Prieš keletą dienų internetinėje erdvėje didžiulį ažiotažą sukėlęs Marijonas Mikutavičius nusprendė pratęsti kalbas apie neadekvačias maisto kainas Lietuvoje bei garsiai prabilo apie kitas problemas, kurios apima ne vien valdžią, bet ir visuomenę.
Marijono įrašas sulaukė didžiulio susidomėjimo ir gerbėjų pritarimo. Netrukus socialiniuose tinkluose ėmė plisti ir akcija „Neikim į parduotuves 3 dienas“, kurioje dalyvauti žada daugiatūkstantinė dabartinėmis maisto kainomis nepatenkintų Lietuvos gyventojų minia.
Šeštadienio rytą socialiniame tinkle „Facebook“ M. Mikutavičius pratęsė savo mintis. Garsus vyras pridūrė, jog iki šios dienos nė nenutuokė, kokio populiarumo sulaukė jo pirmasis įrašas, mat buvo išvykęs žvejoti.
„Buvau žvejoti, tad neturėjau laiko suvokti, kokią Pandoros skrynią netyčia atidariau. Jei būčiau žinojęs, kad tos mintys sulauks tokio entuziazmo, būčiau gal parašęs tobuliau. Arba nerašęs visai. Dabar jaučiuosi atsakingas pateikti kai kurias pastabas.
1. Iš kai kurių daugybės komentarų aišku, kad pokalbis su dalimi visuomenės visiškai neįmanomas. Tad, gal kartais galima suvokti valdžią, kuri tų pokalbių visais būdais vengia, nors, visgi, reikia jai nuolat priminti, kad tai viena iš jos pareigų.
2. Aš esu gelminis laisvos rinkos šalininkas, tačiau tai nereiškia, kad retkarčiais negaliu suabejoti jos veiksnumu ir kelti klausimų. Drauge, tai kad tie klausimai keliami, nereiškia jokio menkiausio noro sukti kažkokiu reguliavimo keliu. Man gaila, kad prie mano minčių pradėjo šlietis visokie komunistuojantys socialistai, nes jie visada buvo ir liks ideologiniai priešai. Tai reiškia, kad kai kas turi teksto suvokimo broką, arba tiesiog esu kaltas, nes nepakankamai tiksliai išdėsčiau, kas galvoje.
3. Net po kai kurių institucijų atstovų pokalbių tebesilaikau nuomonės, jog jie turi bėdų su komunikacija. Būtų gerai, jei bet koks panašaus pobūdžio visuomenės sujudimas keltų ne norą gintis, vardinti savo nuveiktus darbus ir bandyti pateisinti savo egzisteciją ir darbo prasmingumą, o keltų norą paaiškinti, kas gali būti padaryta, kas bus bandoma ir ko padaryti neįmanoma. Kantriai.
4. Aš nemėgstu isterijų. Isterijos trukdo galvoti. Todėl visi gaivališki šūkčiojimai emociniu pagrindu yra niekiniai ir nekonstruktyvūs. Lozungais „valdžioje visi niekšai“ ar „prekybininkai visi vagys“ diskusiją gali tik baigti. O mes priešingai – norime diskusijas pradėti.
5. Akcijos „nieko nepirksiu“ man atrodo tokia pati šiuolaikinės sočios visuomenės pramoga, kaip „diena be automobilio“. Jei norite mažinti vartojimo įpročius (kas labai sveikintina), galite tai daryti individualiai, kiekvieną dieną, nesijungdamas į jokius bendrumo junginius. Patikėkite, taip nieko nenubausit, net jei ir yra toks noras.
6. Aš buvau euro šalininkas. Toks ir likau.
7. Nepaisant visko, tebeieškau atsakymo, kodėl mano krevetės taip brangsta.
8. Nuostabu, ką gali padaryti socialiniai tinklai. Kažkas sakys, kad netyčia prisidėjau prie nepasitenkinimo bangos, kartu paskatindamas ir tas jėgas, kurios visada tik ir laukia pastaugti ant Valstybės. Greičiausiai. Bet linkęs manyti, kad tai taip pat paskatino pokalbius ir reakcijas. Kas iš esmės ir buvo mano pirmojo posto pagrindinė mintis.
9. Kreipiuosi į „Darbo partiją“. Jeigu jūs pakabinsit plakatą „sustabdysime kainų antplūdį“ (o tikiu, kad labai galit), kaip Dievą myliu – pareikalausiu autorinių.
P.S. Lašišos Baltijos jūroje beveik nekimba.“
Nepamenate pirmojo M. Mikutavičiaus įrašo apie maisto kainas Lietuvoje? Perskaityti atlikėjo mintis galite ČIA.
