To, ką „Eurovizijoje“ padarė Ieva Zasimauskaitė, nepavyko nė vienam Lietuvos atstovui. Lietuva „Eurovizijoje“ dalyvavo 19 kartų. Ir ką mes turime?
Didelius norus, svajones ir nepamatuojamus užmojus, kurie dažniausiai sprogdavo it muilo burbulai. O kukli ir nuoširdi Ieva išvažiavo ir Europai paskleidė tokią žinutę, kad daugelis dabar mus, lietuvius, norėtų apkabinti ir tvirtai suspausti savo glėbyje.
Mes galime laimėti
Pirmiausia, Ieva Lietuvai parodė, kad mes tikrai turime galimybę laimėti „Euroviziją“.
Oficialiame „Eurovizijos“ feisbuko profilyje ji buvo nepralenkiama lyderė ir pirmojo pusfinalio, ir finalo metu. Šiuo metu, jau kiek nurimus aistroms, Izraelio atstovė feisbuko šlove dalijasi su albanu – abu jie yra surinkę po 14 tūkst. paspaudimų „patinka“.
O Ieva? Ieva – 24 tūkst. Ji išsiveržė į priekį jau finalo vakarą ir iki šiol yra feisbuko lyderė.
Palyginimui, kai kurie finalo dalyviai iki šiol yra surinkę vos po tūkstantį feisbuko simpatijų.
Ieva „Eurovizijoje“ užėmė 12 vietą.
Per devyniolika „Eurovizijų“ Lietuvai tik du kartus pavyko šoktelti aukščiau: 2006 metais 6 vietą užėmė „LT United“ su daina „We Are The Winners“, o 2016 m. – Donatas Montvydas. Lietuvai jis pelnė 9 vietą su daina „I’ve Been Waitting For This Night“.
Ieva iškovojo trečią geriausią rezultatą lietuviškoje eurovizinėje istorijoje ir tvirtai atsistojo ant bronzinio mūsų eurovizinio laiptelio, išstumdama grupę SKAMP. Jie su daina „You Got Style “ 2001 m. pelnė 13 vietą.
Mes taip pat pirmą kartą eurovizinėje istorijoje buvome įvardijami kaip galimi lyderiai. Ievą, kaip galimą nugalėtoją, įvardijo ne tik gerbėjai, bet ir žiniasklaidos atstovai, dirbę „Eurovizijos“ žiniasklaidos centre.
„Eurovizijoje“ dirbu jau ne pirmus metus, tačiau pirmą kartą man nereikėjo pasakoti, kas yra Lietuva, nereikėjo niūniuoti dainos ar pasakoti, koks išskirtinis mūsų pasirodymas. Visi žurnalistai vien po žodžio „Lietuva“ ar vardo „Ieva Zasimauskaitė“ imdavo lieti komplimentus.
Tai yra neapsakomas jausmas – mes buvome pastebėti, mes buvome lygiaverčiai ispanams ir nukovėme kartą „Euroviziją“ jau laimėjusį norvegą Aleksandrą Rybaką. Jis liko penkioliktas.
Ne vienas žurnalistas man pasakė, kad džiaugtųsi, jei kitąmet „Eurovizija“ vyktų Lietuvoje!
Taip, po 12 balų Ievai skyrė Airija, Didžioji Britanija, Norvegija… Girdžiu juoką, kad mus palaiko tik emigrantai? Bet 12 balų skyrė ir Kroatijos komisija – ar ir čia pasidarbavo emigrantai?
Taip, mes tikrai galime laimėti „Euroviziją“. Ir tai mums parodė Ieva!
„Ieva – juodasis „Eurovizijos“ arkliukas“, – teigė net keli „Eurovizijos“ žiniasklaidos centre kalbinti žurnalistai. Jie neslėpė, kad iki pusfinalio Ievos daina nebuvo tarp favoričių, tačiau po jaudinančio pasirodymo eurovizinėje scenoje jos populiarumas pradėjo augti lyg ant mielių.
„Lietuvos daina yra mano mėgstamiausia. Tiesiog myliu šią dainą. Ji tokia graži, labai miela“, – kalbėjo žurnalistas iš Norvegijos.
„Tai geriausias visų laikų Lietuvos pasirodymas „Eurovizijoje“, – kalbėjo kitas žurnalistas.
Sakote, dvylikta vieta yra tik viduriukas, kuriuo nelabai yra ko džiaugtis? Nemanau. Geresnį rezultatą pasieksime tik tada, kai mūsų kišenės bus pilnesnės.
Vien tik dainos viešinimui šiųmetinė nugalėtoja iš Izraelio išleido milijoną eurų. O lietuvių delegacijos biudžetas siekė vos keliasdešimt tūkstančių ir reklamai, ir suknelei, ir pasirodymui, ir efektams, ir viešbučiui, ir suvenyrams, ir visiems kitiems būtiniems dalykams.
Ji atidavė savo duoklę
Antra, ji parodė, kad svarbiausia ne blizgučiai, o nuoširdumas.
Ši „Eurovizija“ Ievai tikrai buvo sunki. Ji buvo sunki visai komandai. Ji buvo tokia pat sunki, kaip ir kiekvienam anksčiau čia vykusiam mūsų atstovui, nors nė vienas apie tai garsiai nekalbėjo. „Eurovizija“ nėra smėlio dėžė, kaip atrodo daugeliui.
Nėra lengva atlaikyti žiniasklaidos dėmesį, repeticijų krūvį ir iš Lietuvos sklindančias kritikos žinutes.
Įsivaizduokite, Lietuvos atlikėjas dvi savaites gyvena nuolat jausdamas įtampą, o atsivertęs feisbuką pamato paniekos kupinas žinutes.
O kai kažko pasiekia, tie patys žmonės pradeda lieti liaupses. Aš nuoširdžiai nesuprantu, kaip mūsų atlikėjai atlaiko tokį bjaurų lietuvių charakterio bruožą ir kaip jiems nepradeda galvoj sproginėti lemputės.
O dėmesio Ieva gavo ne tik iš Lietuvos. Ievą dažnai kalbino užsienio žiniasklaida, ji turėjo čia ir dabar pasakyti ne tik gražų, bet ir rišlų komentarą anglų kalba. O tai nėra lengva kalbėti, jei ji nėra gimtoji. Nors iki Ievos tai taip pat puikiai darė ir Donatas Montvydas, ir Vaidas Baumila su Monika Linkyte, ir kai kurie kiti atlikėjai.
Ne be reikalo Ieva, vos grįžusi į Lietuvą, kalbėjo, kad kiekvienas eurovizininkas turėtų turėti ne tik puikią dainą, bet ir puikias anglų kalbos žinias. „Eurovizija“ nėra žaidimas.
Ievai kas rytą tekdavo šypsotis fotografams, dalyti interviu. Ji nė karto nepasakė „nenoriu“, „nefotografuok iš tos pusės“, „paklausk vėliau“.
Mes, ten dirbantys žurnalistai, juokaujame, kad atlikėjas kartu su mumis ir gulasi, ir keliasi, ir eina dušą, ir pietauti. Iš tikrųjų taip ir yra: žurnalistai visada šalia. Tik dėl to Lietuva akimirksniu ir sužino, kada Ieva išvyksta į repeticiją, kada ją baigia, verkia ar džiaugiasi po repeticijos.
Kas rytą, dieną, naktį. Dvi savaites kiekvienas Ievos žingsnis buvo sekamas. Aš buvau viena tų, kuri tai dariau. Ir kuo aš džiaugiuosi? Tuo, kad Ieva suprato, kad visi mes esame komanda ir vardan komandos ji galėdavo šypsotis į kameras net antrą nakties. Nes tiesiog „Eurovizija“ nėra „vieno žmogaus šou“.
Kartais pagalvoju, kad kiekvienas mūsų atstovas turi turėti geležinę kantrybę ir neišsenkančią valią. Matėte, kaip žvaliai ji atrodė oro uoste, kai parskrido iš Lisabonos? Ji buvo nemiegojusi beveik dvi paras.
Šeštadienio rytą ji pradėjo nuoširdžia padėka visai komandai, tada generalinė repeticija, kelios valandos atokvėpio, tada finalas. Į viešbutį Ieva su komanda grįžo gerokai po vidurnakčio, šiek tiek pasidžiaugė pasiektu rezultatu ir išskubėjo krautis lagaminų.
Ketvirtą ryto prie viešbučio jau stovėjo autobusas, kuriuo visa komanda išvyko į oro uostą. Du skrydžiai, persėdimas Kopenhagoje ir Ieva vėl stovi prieš kameras Vilniaus oro uoste.
Ji atidavė viską, ką galėjo. Ir tai yra didžiausia dovana ir žiniasklaidai, ir visuomenei.
Toks pat nuoširdus buvo ir jos pasirodymas. Tokios pat nuoširdžios buvo ir jos komandos ašaros stebint jos pasirodymus. Mes visi buvome to pasirodymo dalis, nors scenoje Ieva buvo viena.
Suvienijo net be oranžinio kamuolio
Ir trečia, Ieva dar kartą įrodė, kad lietuvius suvienyti gali ne tik krepšinis. Ieva Lietuvai padovanojo šventę. Šeštadienio vakarą daugelis rado laiko savo artimiesiems, kartu susėdo prie TV ekranų ir kartu sirgo už Ievą.
Mes turėjome šventę. Lyg Lietuva žaistų Eurolygoje. Tai yra nuopelnas, kuriuo gali pasididžiuoti ir Donatas Montvydas, taip pat ir „LT United“. Žinote, iki šiol lietuviai, besirinkdami į areną stebėti „Eurovizijos“, kartu dainuoja ne ką kitą, o „We Are The Winners“!
Taip, mes turime atlikėjų, kuriais galime didžiuotis ir kuriuos tikrai galime siųsti į tokius konkursus.
Ir mes visi kartu padarėme stebuklą – mes esame dvylikti. Ir nesvarbu, kas laimėjo, stebuklas yra tame, kad mes kelias dienas be priežasties šypsojomės ir jautėmės lygiaverte Europos dalimi. Ir tai, kad Europai Lietuva dabar asocijuojasi su spinduliuojančiu nuoširdumu.
„Eurovizija“ nėra žaidimas. Ir Ieva pagaliau, stovėdama ant bronzinio „Eurovizijos“ laiptelio, pasakė: „Jei labai nori, viskas įmanoma.“
Išmokime pagaliau džiaugtis ne tik tada, kai dega kaimyno stogas.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
