Įžengus į tarpukario Lietuvą šventinę dieną sužavėtų į gatves ir aikštes susirinkusios minios žmonių, iš toli primenančių ištisą „vėliavyną“. Šventė visi. Galbūt prie valstybinių švenčių masiškumo tarpukariu prisidėjo ir faktas, kad šventes buvę būtina švęsti, o dirbti – negalima. Ką ir kaip anuomet lietuviai šventė pasakoja naujas menotyrininkės Rimantės Tamoliūnienės leidinys – „100 pakilių akimirkų: tarpukario Lietuvos šventės ir iškilmės“. Išskirtina, kad jame dalis nuotraukų publikuojamos pirmą kartą.
Ką šventė
Tarpukariu Lietuvoje minėtos įvairios šventės: vyko valstybinės iškilmės, šventiniai paradai, dainų šventės, organizacijų bei draugijų šventiniai sambūriai, paminklų atidengimas, taip pat kalendorinės, bažnytinės, jaunimo šventės ir pan.
Valstybines šventes žmonės švęsdavo miestų aikštėse, gatvėse. Nė viena šventė neapsieidavo be karinių paradų, orkestrų, karių pasirodymų bei karinės technikos demonstravimo. Karius sutikdavo su šūkiais, plakatais, gėlių lietumi.
Naujuosius metus buvo populiaru sutikti Karo muziejaus sodelyje, Karininkų ramovėje, Seimo salėje, Rotušėje, restoranuose.
„Nustebino, kad vos atkūrus nepriklausomybę imta masiškai, patriotiškai švęsti. Žmonės taip vertino nepriklausomybę, kad į šventes ėjo ilgiausius atstumus, apsirengę kas ką turėjo, kad tik dalyvautų. Ir aš mielai dalyvaučiau 1930 m. ant Pelėdų kalno vykusioje Meno mokyklos šventėje. Įspūdis didžiulis: išsinešę į lauką ilgiausią stalą, menininkai betarpiškai bendrauja, ore tvyro tokia laisvė!“, – tarpukario nuotaiką bando perteikti leidinio autorė R. Tamoliūnienė.
Vytauto Didžiojo „kelionė“ po Lietuvą
Didžiausia tarpukario šventė vyko 1930-aisiais, kai itin iškilmingai paminėtos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės. Dailininko Petro Rimšos sukurtas Vytauto Didžiojo paveikslas ir Raportų knyga net 500 valandų (nuo liepos 15 d. iki rugsėjo 8 d.) keliavo po Lietuvą. Vienas miestelis išlydėdavo, kitas pasitikdavo, visi stengėsi kuo gražiau priimti: statė garbės vartus, pynė žolynų girliandas, LDK kunigaikščių portretais, gėlėmis ir medeliais puošė pastatų fasadus, visur plazdėjo Lietuvos trispalvė. To meto spauda rašė, kad dėl gausybės vėliavų „gatvės atrodė kaip koks vėliavynas“.
Paveikslas gabentas pėsčiomis, plukdytas laivu, skraidintas lėktuvu. „Ši šventė stipriai vienijo tautą“, – pažymėjo R. Tamoliūnienė.
Apie Vytauto Didžiojo šventę naujame leidinyje pasakoja išskirtinės fotografijos.
Stebino iliuminacijos
Nors anuomet elektra kainavo nemažus pinigus, per reikšmingiausias šventes svarbius pastatus iliuminuodavo (apšviesdavo tūkstančiais lempučių). „Tik dabar įprasta apšviesti pastatus, o tais laikais elektra buvo brangi, tačiau norėta, kad net naktį būtų jaučiama šventinė atmosfera. Reginio išvysti susirinkdavo tūkstančiai žmonių“, – kalbėjo R. Tamoliūnienė.
„Sutemus miestas skendėjo tūkstančiuose liepsnų. Visos įstaigos ir daugelis privačių namų buvo gausiai iliuminuoti“, – cituojama leidinyje „100 pakilių akimirkų: tarpukario Lietuvos šventės ir iškilmės“. Tarp gražiausiai iliuminuotų objektų buvo Prezidentūra, Teisingumo rūmai, Lietuvos bankas, paštas, ministrų kabineto rūmai, valstybės teatras, „Laisvės“ paminklas.
Švęsdavo nuo mažens
Tarpukariu patriotizmas diegtas nuo pat mažų dienų, neretai pirmas vaiko išmoktas kūrinys būdavo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“.
„Jau vaikų darželiuose minėtos valstybinės šventės, akcentuota Motinos diena. Taip išauklėti vaikai ir suaugę savo sukurtose šeimose puoselėdavo lietuvybę“, – komentavo R. Tamoliūnienė.
Minėdavo ne tik valstybines šventes. Štai pradinių mokyklų šventėje „Švara ir sveikata“ (1928 m.) vaikai laiko plakatus: „Gerų pirčių ir maudyklių“, „Lauk tarakonai iš Europos“, „Lai gyvuoja šluotos“, „Karas utėlėms – dėmėtosios šiltinės platintojoms“, – išradingumo tarpukario vaikams netrūko.
Iš tarpukario – patriotizmo pasisemti
Anot menotyrininkės R. Tamoliūnienės, kiekvienam žmogui jo šalies istorija turi būti įdomi ir svarbi. „Iš tarpukario šiandien verta pasisemti patriotizmo, kuris buvo labai stiprus. O kiek anuomet veikė įvairių politinių, profesinių, religinių, blaivybės ir kitų organizacijų! Ir visos jos aktyviai minėdavo valstybines šventes, privalėdavo įsigyti, pašventinti ir iškilmingai iškelti vėliavą“, – pasakojo menotyrininkė.
Leidinio gale pateikti senieji šventiniai atvirlaiškiai su perforuotomis juostelėmis, kuriais galima „tarpukariškai“ pasveikinti artimuosius.
Kviečia į pristatymą
Lapkričio 15 d., ketvirtadienį, 17 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, 322 kamb.) vyks naujo leidinio „100 pakilių akimirkų: tarpukario Lietuvos šventės ir iškilmės“ ir kilnojamosios parodos pristatymas.
Dalyvaus leidinio sudarytoja Rimantė Tamoliūnienė, istorikas prof. dr. Jonas Vaičenonis, muzikinę programą atliks Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas Egidijus Bavikinas. Įėjimas nemokamas.
