Paulius Galaunė daug prisidėjo prie vieno garsiausių lietuvių kompozitorių ir dailininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų išsaugojimo. Kokie reikšmingiausi jo atlikti darbai? Apie tai pasakoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio sk. vadovė Vaiva Laukaitienė.
M. K. Čiurlionio galerijos vadovas
Profesionaliosios muziejininkystės pradininkas, dailininkas, dailėtyrininkas, pedagogas Paulius Galaunė (1890-1988 m.) 1909 m. Peterburge išvydęs skambinantį M. K. Čiurlionį liko sužavėtas. Akorduose P. Galaunė girdėjo verksmą, varpų skambėjimą, gilų nuvargusios tėvynės miegą ir pastangas iš jo pabusti.
Didžiulį įspūdį jam paliko ir 1912 m. Peterburge atidaryta pomirtinė M. K. Čiurlionio darbų paroda. „Čiurlionio kūryba jam buvo pavyzdys su kokiu minties gilumu ir „sparnuotos fantazijos laukumu“ dailėje turėtų atsispindėti lietuviška tapatybė“, – pažymėjo muziejininkė V. Laukaitienė.
1924 m. tapęs laikinosios M. K. Čiurlionio galerijos direktoriumi P. Galaunė su didžiuliu užsidegimu ėmėsi statybos darbų (buvo panaudotos ir susprogdintos IX baterijos plytos). Kartu P. Galaunė rūpinosi M. K. Čiurlionio paveikslų priežiūra ir įsigijimu.
Paveikslai mirkdavo vandenyje, pelydavo
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paveikslai nuolat atsidurdavo nepalankiose saugojimui sąlygose.
„1914 m. kūriniai iš Vilniaus buvo evakuoti į Maskvą ir laikyti Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklos patalpose, vėliau perkelti į Jurgio Baltrušaičio butą (čia pastebėta, kad paveikslai net apipeliję). 1920 m. paveikslai sugrąžinti į Kauną ir sudėti Užsienio reikalų ministerijos sandėlyje. Kelis mėnesius darbai saugoti dailininko sesers Valerijos Čiurlionytės-Karužienės bute, o vėliau perkelti į Lietuvių meno kūrėjų draugijos patalpas. 1922 m. iš S. Čiurlionienės įsigyti paveikslai vėl kilnoti iš vienų patalpų į kitas“, – dėstė V. Laukaitienė, pridūrusi, kad dėl visų vežiojimų, nekokybiško popieriaus ir blogų saugojimo sąlygų paveikslai stipriai nukentėjo.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu M. K. Čiurlionio darbai buvo eksponuoti laikinojoje galerijoje. Tiesa, sandėliu paverstoje salėje buvo sukrauta daugiau kaip 5 tūkst. eksponatų, jie laikyti „nepakenčiamomis sąlygomis“ – ankštoje patalpoje paveikslai sukrauti šalia įvairių dėžių ir kuro centriniam šildymui, o didesni darbai patalpinti iš lentų sukaltame sandėlyje.
„Tai yra tiesiog barbariška, bet taip barbariškai elgtis galerija, deja, priversta“, – rašė P. Galaunė ir pabrėžė naujo, erdvaus muziejaus būtinybę.
Pirko ir restauravo
Visi dailininko žmonai Sofijai Čiurlionienei ir šeimos nariams priklausę kūrėjo tapybos darbai buvo nupirkti valstybės. „1922 m. vasario 27 d. Švietimo ministerija įvertino 183 dailininko našlei priklausiusius kūrinius (148 paveikslus, tapytus aliejiniais dažais, tempera bei pastele ir 35 grafikos darbus) 65 tūkst. vokiečių aukso markių“, – monografijoje „Paulius Galaunė“ rašė Zita Žemaitytė.
Ji pažymėjo, kad P. Galaunės pastangomis 16 daugiausiai pažeistų Čiurlionio kūrinių restauravo Rygos miesto muziejaus konservatorius K. Jurjanas už 2560 Lt., dailininkas P. Kalpokas sutvarkė 31 kūrinį, o pats P. Galaunė su Meno mokyklos mokinio Broniaus Trumpos pagalba pasirūpino kitais M. K. Čiurlionio darbais. P. Galaunės rūpesčiu Jonas Prapuolenis pagamino paveikslams specialius rėmus-kasetes, kad stiklas nesiremtų į kūrinius ir susidarytų 0,5 cm tarpas.
Kartu buvo rūpinamasi ir paveikslų, priklausiusių privatiems asmenims, likimu, deramasi dėl jų įsigijimo. „Dažnai dėl finansinių sunkumų paveikslai taip ir likdavo neįsigyti. Taip nutiko su M. K. Čiurlionio paveikslu „Andante“ iš ciklo „Piramidžių sonata“. 1928 m. P. Galaunė gavo laišką iš Lietuvos atstovybės Paryžiuje, kad Olandijoje gyvenantis P. Pustoškinas turi šį paveikslą ir parduotų už 200 dolerių. Susidomėjus, savininkas kainą pakėlė, paveikslas nebuvo nupirktas ir dingo iš muziejininkų akiračio“, – pasakojo V. Laukaitienė.
Po daugybės metų, 2008-aisiais, šį paveikslą Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus įsigijo iš P. Pustoškino anūko.
Pirmoji nuolatinė paroda
Dar nebaigtuose rūmuose 1925 m. rugsėjo 24-29 d. veikė M. K. Čiurlionio kūrinių jubiliejinė paroda, eksponuota 120 paveikslų, 31 grafikos darbas ir 12 piešinių. Galerija galutinai baigta statyti 1926 m. spalį. Tai buvo išskirtinis kultūros įvykis, nes pastate pradėjo veikti pirmoji nuolatinė M. K. Čiurlionio kūrinių ekspozicija Lietuvoje. Buvo sukurtos palankesnės sąlygos paveikslų laikymui: salėse palaikyta + 18 laipsnių temperatūra, patalpos reguliariai vėdintos.
Vėliau darbai perkelti į 1936 m. atidarytą Vytauto Didžiojo kultūros muziejų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 74 M. K. Čiurlionio darbai buvo paslėpti Valstybinio banko rūmų seife, kur 1946 m. dėl Nemuno potvynio paveikslus rado mirkstančius vandenyje. 1947 m. M. K. Čiurlionio paveikslai vėl grįžo į muziejaus sales.
Tapo sensacija
1979 m. Vakarų Berlyno menų festivalyje surengus M. K. Čiurlionio kūrybos parodą spaudoje ji pavadinta „europine sensacija“. 1991 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę M. K. Čiurlionio kūryba tapo prieinama ir užsienio svečiams.
„Užsimezgė pirmieji kontaktai su menotyrininkais, didžiųjų užsienio muziejų parodų kuratoriais, dailininko paveikslų imta pageidauti tarptautinėse parodose. M. K. Čiurlionio darbai eksponuojami greta O. Redono, V. van Gogho, A. Strindbergo, K. Malevicziaus, V. Kandinskio, Fr. Kupkos ir kitų garsių menininkų. Kuratoriai atrado M. K. Čiurlionį rengdami parodas apie simbolizmą, abstrakciją, muziką vaizduojamajame mene, okultizmą, angelus ir demonus“, – dėstė muziejininkė V. Laukaitienė.
M. K. Čiurlionio darbai apkeliavo daugybę Europos šalių: Prancūziją, Ispaniją, Šveicariją, Austriją, Italiją, Estiją, Belgiją, Nyderlandus, Škotiją, Latviją, Kroatiją.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Lietuvos istorijos ženklų įspaudai Kauno tapatybėje“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
