Rekordinio kyšio istorija ir iš jos išsirutuliojęs naujas tyrimas apie galimai savivaldybės viršūnėse veikusią „organizuotą nusikalstamą grupę“, praėjus beveik 3 metams nuo skambių teisėsaugos pareiškimų apie kratas ir sulaikymus, lieka apraizgyti mįslėmis – „ant popieriaus“, regis, teisingumas įvykdytas, dabar jau buvęs Kauno savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas pasiųstas į belangę, tačiau iš paslapčių skrynios, kurią prokuratūra tebelaiko užrakinusi storomis spynomis, besiveržiantys klausimai sukelia minčių apie skaidrumo iliuziją, užmaskuotą storu drumzlių šleifu.
Aukščiausiajam teismui trečiadienį paskelbus, kad V. Šiliausko bylą dėl 260 000 eurų kyšio paėmimo iš „Autokaustos“ direktoriaus ir vieno savininkų Juozo Kriaučiūno tikslinga pagvildenti išsamiau, sudarius išplėstinę kolegiją, išlieka nedidelė viltis, kad prokuratūros patiekalas su prėskais ingredientais bus kritiškiau įvertintas.
Šioje istorijoje pūpso slegiantis, pribloškiantis ir neįtikėtinas faktas: didžiausio išaiškinto kyšio banknotų jūroje, pagal oficialią versiją, pasirodo, plaukiojo tiktai vienas „blogiukas“. Nejaugi laiminant daugiaženklės vertės rangos sutartis dėl „valdiškų“ užsakymų su „Autokausta“, V. Šiliauskui nereikėjo daugiau su niekuo iš savivaldybės tartis, gauti pritarimą? Nereikėjo suderinti sutarčių projektų, sprendimų priėmimo su atitinkamais skyriais, kitais vadovaujančias pareigas užimančiais asmenimis? Ar tikrai vienintelis, ne pačias aukščiausias pareigas savivaldybės hierarchijoje užimantis asmuo buvo pajėgus „prastumti“ tokio masto reikalus?
Turime tai, ką turime: teisiamųjų suolą iki šiol trina tik V. Šiliauskas. Pastarasis, žinoma, nėra šventas, tačiau nuo kitų, įtakingesnių už jį veikėjų galvų nenukrito nė plauko galiukas.
Teisėsauga dar iki V. Šiliausko bylos perdavimo į teismą labai abejotinais pagrindais atleido nuo baudžiamosios atsakomybės J. Kriaučiūną, pas kurį per kratą buvo rasti 400 tūkst. eurų grynaisiais. Motyvuota neva išpildytomis sąlygomis: jei buvo reikalaujama kyšio, provokuojama jį duoti, ir davėjas pats nedelsdamas („Per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju“) savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, taip pat jeigu kyšį jis pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos žinia.
Tačiau iš paveikslo, su kuriuo turėjo galimybę susipažinti žurnalistai ir visuomenė, šios sąlygos anaiptol neatrodo išpildytos – „Autokaustos“ vadovas, nuo 2021 metų pradžios iki 2022 metų kovo administracijos direktoriui per 8 kartus sunešęs bendro 260 tūkst. eurų dydžio kyšį, savo „išpažintį“ teisėsaugai pradėjo tiktai po jo sulaikymo, įvykusio tų pačių metų kovo 9 dieną.
Buvo naudojamos kriminalinės žvalgybos priemonės, apie jas nežinant nei davėjui, nei ėmėjui – Kauno apygardos teismo teisėjas Audrius Meilutis mini beveik metus trukusį laikotarpį, nuo 2021 metų birželio pabaigos iki 2022 metų kovo pradžios.
Tad pranešimo per „įmanomai trumpiausią laiką“ sąlygos atitikimas skamba, švelniai tariant, nelabai įtikinamai.
Ne itin suprantama ir tai, kaip kyšis galėjo būti duotas su teisėsaugos žinia, jeigu pats prokuroras Valentinas Alekna, pagarsindamas kaltinamąjį aktą Kauno apygardos teisme konstatavo, kad, pavyzdžiui, pirmas davimo epizodas įvyko 2021 metų pradžioje tiksliai nenustatytu laiku. Jeigu pareigūnai net konkretaus laiko neišaiškino, netgi konkrečios dienos neįvardijo, kaip kyšis galėjo būti duotas su jų žinia?
Šią bylą lydėjo daug keistenybių. Keistas, iškalbingas, bet, žinoma, visiškai atsitiktinis sutapimas (kas galėtų pagalvoti kitaip?) – kartu su V. Šiliausku įkliuvusio J. Kriaučiūno verslo partneris, „Autokaustoje“ akcijų taip pat tuo metu turėjęs Tomas Januška yra tyrimą rekordinio kyšio byloje atlikusios STT pareigūno Dainiaus Januškos brolis. Sulaikymų metu D. Januška vadovavo STT Kauno valdybai, o dabar užima šios institucijos Centrinės tyrimų valdybos viršininko postą.
Į vertinimų krepšelį įdėkime dar vieną iškalbingą faktą, ir čia labai tikslinga būtų atkreipti dėmesį į datas: mero V. Matijošaičio vadovavimo miestui laikotarpiu, nuo 2015 iki 2022 metų savivaldybė su „Autokausta“ sudarė net 133 sutartis.
Taigi, pelningi „valdiški“ užsakymai „Autokaustai“ buvo atriekiami dar gerokai iki V. Šiliausko atėjimo, kuris į savivaldybės administracijos direktoriaus kėdę įsėdo 2018 metų lapkritį.
Tad ir klausimas iš viso to atplaukia: kas įtakingesnis šiame žaidime? Kas reikalingesnis? Ką labiau vertėtų gelbėti, jei V. Šiliausko pareigūnams įvardinta „organizuota nusikalstama grupė“ savivaldybėje ir už jos ribų iš tikrųjų egzistuoja?
Administracijos direktorių, kurio korta, įkliuvus su banknotų prikimštais stiklainiais, neabejotinai mušta, politiko ir valdininko karjera žlugusi, kuris nebeduotų jokios naudos?
Kur kas labiau tikėtina, kad svarstykles turėtų nusverti „Autokaustos“ šefo pusė.
2023 metų gegužę prokuratūrai atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės J. Kriaučiūną, proceso karuselės ėmė suktis žaibiškai: tų pačių metų liepą bylą perduodama į Kauno apygardos teismą su vieninteliu kaltinamuoju V. Šiliausku, o lapkritį jau skelbiamas nuosprendis, neapklausus jokių bylos dalyvių, išskyrus patį kyšininką.
Didžiausio demaskuoto kyšio per Lietuvos istoriją procese, pasirodo, pakako sutrumpinto įrodymų tyrimo, nes kaltinamasis prisipažino – tai suteikė galimybę nebūti kviečiamiems į teismą liudyti V. Matijošaičiui, kitiems įtakingiems savivaldybės atstovams, tam pačiam J. Kriaučiūnui, kurie būtų turėję atsakinėti į nepatogius žurnalistų klausimus.
Viešumui buvo suduotas didžiulis smūgis, kuomet milžiniško masto korupcinė byla, apnuoginanti opias problemas, visuomenės skaudulius, buvo išnagrinėta neretu atveju greičiau už langų iškūlimą ar padangų supjaustymą.
Tačiau tai dar ne viskas – visuomenei toli gražu ne viskas atveriama ir kitame rezonansiniame tyrime, kuris išsirutuliojo po V. Šiliausko parodymų teisėsaugai, duotų jau įkliuvus su kyšiu, gautu iš J. Kriaučiūno.
Dar 2022 metų pavasarį V. Šiliauskas duoda išsamius parodymus, išplukdžiusius duomenis apie galimą korupciją į gerokai platesnius vandenis nei pogrindiniai administracijos direktoriaus žaidimai su „Autokaustos“ vadovu.
V. Šiliauskas prabyla apie savivaldybėje ir už jos ribų galimai veikusią „organizuotą nusikalstamą grupę“, nurodydamas, kad ji susidėjo iš Kauno mero, verslininko V. Matijošaičio, pastarojo sūnaus, taip pat verslu užsiimančio miesto tarybos nario Šarūno Matijošaičio, savivaldybės skyrių vedėjų, to paties J. Kriaučiūno, nemažo būrio kitų įtakingų asmenų.
V. Šiliauskui išklojus daugybę konkrečių detalių, kaip galėjo suktis korupciniai mechanizmai ir dėliojamos tamsios schemos, kaip minėta grupė, pasak jo, regzdavo miesto turto pasisavinimo planus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama asmeninės naudos, teisėsauga, regis, turėjo žaibiškai reaguoti, nedelsiant iškeldama naują bylą.
Daugiau šia tema
Tačiau tyrimas pagal V. Šiliausko pateiktus duomenis dėl galimo piktnaudžiavimo kažkodėl buvo pradėtas tik 2023 metų kovą, praėjus maždaug metams nuo jo pirminių apklausų, atskyrus šį tyrimą nuo 260 000 eurų kyšio iš J. Kriaučiūno bylos.
Praėjus beveik 3 metams nuo V. Šiliausko „išpažinties“, naujame tyrime jis pats iki šiol netgi nėra apklaustas, niekam nepareikšti įtarimai.
Taip ir lieka neaišku, ar gavus iš V. Šiliausko informaciją apie galimą piktnaudžiavimą Kauno valdžios viršūnėse, buvo atliktos savalaikės valdininkų ir politikų ir valdininkų apklausos, dokumentų poėmiai, sprendimų sutikrinimai ir kiti neatidėlioti veiksmai, siekiant išsamiai patikrinti administracijos direktoriaus nurodytų faktų teisingumą, užkirsti kelią galimų aferų nuslėpimui.
Galima kiek nori kritiškai žiūrėti į patį V. Šiliauską, baksnoti pirštais, esą jis prabilo gelbėdamas savo kailį, nepagrįstai priskaldė malkų, tačiau viena akivaizdu, jog informaciją pareigūnams pateikė ne žmogus iš gatvės.
Todėl vėžliški tyrimo tempai nesiliauja stebinti ir kelia abejones dėl šios istorijos skaidrumo.
Vienintelis būdas klimpstančiam vežimui išjudinti, ko gero, tėra viešumas – kuo daugiau bus kalbama ir rašoma apie šias problemas, tuo didesnė tikimybė, kad balti siūlai anksčiau ar vėliau suirs.
