Rašytojas, žurnalistas Andrius Užkalnis lapkričio 26-ąją mini 50-ąjį gimtadienį. Šįsyk nemažai laiko JAV praleidžiantis Andrius kartu su mylimąja Fausta yra apsistoję Lietuvoje, tačiau net ir karantino sąlygomis rado būdą, kaip paminėti jubliejų. „Vykstame savaitei į Preilą, paskui savaitę praleisime Nidoje. Šįvakar gaminsime steiką bei cezario salotos, atsikimšime butelį vyno“, – šypteli Andrius.
Vyras teigia, jog vis tik didžiausią reikšmę gimimo diena turėjo vaikystėje – tuo metu būdavo smagiausia gauti dovanas.
„Mane šeimoje lepino, gaudavau daug dėmesio. Galbūt todėl, kad aplink ne tiek daug vaikų buvo – neturėjau pusbrolių ar pusseserių. Tačiau vėliau gimtadienio reikšmė gerokai sumažėjo.
Kažkuriuo metu buvau įkritęs į nelabai protingą režimą, kuomet darai savo gimtadienius ne dėl savęs, o dėl kitų. Žmonių skaičius šventėje reiškė tai, kaip tave gerbia. Tačiau tai buvo žymiai seniau – man buvo berods 30 ar 35 metai“, – prisipažįsta Andrius.
Nors dabar A. Užkalnis sako, kad nugyventa tik pusę gyvenimo, vis tik teigia susimąstydavęs apie tuomet dar tik artėjantį jubiliejų ir šių metų reikšmę. Rašytojas prisimena jaunystę – tuomet jam atrodė, jog 50-metis yra paskutinis jubiliejus prieš išleidžiant žmogų į pensiją ar susisukant į pledą ant sofos. Tačiau bėgant laikui, pasak rašytojo, neišvengiamai keičiasi amžiaus suvokimas.
„Iš tikrųjų tai kalbėdavau su bendraamžiais draugais, klasės draugais ar Algiu Ramanausku, kuris yra už mane viena diena jaunesnis. Visi vieni kitų klausinėjome – kaip tau jaučiasi tie 50-imt? Ar dar jautiesi jaunas, ar jau senas? Tačiau nusprendėme, kad ne taip jau ir baisu. To gyvenimo liko pakankamai daug ir kuo toliau, tuo jis darosi įdomesnis ir turiningesnis.
Šiandien vienas draugas man atsiuntė nuostabų sveikinimą. Sveikino su paradoksaliu gimtadieniu – visi teigia, kad esi senas, bet jei numirtum šiandien, visi sakytų, koks jaunas numirė – rašė jis. Tame yra labai daug tiesios. Mano paties tėtis mirė, kai jam buvo 53-eji. Pamenu, visi sakė, jog jis buvo labai jaunas, tačiau aš tuomet galvojau, kad nei jaunas, nei ką“, – pasakoja žurnalistas, rašytojas A. Užkalnis.
Nors visą pasaulį sustabdžiusi pandemija ir pakoregavo Andriaus jubiliejaus planus, vis tik žurnalistas rado būdą, kaip paminėti gimtadienį.
„Jei dar prieš kurį laiką šiemet galėjau tikėtis, kad gal pavyks Lietuvoje nuvykti į kokį viešbutį pavakarieniauti ar šiaip praleisti laiką, tai dabar nei į restoraną, nei į barą, nei į kavinę ar koldūninę nenueisi. Todėl susigalvojome mano gimimo dieną važiuoti savaitei į Preilą, vėliau savaitę praleisime Nidoje.
Gaminsime maistą, tad Vilniuje nusipirkome geriausių rastų produktų, prisikrovėme pilną automobilį, pasiėmėme šunis ir keliaujame. Vakarienei bus steikas, cezario salotos ir butelis vyno“, – šypteli Andrius.
„Jei ne Covid-19, greičiausiai būtume Amerikoje“, – sako vyras. Tačiau netrukus pastebi, jog šią dieną dažniau praleidžia vis tik šiąpus Atlanto – tai įtakoja darbai.
„Mano gimtadienio data yra labai nesėkminga iš profesinės pusės – tai yra kelios dienos prieš mūsų kalėdinio žurnalo numerio atidavimą. Būti kažkur toli nelabai pavyksta. Kartą per mano gimtadienį buvome nuskridę į Niujorką, o jei ir nebūdavome išvykę, tų pasirinkimų šventei rasdavome. Tačiau vis tik labiausiai dabar norėčiau būti kur nors užsieny.
Iš kitos pusės, gyvenime yra labai neprotinga graužtis ir galvoti, kas būtų jeigu būtų. Reikia džiaugtis tuo, ką turi – daug žmonių pasaulyje gyvena žymiai sunkiau už mus“, – įsitikinęs jubiliejų lapkričio 26-ąją švenčiantis vyras.
Pažadai sau – faktorius, kuris, pasak A. Užkalnio, leidžia ilgesnį laiką išlikti jaunam. Ir visai nesvarbu, kad kartais tų pažadų dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyksta įgyvendinti.
„Visada noriu sportuoti, sveikiau maitintis, kažką išmokti, pradėti naują projektą ar užbaigti senąjį. Kartais žmonės, kažką sau pasižadėję ir neištęsėję, iš savęs juokiasi ar pyksta. Bet aš manau, kad siekti, norėti ir kažko tikėtis yra pagirtina. Sugebu visada planuoti, planų yra daugiau nei pats galiu įsivaizduoti.
Kaip tik užvakar kalbinau režisierių Oskarą Koršunovą. Jis yra vyresnis už mane vieneriais metais, kalbėjau su juo apie tai, ką yra padaręs ir ką dar planuoja padaryti. Sakau, jei tau Dievas duotų gyventi dar 200 metų, pilnai turėtum kuo užsiimti – tiek dar minčių ir idėjų sukasi pas jį galvoje. Tada pamaniau, kad tikslas turėti daugiau planų ir sumanymų, nei kad gali įgyvendinti, yra labai teigiamas dalykas. Baigtinumas – mirties pradžia, o kol gali sau žadėti, netęsėti ir žadėti iš naujo, tol esi gyvas“, – pasakoja Andrius.
Daugelis žurnalistą žino kaip itin maistui ir daiktams išrankų žmogų – vyras neslepia mėgstantis kokybę. Tačiau kalbėdamas apie gimimo dienos dovanas Andrius teigia, jog vertina jas visas.
„Iki šiol man jas labai patinka gauti. Kiek liūdniau, kai žmonės sako – nežinau, ką tau padovanoti, tu jau viską turi. Man atrodo, kad dovanojant dovaną reikia eiti lengviausiu keliu – tiesiog pagalvoti, kas tam žmogui labai patiktų. Mes Lietuvoje turime tokią problemą, galvojame, kad pinigai yra bloga arba bedvasė dovana. Aš taip nemanau.
Pamenu, gyvendamas Didžiojoje Britanijoje iš draugų trisdešimtmečio proga gavau dovanų čekį – nusipirkau pakankamai prabangų, vilnonį persišką pledą. Šitą dekutį turiu iki šiol, tiesa, dabar jį daugiau naudoja mūsų šuniukai. Tačiau aš puikiai prisimenu, iš kur aš tą dovaną gavau, kas man ją padovanojo. Tad į dovanas reikėtų žiūrėti paprasčiau. Nesakau, kad turime dovanoti prastus daiktus – jokiu būdu ne“, – teigia knygų autorius ir žurnalistas.
Netikėtos, kruopščiai apgalvotos dovanos – tai, ką A. Užkalnis išties mėgsta. Rašytojas prisimena, kaip preš kurį laiką būnant JAV pavyko nustebinti mažai pažįstamą žmogų išradinga dovana.
„Mudu su Fausta Los Andžele, pamenu, ėjome į svečius, buvo minima liepos 4-osios šventė. Norėjome padaryti dovaną žmogui, kurį nedaug pažinojome. Surinkome berods 30 ar 50 rūšių alaus iš geros parduotuvės – kiekvienas jų buvo iš skirtingos šalies. Beje, buvo alus ir iš Lietuvos.
Tad žmogus gavo labai išmanaus alaus dėžę, nors mes iki tol nė nežinojome, ar jam tas alus baisiai rūpi, ar jis jį mėgsta. Tačiau liko patenkintas, buvo įdomu – tokia netikėta dovana. Puiku dovanoti ir pinigus, ir žurnalo prenumeratą, net kelias sesijas pas psichoterapeutą – jei tik žmogus suprastų ir neįsižeistų dėl. Tad kuo daugiau nurauta idėja, tuo įdomiau. Vazelių ir kaklaraiščių, man regis, jau visi turime pakankamai“, – prisimena Andrius.
Daugiau skaitykite čia.
