalyviams?
Linkiu patirti sporto džiaugsmą ir į „Kauno maratoną“ ateiti kaip į šventę su tokia pat šventiška nuotaika. Visgi svarbiausia dalyvauti. Nepersistenkite, elkitės protingai ir išvengsite traumų. Tiem, kas norite varžytis ir dalyvaujate dėl vietos ar titulo, darykite tai garbingai.
