„Kas vyksta Kaune“ skaitytojai dažnai dalinasi savo mintimis ir pasiūlymais, tačiau šią savaitę pirmą kartą sulaukėme vienos skaitytojos laiško, dar besimokančios mokykloje ir keliančios egzistencinius klausimus apie šių dienų realijas pasaulyje. Pateikiame jo tekstą.
Vasariškas šėliones prisiminti visada yra gera. Kiekvieną vakarą nuklystu atgal į tas dienas, kai pasileisdavom plaukus ir gyvenimą semdavom kibirais. Bet ką čia prigalvosi, kad rytojus bado pirštais tavo smegenis. Karas ant nosies, namų darbų krūva, o tu sėdi ir depresuoji, kad gali net mokyklos nebaigti. Ir apie tai šiuo metu dažnai pagalvoju, o kas bus jei bus ir kaip bus.
Ne, ne dėl to nebaigsiu mokyklos, kad mokytis tingiu, ar durna esu, o dėl to, kad rusai savo ginklais žvangina pasauliui. Ir kaip jaustis, kai esi jauna, veikli ir tiki savo ateitimi, o ją staiga nori pasiglemžti, tai kas išvis pasauliui nei vienos gyvybės nedavė, tik tūkstančiais naikina?
Visada turėjau ateities svajonių, tikslų, norėjau viską kurti laisvai, nevaržomai, o dabar pradeda bauginti mintys apie tai, jog nieko nesulauksiu ir būsiu beprasmiškai pašauta, nors čia iškyla ganėtinai retorinis klausimas, ar būti pašautam yra beprasmiška?
Aš šiandien svarsčiau, ar geriau kankinčiausi, bet turėčiau šansą išlikti gyva, ar geriau mirčiau be didelių fizinių, bei moralinių kančių? Negaliu sau į tai atsakyti, pasirinkdama vieną variantą, priliminariai svarstau, bet nieko iš to neišeina.
Ir kaip jauniems žmonėmis pasinerti į nežinią? Mes tik skaitom apie karus, juos analizuojam, bet jeigu karų, žiaurių žudymų laikotarpiu gyvensime patys? Kaip kurti dabar taip suidealizuotą optimistišką ir laisvamanę asmenybę, kaip save ugdyti ir motyvuoti, kai į galva vis peršasi mintys: „kam aš tai darau?”
Nejaugi mums būti glušiems čiabuviams ir nemąstyti apie tai, kas mūsų laukia rytoj? Ir kodėl, niekas nesugeba tiesiai šviesiai pasakyti – karas bus, saugokitės, nejaugi bijodami visuomeninio sąmyšio lyderiai rizikuoja žmonių gyvybėmis ir ne tik jomis.
Jie rizikuoja viskuo – morale, tėvyne, laisve, patriotizmu, vertybėmis, kurios yra visa ko pagrindas. Jie ardo mūsų dabartį ir mūsų ateitį, plauna smegenis ir vien dėl to, kad mes esame „žemesni” už juos, nors dauguma neturi net menkiausio suvokimo, kaip yra išties.
Ir galiausiai, kam viso to reikia, tik tam, kad Putinas būtų kaip Stalinas ar Hitleris? Pamąstykime. Ir atsakykime kiekvienas sau, kuo mes gyvename šiandieną ir kuo gyvensime rytoj. Nejaugi nesinori keistis? Pradėkite gyventi, nes rytojaus gali ir nebūt!
