Ilgos ir garsios kalbos apie alkoholio žalą ir jo sukeliamą klastingą priklausomybę, panašu, davė vaisių – priklausomybės ligų centrai stebi augantį pacientų skaičių. Vis dėlto, laimė gauti specialistų pagalbą ir išbristi iš alkoholio liūno nusišypso tik mažai daliai tautiečių. Kiti – pasmerkti blaškytis tarp įvairiausių institucijų, o jų pagalbos šauksmas lieka tik balsas tyruose.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) lietuvius titulavo viena daugiausiai geriančių tautų. Nuo 2018 m. liepos 1 d. pas šeimos gydytoją lietuviai gali savanoriškai užpildyti alkoholio vartojimo anketas. Informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis, šia galimybe iki 2019 sausio pabaigos pasinaudojo daugiau nei 50 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Anketos esą leidžia priklausomybę arba jos riziką pastebėti anksčiau, todėl anksčiau gali būti suteikiama ir pagalba. Tačiau reali situacija kiek kitokia – priklausomybės ligų gydymo gali tekti laukti ilgiau nei mėnesį, o niekada su šia problema iki šiol nesusidūrusiems lietuviams sunku ne tik susiorientuoti, kokia ligos gydymo eiga ir į kokį priklausomybės ligų centro skyrių registruotis, bet ir gauti emocinę pagalbą ištikus krizinei situacijai. Ypač, jei tai naktis arba ne darbo diena.
Anonimiškas gydymas nefinansuojamas
Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC) skelbia, kad kas penktas lietuvis alkoholį vartoja žalingai.
Šiuo metu visoje Lietuvoje priklausomybės ligų centrai vienu metu į mėnesį trunkančią psichologinės socialinės reabilitacijos „Minesotos programą“ gali priimti vos 46 pacientus. Be to, kaip DELFI informavo Valstybinės ligonių kasos (VLK) atstovai, gydymas nuo alkoholizmo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) finansuojamas tik tiems, kurie nori šias paslaugas gauti neanonimiškai ir tose klinikose, su kuriomis VLK yra sudariusi sutartis.
„Gydymą nuo alkoholizmo apmokamas privalomuoju sveikatos draudimu (PSD) apdraustiems asmenims ir tik tose įstaigose, kurios yra sudarę sutartį su teritorine ligonių kasa (TLK). Tuo tarpu pacientai, norintys gydytis nuo alkoholizmo anonimiškai, turi patys mokėti už gydymą – Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis gali būti apmokamas tik neanoniminis gydymas, nes sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas iš PSDF biudžeto, siejamas su konkrečiu apdraustuoju.
Taigi, ligonių kasos apmoka visų PSD apdraustų žmonių gydymą PSDF biudžeto lėšomis pagal sudarytas sutartis su gydymo įstaigomis: už šeimos gydytojo ar pirminę psichinę pagalbą gydymo įstaigoms mokama pagal prisirašiusių pacientų skaičių, o už suteiktas gydymo paslaugas – pagal nustatytas šių paslaugų bazines kainas“,– DELFI pateiktame atsakyme aiškina VLK Paslaugų ekspertizės ir kontrolės skyriaus vedėja Daiva Berūkštienė.
Asmenims, kurie nori iš alkoholizmo išsikapstyti anonimiškai arba gauti pagalbą iš karto po detoksikacijos, kol vėl, liaudiškai tariant, „neužgėrė“, dažnai lieka vienintelis kelias – kreiptis į privačias įstaigas. Savo paslaugų kainas internete skelbia ne visos jų, tačiau peržvelgus kainoraščius galima pamatyti, jog ši pagalba įkandama toli gražu ne kiekvienm lietuviui.
Pavyzdžiui, viena privati gydymo įstaiga Vilniuje už pirmąją konsultaciją ir vieną apsilankymą pas specialistą dėl alkoholio priklausomybės prašo 95 eurų. Už pakartotinį apsilankymą kaskart tektų susimokėti po 65 eurus. Kita klinika, kurios filialai yra ir Vilniuje, ir Kaune, savo kainoraštyje nurodo, kad detoksikacija kainuoja 95 eurus, pirminė konsultacija pas psichiatrą dėl priklausomybės ligų – 30 eurų, pakartotinė – 25 eurai. Motyvacinė konsultacija pacientui čia pat atsieitų 95 eurus. Klinika taip pat siūlo ir keturių mėnesių trukmės alkoholio gydymo programą, kurios kaina – 223 eurai.
Į pagalbos šauksmą savaitgalį niekas neatsiliepė
Į DELFI redakciją kreipėsi emigracijoje gyvenantis Martynas (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI). Vyras teigė, kad jam pačiam teko ieškoti pagalbos ir dėl smurto artimoje aplinkoje, ir dėl girtaujančio tėčio, tačiau liko nusivylęs įstaigų abejingumu.
Savaitgalį pagalbos numeriais smurto aukoms paskambinęs vyras kitoje ragelio pusėje jokio balso teigė taip ir neišgirdęs.
„Teko ieškoti pagalbos dėl smurto artimoje aplinkoje arba, tiesiog pagalbos… Savaime suprantama, kad tiesiausias ir greičiausias kelias būtų skambinti policijai… Tačiau tiesioginio smurtavimo dar kol kas nebuvo. Bet jis, mano manymu, artimiausiu metu taps neišvengiama realybe, psichologiškai jau smurtaujama“, – laiške rašė jis.
Susisiekus su laiško autoriumi paaiškėjo, kad jo tėtis, kuris šiuo metu gyvena su mama, nuolat geria. Apsvaigęs nuo alkoholio, pasak Martyno, tėtis jau tampa agresyvus – būtent dėl šios priežasties, nebežinodamas, ko griebtis, vyras teigė bandęs gauti rekomendacijas ar pagalbą telefonu.
„Jis dar buvo normalus. Nu, aišku, išgėrinėjo, bet, atrodo, kaip ir visi Lietuvoj. Kai proga yra – išgeria. Bet paskutiniais metais jau žiauriai pasidarė, jis po truputį pereina į tą paskutinę stadiją, kai jau neadekvatus tampa, jau šoka prieš mamą. Mama viena, aš pats užsieny gyvenu.
Ieškojau, kad pasakytų, kaip elgtis, ar gydyti, kokius pirmus tuos žingsnius būtų galima daryti, jeigu jis pavojų jau kaip ir kelia, bet pagal įstatyminę bazę jo iš namų neišveši per prievartą. Ieškojau, kad kas bent jau patartų, nors nukreiptų“, – savo istorija dalinosi vyras.
Informaciją, kokiais telefono numeriais gali kreiptis smurto aukos, pašnekovas sakė suradęs internetiniame puslapyje e-policija.lt
„Buvo sekmadienis, apie 9-10 ryto. Niekas man nekėlė. O, galvoju, kaip visada. Prieš pietus man skambina numeris, aš jau pamačiau, kad vienas iš tų. Atsiliepiu, moteriškas balsas toks kaip apsimiegojęs sako – čia radau praleistą skambutį. Sakau – taip, čia turbūt iš pagalbos skambina, ieškome pagalbos. Sakau, pagaliau kažkas atskambino, nors vienas. Sako – taigi šiandien sekmadienis. Sakau – dovanokit, bet ar sekmadienis, ar pirmadienis, ar diena, ar naktis, jeigu man reikia pagalbos, man visiškai neįdomu. Kam tie numeriai skirti? Sako – nu tai ko jūs norit? Sakau – man pagalbos reikia, ko aš noriu. Sako – tai kas atsitiko, ko jūs norit? Sakau – tai gal jūs prisistatysit, ar su specialistu kalbu, iš kokios jūs iš viso sferos.
Pagarbos žmogui pas minėtą pašnekovę buvo absoliutus nulis, profesionalumo visiškas nulis. Tiesą pasakius, aš pasijaučiau esąs kaltas, kad ieškau pagalbos, patarimo, profesionalo rekomendacijų ar tiesiog išklausymo. Kaltas, kad skambinu! Absurdas! Absurdas! Absurdas!“ – susidariusia situacija baisėjosi Martynas.
Policijos puslapyje nurodyti kontaktai, kuriais kreipėsi Martynas.
Priklausomybės ligų centre pasiūlė laukti ilgiau nei mėnesį
Tuo Martyno ir jo šeimos istorija nesibaigė. Kaip teigė pašnekovas, sausio pabaigoje, praėjus kelioms dienoms nuo bandymo prisiskambinti pagalbos numeriais, jo broils nuvežė tėvą į privačią detoksikaciją. Po jos, pasakojo jis, reikėjo galvoti, kokius žingsnius žengti toliau.
„Teko skambinti į priklausomybės ligų centrus (PLC) ir Kaune, ir Vilniuje dėl „Minesotos“ programos. Vilnius iš karto pasakė: nėra vietų, skambinkit po kovo 11 dienos. Net nepasakė, ar gali užregistruoti, ar ne, nes reikia iš anksto registruotis. Kaunas jau normaliau. Sako, pirma būna motyvacinė konsultacija, bet irgi tik vieną kartą per savaitę – trečiadienį, pirmą valandą. Sako, ar jus užregistruoti, ar ne. Sakau, aš dar nežinau, ar žmogus atsigaus, ar jis norės. Irgi reikia laukti. Sakau, čia nėra kur laukti, dovanokit, bet ką man daryti. Tai (sako – DELFI) – jūs bandykit ieškotis internete, trečiadienį atvežkit, kaip nors išlaikykit. Kaip nors. Sakau, jeigu aš galėčiau „kaip nors“, tai aš ir neieškočiau kažko kito“, – pasakojo pašnekovas.
Vyras teigė supratęs, kad nors apie pagalbą daug ir garsiai kalbama viešojoje erdvėje, tačiau realybėje – ji nepasiekiama. Pašnekovui užkliuvo ir tai, kad net ir PLC darbuotojai nesuteikė būtinos informacijos, kokių žingsnių imtis, kad nuo alkoholio priklausomas žmogus neatkristų iš karto po detoksikacijos, nesigriebtų taurelės. Kad pakliūtų į „Minesotos“ programą. pacientas turi būti iš karto po detoksikacijos arba po trijų savaičių alkoholio nevartojimo periodo.
„Eilinį kartą susiduriam su absoliučiai realia situacija, kad yra kalbama viena, internete informacija kabo, bet kai žmogui tiesiog reikia jos (pagalbos – DELFI), tai niekur negauni. Gerai, kad ten dar brolis yra, tai į detoksikaciją nuvežė, gal mes jį atstatysime šiaip ne taip. Tai va tokia ir patirtis, negalvojau, kad man kažkada reikės“, – nusivylimo neslėpė vyras.
Jis teigė nerimaujantis, kad išgėrinėjantis tėvas griebsis fizinio smurto, nes abstinencijos periodu vis dažniau pasireiškia agresyvus elgesys.
„Dar paties smurto nebuvo, bet jau yra ta riba, kai reikia imtis priemonių, nes, priešingu atveju, iki nelaimės netoli. Žinot, abstinencija toks dalykas, kitą kartą sugalvoja, paslepia ar alkoholį, ar pinigus, ar korteles, tai tada kyla vėjas. Aš sakau, geriau duok, tegu eina, geria, negu paskui peilio griebsis. Jis, aišku, taip nedaro, bet kai žmogus jau būna nebe jis, o daržovė ar išvis zombis, tai iš jo gali tikėtis bet ko.
Dar nieko nebuvo, bet reikia užkirsti kelią prieš, o ne tada spręsti problemas, kai jau įvykusi kažkokia nelaimė. Kai kažkas atsitinka, tai tada jau būna – oi, kaip čia atsitiko, kaip čia buvo“, – sistemos neveiksnumu piktinosi Martynas.
Pagalba teikiama tik darbo dienomis ir tam tikromis valandomis
Kaip DELFI informavo Lietuvos policijos atstovas Ramūnas Matonis, kontaktai, kuriuos internetinėje svetainėje rado Martynas – specializuotų pagalbos centrų.
„Atkreipiame dėmesį, kad esant smurto artimoje aplinkoje atvejui, žmogus turi skambinti bendruoju pagalbos tel. 112 (visą parą) ir pareigūnai nedelsiant sureaguos. Dėl psichologinio smurto, jei nenaudojama prievarta, žmogus taip pat gali skambinti bendruoju pagalbos telefonu“, – pabrėžė jis.
Tuo tarpu Kauno apskrities Moterų krizių centro pirmininkė Naura Daukšienė teigė, kad policijos internetinėje svetainėje nurodyti kontaktai smurtą patyrusioms aukoms pasiekiami tik krizių centrų darbo valandomis.
„Jis skambino nedarbo dieną, o tie pagalbos centrai, kurių numeriai yra pateikti, dirba dienomis. O, jeigu įvykis įvyksta ne darbo dienomis, vakare arba naktį, yra pagalbos moterims linija. E-policija.lt yra paveiksliukas, jis, matyt, pamatė tą žemėlapį ir ten yra telefono numeriai, bet apačioje yra tekstas ir po tekstu yra nuoroda, paspaudus nuorodą išmeta konkretų sąrašą su darbo valandomis ir pagalbos adresais. Ten pažymėta, kad šie telefonai dirba darbo dienomis“, – teigė pašnekovė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad nors Kauno apskritie Moterų krizių centras dirba iki 17 val., telefonu esą atsiliepiama darbo dienomis iki 20 val. N. Daukšienės teigimu, pagalbos moterims linija, kurios numeris yra 8-800-66366, skambučius priima visą parą, o linijos pavadinimas jokiu būdu nereiškia, kad emocinė parama ir informacija teikiama tik šios lyties atstovėms.
„Tai jokiais būdais nesusiję su lytimi. Vis tik specializuotos pagalbos funkciją gali atlikti tikrai ne bet kas ir, jeigu Lietuvoje yra 17 pagalbos centrų, kur dirba apmokyti specialistai, lygiai taip pat pagalbos moterims linijos specialistai irgi yra apmokyti, jie turi visą tą informaciją, ką turi specializuotos pagalbos centrai.
Jeigu mes darbo dienomis visada priimame skambutį ir, jeigu yra tokia situacija, kad žmogus nori atvykti į vietą konsultacijai, išsamesnės pagalbos, mes galime ją teikti. Savaitgalį to žmogus jau iš tikrųjų negautų, nes jis gali gauti tik konsultaciją telefonu – labai konkrečią, pradinę: kaip reikia, kaip nereikia elgtis tokiu atveju ir paskui, aišku, suteiktų informaciją, kur kreiptis darbo dienomis“, – aiškino N. Daukšienė.
Seimo narė Dovilė Šakalienė teigia, kad tokia situacija, kai žmogui tampa sunkiai prieinama ar surandama emocinė parama, yra rimta problema. Jos tikinimu, šią funkciją turėtų užtikrinti specializuoti pagalbos centrai, tačiau jiems, pasak parlamentarės, trūksta finansavimo.
„Ir praeitais, ir užpraeitais metais prieš biudžeto tvirtinimą buvo specializuotos pagalbos centrų prašymas, kad jiems būtų skirtas didesnis finansavimas, kad jie galėtų užtikrinti pakankamą pagalbos teikimą. Iš tikrųjų, kiekvieną dieną ir ne darbo dienomis, ir ne darbo valandomis. Tam reikia pasamdyti pakankamai žmonių – turėti, kas galėtų atsiliepti telefonu, kas galėtų suteikti konsultacijas, pagalbą, ir įvertinti, koks yra kiekis žmonių, kurie potencialiai tos pagalbos gali kreiptis. Per metus yra fiksuojama keliasdešimt tūkstančių smurto artimoje aplinkoje atvejų, o dar, kaip visi suprantame, dalis yra nefiksuojama ir tiesiog vyksta, žmonės galbūt nesikreipia į policiją, tačiau pagalbos telefonu pasikonsultuoti norėtų. Tam kelių šimtų tūkstančių eurų finansavimas per metus per visą Lietuvą yra neužtenkamas“, – teigė D. Šakalienė. Jos skaičiavimu, paslaugų prieinamumui užtikrinti iš valstybės biudžeto tokiems pagalbos centrams kasmet turėtų būti skiriami bent du milijonai eurų.
Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. dėl smurto artimoje aplinkoje buvo užregistruoti 9 529 nusikaltimai. Tokie nusikaltimai sudarė 17,8 proc. visų užregistruotų nusikaltimų. 13 smurto aukų buvo nužudyta.
Nuostoliai siekia milijonus, o ieškantiems pagalbos – siūlo laukti eilėse
Europos lyčių lygybės institutas (EIGE) yra apskaičiavęs, kad smurto artimoje aplinkoje nuostoliai Lietuvai gali siekti apie 600 mln. eurų kasmet. Tai buvo nustatyta dar 2014 m. Europoje atlikto tyrimo metu. Vertinta, kokius ekonominius nuostolius šalims sukelia tai, kad smurto aukos parranda darbingumą, mažėja jų darbo našumas, tenka sumokėti už smurto sukeltų fizinių ir psichinių ligų gydymą.
D. Šakalienės teigimu, specializuotų centrų šalyje stiprinimas – yra geriausia ir pigiausia prevencijos priemonė.
„Įsivaizduojat, kaip apsimoka tokia investicija? Du milijonai versus keli šimtai milijonų nuostolio. Ir nepavyko įtikinti mūsų Vyriausybės, nepavyko įtikinti premjero ir finansų ministro. Buvo pasakyta, kad tai tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalas ir kad jie rasti tam lėšų turi iš vidinių resursų. Daugelyje šalių suvokiama, kad smurtas artimoje aplinkoje yra nacionalinis reikalas.
Mano akimis žiūrint, pagaliau turėtų būti sutvarkytas ir infrastruktūrinis, institucinis nevyriausybinių organizacijų finansavimo modelis, kai tam tikras labai svarbias paslaugas ir pagalbą valstybei teikiančios organizacijos turėtų ne kovoti dėl kiekvieno projektėlio kiekvienais metais, kada sunku apskritai organizacijoje užtikrinti stiprių profesionalų išliekamumą, o būtų galima planuotis savo teikiamų paslaugų apimtis kitiems metams, nes žinotum, kad ta paslauga vis dar bus reikalinga ir tas finansavimas bus teikiamas. Labai dažnai nuslystama į tokias diskusijas, kad neva nevyriausybininkai nori pasipelnyti. O kas tada teikia tas paslaugas? Ar valstybė turi kažkokią kitą alternatyvią infrastruktūrą, kuri teiktų tas paslaugas? Jos nėra“, – aiškino D. Šakalienė.
Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. dėl smurto artimoje aplinkoje buvo užregistruoti 9 529 nusikaltimai. Tokie nusikaltimai sudarė 17,8 proc. visų užregistruotų nusikaltimų.
Sveikatos apsaugos ministerijos užsakyto tyrimo „Alkoholio vartojimo sąlygojamos žalos Lietuvoje skaičiavimo metodika ir žalos įvertinimas 2015 ir 2016 m.“ duomenimis, iš viso alkoholio vartojimo ekonominė žala kasmet Lietuvoje galėjo siekti daugiau kaip 320 mln. eurų. Tyrimą atliko Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.
Tame pačiame tyrime skelbiama, kad 6 iš 10 smurto artimoje atvejų sukėlė neblaivūs smurtautojai. Vis dėlto, pasak RPLC vadovo, gydytojo psichiatro Emilio Subatos, nors pagalbos dėl priklausomybių lietuviai ieško aktyviau, tačiau jos prieinamumas šalyje – vis dar menkas. Norintiems gydytis pagal „Minesotos“ programą laukti tenka po kelis mėnesius, eilės į motyvacines konsultacijas – apie dvi savaites.
„Prieinamumo problema Respublikiniame priklausomybės ligų centre yra taip, kaip ir daugelyje kitų sveikatos priežiūros įstaigų. Guldymas yra planinis. Ypač didelės eilės yra psichosocialinio gydymo skyriuose, taip vadinamose „Minesotos“ programose. Į jas eilė yra apie mėnesį laiko ir ilgiau.
Kituose skyriuose eilės yra mažesnės. Kiek man žinoma, į psichosocialinės reabilitacijos, arba taip vadinamus motyvacinės terapijos skyrius, kur stacionarinis gydymas trunka apie dvi savaites, eilė gali būti apie savaitę, maksimum dvi savaites. O į abstinencijos gydymo skyrius dažniausiai galima pakliūti per dvi tris dienas“, – situaciją nupasakojo E. Subata.
Abstinencijos kamuojamam alkoholikui reikia laukti net vaistų
Kaip aiškina su priklausomybės ligomis dirbantis psichiatras Raimundas Alekna, po išblaivinimo priklausomam žmogui būna „šviesesnis momentas“, tačiau po kurio laiko vėl stipriai išauga atkryčio rizika, kitaip tariant, asmeniui kyla nenumaldomas noras išgerti. Šį potraukį, pasak E. Subatos, gali padėti sumažinti specialūs vaistai, kuriuos išrašo medikai. Bėda, kad jų taip pat gali tekti laukti bent 2-3 dienas.
„Asmenims, kurie laukia eilėje, patartume kreiptis į abstinencijos gydymo skyrius, nutraukti abstinenciją, alkoholio vartojimą ir išsirašyti receptus vaistams remisijos palaikymui. Tai yra keletas specifinių vaistų, skirtų potraukiui mažinti, ir tokiu būdu, lankantis ambulatoriškai, konsultacijose pas gydytojus laukti to laiko, kai ateis eilė gultis į „Minesotos“ programą.
Yra vaistai, kurie visiškai nesuderinami su alkoholio vartojimu. Tuos vaistus pacientas gali vartoti kartu su artimųjų pagalba kiekvieną rytą ir kol jis tuos vaistus vartos, negalės vartoti alkoholio vien todėl, kad bus vaistų ir alkoholio reakcija. Taip pat gali išsirašyti kitus vaistus, kurie mažina potraukį, mažina nerimą, gerina miegą, bendrą savijautą. Esant reikalui, gali kreiptis į psichologus konsultacijai ambulatoriniuose skyriuose ir gauti psichologinę pagalbą. Nėra kitos išeities, kaip tik sulaukti to laiko, kai atsilaisvins vieta tuose skyriuose, kur paklausa yra didelė ir kol kas neužtenka vietų“, – teigė E. Subata.
„Jeigu žmogus jau pasiryžta gydytis, negali būti taip, kad jis turi laukti eilėje priklausomybės gydymo kelis mėnesius, nes ta motyvacija yra be galo trapi ir, vos tik žmogus pasiryžta, turėtų iš karto būti galimybė gydytis. Daug pigiau yra žmogų pagydyti, negu kentėti tuos padarinius visiems aplinkui.
Alkoholio vartojimo problema Lietuvoje yra labai didelė, bet draudimų savaime neužtenka. Ta pati Pasaulio sveikatos organizacija sako, kad turi būti užtikrinta pilna pagalbos infrastruktūra, t.y., tiek konsultavimo, tiek gydymo, nes, jeigu jos nebus, kas iš to, kad tu padarysi neprieinamą tą alkoholį. Žmogus nuo to automatiškai nepasveiks. Tai sukelia agresiją, pyktį, konfliktus su artimaisiais, smurtą, bandymus kitu būdu gauti alkoholio“, – Lietuvoje susidariusią situaciją kritikavo parlamentarė D. Šakalienė.
Kad vietų priklausomybės ligų centruose nepakanka, sutinka ir E. Subata, tačiau netrukus esą šios įstaigos galės priimti perpus daugiau norinčiųjų gydytis. Vis dėlto, psichiatro įsitikinimu, to nepakaks, todėl efektyviau turėtų pradėti veikti ir psichikos sveikatos centrai.
„Planuose yra filialų atnaujinimas, pritaikymas paslaugų teikimui iš ES paramos lėšų. Būtent „Minesotos“ programos ir motyvacinės terapijos vietų skaičius turėtų didėti maždaug 50 proc., nors tai irgi neišspręs visų klausimų. Perspektyvoje mes galvojame, kad efektyviau pirminės sveikatos priežiūros lygyje turėtų dirbti psichikos sveikatos centrai. Remisijų kontrolė, ambulatorinė pagalba visada reikalinga, nes priklausomybė yra lėtinė liga, ji tęsiasi ilgai, būdingi recidyvai. Neužtenka to, kad žmogus paguli ligoninėje, mūsų skyriuje dvi arba keturias savaites ir išeina pagydytas. Iš tikrųjų, ne. Jam reikėtų nuolatinės priežiūros savo gyvenamoje vietoje, būtent psichikos sveikatos centruose, kurie privalo teikti šitas paslaugas“, – teigė E. Subata ir pridūrė, kad šiuo metu Lietuvoje „ambulatorinė sritis realiai yra neprieinama“.
Dauguma sergančiųjų alkoholizmu pagalbos taip ir nesulaukia
Privačioje klinikoje dirbantis psichiatras Raimundas Alekna įžvelgia ir dar vieną rimtą problemą – motyvuoti žmogų tolimesniam gydymui turėtų tas specialistas, kuris atlieka detoksikaciją. Tačiau, įžvalgomis dalijasi pašnekovas, tam dažnai pritrūksta ir kompetencijos, ir pačių specialistų noro. Toksikologai esą pasirūpina, jog pacientas nenumirtų, ir paleidžia jį namo.
„Pirmiausiai, turi būti motyvuotas specialistas motyvuoti (priklausomybę turintį asmenį – DELFI). Yra pastebėta, kad, jeigu specialistas, psichoterapeutas ar psichologas nėra motyvuotas su tokiu pacientu dirbti, jis ir nepadės.
Jeigu namiškiai patikės, kad tai gali įvykti, tada jų tas tikėjimas persiduos pacientui. Bet kokia yra situacija? Tam tikra dalis specialistų dirba, nors galbūt nelabai išmano tą sritį. Jie nusivylę tais atvejais, gal nelabai ir turi sėkmingų atvejų, jie mano, kad bergždžias reikalas, jam nepadėsi. Ta pozicija persiduoda pacientui“, – teigia R. Alekna.
Be to, anot pašnekovo, paskatinti pacientą gydytis jau tuomet, kai jis pirmą kartą pakliūva į detoksikaciją trukdo ir didelis valstybinių gydymo įstaigų užimtumas.
„Nors aš pažįstu toksikologus, kurie puikiai išmano ir psichologinius dalykus, ir jie sėkmingai tai daro, bet yra dalis, kurie iš tikrųjų neturi žinių toje srityje, jie padarė savo darbą, detoksikavo, žmogus nenumirė, išgyveno ir jį paleido namo. Jis tiesiog neturi nei galimybių, nei žmogiškųjų resursų. Krūviai valstybinėse gydymo įstaigose, ypač somatinėse, didžiuliai. Aš įsivaizduoju, kad ten toksikologinis skyrius daugiau kaip intensyvios terapijos ir jie žiūri, kad žmogus nenumirtų“, – vertinimą pateikia R. Alekna.
Raimundas Alekna Foto: DELFI / Andrius Ufartas
Psichiatras atkreipia dėmesį, kad iki šiol trūksta informacijos keitimosi tarp skirtingų įstaigų. Dėl šios priežasties, pasak jo, pagalbą bandantis gauti žmogus tiesiog pasimeta ir dažnai iki priklausomybės ligų specialisto taip ir nenukeliauja.
„Aš manau, kad dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių trūksta tokio tarpšakinio, integruoto pagalbos teikimo, kur būtų stipresnis bendradarbiavimas tarp šeimos daktaro ir psichikos sveikatos centro specialistų, taip pat tarp stacionarinių institucijų, kaip kad tokslikologiniai skyriai, ir psichiatriniai skyriai ar psichiatrinės įstaigos. Tam, kad pacientas jaustų, kad juo domisi ir kad jis po kažkokio gydymo nepaliekamas visiškai vienas su savo bėdomis.
Žiūrint integruotai, tiek šeimos daktarai, tiek kiti vidaus ligų specialistai susiduria su problematika, kuri sąlygota tos savigydos alkoholiu. Tie specialistai, kurie konkrečiai dirba su tokiais pacientais, tik aisbergo viršūnė. Pagrindinė masė žmonių vis tiek neateina iki to specialisto. Jie, kaip sakant, pasislėpę užsiima savigyda, savigydos komplikacijas pasikoreguoja ar pas šeimos daktarą, pas kardiologą, pas gastroenterologą. Kai kuriems po kiek laiko tenka koreguotis pas onkologą. Iš tikro labai didelė dalis tų žmonių ir miršta nuo komplikacijų nė karto nepasilankę pas tą specialistą, pas kurį jie ir turėjo patekti pirmiausiai“, – liūdną padėtį šalyje piešia R. Alekna.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
