„Turbūt nė karto tėvai nėra pagalvoję, kad mes negrįšim“, – tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą

„Visi sugrįžom į Lietuvą. Čia yra didžiausias džiaugsmas“, – sako aštuonerius metus su šeima Sibire praleidusi Jadvyga Jotautaitė-Peleckienė. 1949 m. pavasarį jos vaikystę nutraukė masinių trėmimų banga. Dabar Jadvyga savo prisiminimais apie sunkią tremties kasdienybę, lietuvių puoselėtą kultūrą ir išlikti padėjusį tikėjimą dalijasi ne tik su artimaisiais, bet ir visuomene.

Jadvyga Jūratė Jotautaitė-Peleckienė gimė 1942 m. ūkininkų šeimoje Šeduvoje, Radviliškio rajone. Tėvai Benedikta ir Kazimieras Jotautai buvo darbštūs ir gerbiami ūkininkai, sukūrę gausią šeimą.

Vienas iš nedaugelio pašnekovės prisiminimų apie vaikystę Lietuvoje – tėvų svetingumas. „Žmonės sakydavo: pas Jotautus visada rasdavosi lova kiekvienam svečiui“, – pasakoja ji.

Tačiau Jadvygai būnant vos septynerių, šeimos gyvenimas pasikeitė negrįžtamai. Visa Jotautų šeima – tėvai, penkios dukros ir sūnus – buvo sovietų valdžios ištremta į Irkutsko sritį, Tuluno rajoną.

„Išvežė už tai, kad turėjom daug žemės ir gerai dirbom“, – sako pašnekovė.

Iš tėvų pasakojimų Jadvyga prisimena, kad tą lemtingą 1949-ųjų balandžio 21-osios naktį į namus atėjus sovietų kariškiams, jos sesuo iš pečiaus traukė duoną.

„Nereikės jums tos duonos, vis tiek mirsite pakeliui“, – nuskambėjo kariškių žodžiai.

Tačiau vienas jų, žvilgtelėjęs į būrį vaikų, pridūrė: „Pasiimkit siuvimo mašiną ir kirvį. Jums reikės gyventi.“

Jotautai buvo nuvežti į Šeduvos traukinių stotį ir susodinti tiesiai į vagoną, kuriame laukė dar šešios šeimos.

Kelionė į Sibirą truko mėnesį. Sąlygos buvo itin sunkios: traukiniui sustojus iš vagono išlipti buvo draudžiama, o septynioms šeimoms reikėjo dalytis vienu „tualetu“ – skyle vagono grindyse.

Pašnekovė prisimena, kad suaugusieji nuolat prižiūrėjo vaikus, kad šie neužgriūtų ant vagone buvusios krosnelės.

„Būdavo šalta, tai tokią „buržuiką“ (pečių – aut. pastaba) vis pakūrendavo. Ten ir maistą pasišildydavo. <...> Šiokį tokį maistą dar kiek turėjom iš pradžių“, – prisimena Jadvyga.

Pasak jos, vėliau teko maitintis kibirais atnešama „pachliobke“ (viralu – aut. pastaba). „Ar valgoma, ar neskanu – jau nebeatsimenu. Bet iki pat kelionės galo išsimaitinome“, – sako ji.

Vis dėlto septynmetei Jadvygai labiausiai įsiminė lietuvių giedamos giesmės, lydėjusios visą kelią iki Sibiro.

Traukiniui pasiekus galutinę stotelę – Tuluną – laukė sunki pradžia svetimoje ir atšiaurioje žemėje.

„Net ir dabar akyse stovi vaizdas, kaip išsikraustėm iš vagono. Kiekvienas savo daiktelius saugoja, brangu juk buvo, ką nusivežei“, – pasakoja Jadvyga.

Kadangi regione vyravo miško pramonė, atvykę vadinamieji kupčiai (pirkliai – aut. pastaba) pirmiausia atrinko darbingus žmones, o šeimas su vaikais į baraką (medinis pastatas, skirtas laikinai gyventi dideliam skaičiui žmonių – aut. pastaba) nuvežė paskutinius. Ten tremtinius paskirstė į skirtingas gyvenvietės zonas.

Jotautams buvo nurodyta likti mieste, tačiau pažįstama šeima, turėjusi keltis į kaimą, paprašė Jadvygos tėvo pagalbos perkalbant prižiūrėtojus.

„Nu ką, geraširdis tėtukas ir paprašė. O (prižiūrėtojai – aut. pastaba) atsakė: Gerai, jie lieka mieste, o jūs į kaimą“, – prisimena pašnekovė.

Taip Jadvygos šeima atsidūrė nedideliame kaime. Iš pradžių gyvenamąja vieta teko dalintis su vietiniais. Bet kiek vėliau Jadvygos tėvui pavyko susiremontuoti apleistą namą ir visa šeima išsikėlė gyventi atskirai.

Kasdienė buitis buvo sunki. „Pirmus metus pagrinde mama siūdama uždirbdavo mums duoną“, – prisimena Jadvyga, pridurdama, kad mainais už siuvimo darbus būdavo galima gauti bulvių arba litrą pieno.

Jadvygos rutiną užpildė mokykla, o laisvu laiku – žvejyba upėje. Vasarą tekdavo plušti vežant ir grėbiant šieną arba ravint laukus. O žiemą vyresnės seserys eidavo pjauti miškus.

Nepalankios gyvenimo sąlygos tremtyje kėlė sveikatos rūpesčių. „Aštuonerius metus Sibire buvau – aštuonis kartus plaučių uždegimus sirgau. Netikėjo manim, kad aš gyva liksiu. Laimei sesuo medicinos sesele kai dirbo, penicilino gavo, tai mane išgelbėjo“, – sako Jadvyga.

Prie naujos aplinkos teko prisitaikyti ne tik tremtiniams – pamažu keitėsi ir vietinių rusų požiūris į lietuvius.

„Rusams pirmus du metus mes juk „banditai“ buvom. <...> O paskui, kai pamatė, kokią kultūrą mes jiems atnešėm, kaip mokam bendrauti, gražiai leisti laiką, jie labai pasikeitė. Pas juos būdavo taip – butelis vienoj rankoj, „čierka“ (stikliukas – aut. pastaba) kitoj rankoj ir su daina per kaimą eina. O mes pradėję jau vardadienius švęsti, į gegužines pamaldas rinktis. <...> Ypač gegužinės pamaldos jiems labai patiko. <...> Būdavo tokių moteriškių, rusių, kurios lietuviškus žodžius rusiškoms raidėmis pasirašydavo ir ateidavo giedoti“, – pasakoja Jadvyga.

Pasak jos, vietiniai stebėjosi ne tik lietuvių tremtinių kultūra, bet ir maisto ruošos įvairove: „Jie nei sausainių nemokėjo kepti. Kiaulę papjaudavo kokių dviejų trijų mėnesių ir į sniegą įkišdavo. Ji užšąla ir viskas. O kai pamatė, kad dešras galim padaryti, mėsą išrūkyti, šaltieną išvirti, tai vau.“

Jadvyga įsitikinusi – tremtyje labiausiai padėjo išlikti šeimos stiprybė ir tikėjimas: „Turbūt nė karto tėvai nėra pagalvoję, kad mes negrįšim. Nė vieno karto. <...> O jeigu nebūtume tikėję, tai nebūtų buvę pamaldų, nebūtų šliūbų (sutuoktuvių apeigų – aut. pastaba), net vaikus jau pradėjo krikštyti. Kunigai atvažiuodavo iš tremties, apsilankydavo. Tada susiburdavo kelios šeimos, keli kaimai sueidavo ir bendraudavo.“

Pašnekovė prisimena ir šeimoje vyravusį patriotizmą: „Mokykloje privertė mus stot į pionierius. Parėjom namo su kaklaraiščiu ir ženkliuku prisegtu – nu ką, mes pionierės, kaip ir visi kiti. Pamatė brolis – kaklaraiščius nuplėšė, ženkliukus išmetė. Ir sako: kad nematyčiau daugiau aš jūsų su tais skudurais.“

1957-ųjų metų pavasarį, po aštuonerių metų tremties Sibire, Jotautų šeimai buvo leista grįžti į tėvynę.

„Visi iš barako susirinko mus išlydėti“, – prisimena pašnekovė, pridurdama, kad šį kartą mėnesį trukusią kelionę traukiniu lydėjo ne giesmės, o dainos.

„Parvažiavom, pirmus obuoliukus pavasarį skynėme. Jėzau, kiek jų daug, kokie jie skanūs!“ – sugrįžimą į Lietuvą prisimena Jadvyga.

Tačiau ji neslepia, kad keliaujant link gimtųjų namų apėmė nerimas rasti netvarkingą sodybą. Jadvygos nuogąstavimai pasitvirtino: „Tvarkos nebuvo, vien svetimas turtas“, – pasakoja ji.

„Bet įsivaizduokit, per mėnesį, per du, mes viską išsišvarinę buvom. Po mėnesio žmonės juokėsi, Jotautų nebuvo – kelias buvo užžėlęs. Jotautai sugrįžo – plentas pasidarė. Visi važiavo, lankė“, – šypsosi pašnekovė.

Jadvygos gyvenimo istorija liudija ne tik skaudžius prisiminimus, bet ir didžiulę stiprybę bei meilę Tėvynei.

Pašnekovė Lietuvoje sukūrė šeimą, o dabar savo prisiminimais dalijasi su anūkėmis ir kitais artimaisiais.

„Likimas lėmė, kad mes visi sugrįžom į Lietuvą. Čia yra didžiausias džiaugsmas“, – sako ji.

Kviečiama viso Jadvygos pasakojimo klausytis čia.