Legendinis profesorius, kuris išgelbėjo Kauno mediciną: aukštų pareigų šešėlyje – mažai žinoma kova

Nusistebiu universiteto rūbinėje gavęs žetoną su 3 raidėmis – KMI. Nors Kauno medicinos instituto pavadinimas oficialiai nebevartojamas jau beveik 40 metų, iš jo išaugo didžiosios Lietuvos dalies medikų Alma matter – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU).

Tačiau istorija galėjo susiklostyti kitaip. Po Antrojo pasaulinio karo okupantai svarstė, kad Lietuvai užtektų vieno medicinos fakulteto Vilniuje. Dabar sutariama – tai, jog medicinos studijos buvo išlaikytos Kaune didele dalimi yra profesoriaus Juozo Kupčinsko (1906–1971) nuopelnas.

„Kai sovietų valdžia perėmė Vytauto Didžiojo universitetą, profesorius Juozas Kupčinskas aktyviai siekė, kad Kaune būtų išlaikytos universitetinės medicinos studijos. Jo ir kitų medikų pastangomis buvo išsaugota institucija, kuri tapo Kauno medicinos institutu, o šiandien – LSMU“, – sako LSMU Medicinos akademijos kanclerė Daiva Rastenytė.

Lygiai prieš 120 metų – 1906 m. kovo 25 d. – Vilkaviškio apskrityje, Paežerių valsčiaus Parausių kaime, Katrės ir Kazimiero Kupčinskų šeimoje gimė Juozas Kupčinskas.

Kauno klinikų generalinis direktorius Renaldas Jurkevičius pasakojo, kad ir jo paties šaknys – iš Parausių kaimo.

„Atsimenu, buvo Jurkevičynė ir Kupčinskynė. Taip Suvalkijoje vadindavo sodybas. Kai buvau mažas, mano seneliai rodydavo, kur yra Kupčinskynė. Bet per kolektyvizaciją tos sodybos buvo naikinamos, lyginamos su žeme. Dabar nuvažiavus į Parausių kaimą būtų sudėtinga rasti tiek, Jurkevičynę, tiek Kupčinskynę", – paaiškino R. Jurkevičius.

Medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius Tauras Mekas pasakojo, kad J. Kupčinskas 1924 m. su pagyrimu baigė Marijampolės realinę gimnaziją. Nors domėjosi filosofija ir rašė eilėraščius, pasirinko Lietuvos universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą. Jį baigė, išlaikė egzaminus ir įstojo į medicinos fakulteto trečią kursą.

1932 m. J. Kupčinskas su pagyrimu baigė medicinos studijas ir fakulteto dekanas Vladas Lašas pakvietė jį dirbti Vidaus ligų katedroje.

„1934–1935 m., taip pat dekano iniciatyva, J. Kupčinskas buvo komandiruotas į Paryžiaus Šv. Antano ligoninės Vidaus ligų kliniką, kur gilinosi į reumatologiją ir kaupė medžiagą būsimai disertacijai“, – J. Kupčinsko 120 metų gimimo metinėms pažymėti skirtoje konferencijoje pasakojo T. Mekas.

1939 m. J. Kupčinskas išrinktas Vidaus ligų katedros docentu, o 1941 m. įgijo profesoriaus vardą.

„Naciams užgrobus Lietuvą, buvo išvytas iš universiteto, bet skirtingai nuo kitų dėstytojų, kurie buvo priversti palikti universitetą dėl savo politinių pažiūrų, J. Kupčinskas pašalintas dėl pagalbos teikimo ligoniams, nes konsultavo pacientus, gulėjusius NKVD ligoninėje“, – pabrėžė T. Mekas.

Tuomet J. Kupčinskas išvyko į Vilnių, dirbo Tuberkuliozės sanatorijoje vyr. gydytoju. Karo pabaigoje jis slapstėsi, kad išvengtų mobilizacijos į vermachtą.

Vėliau J. Kupčinskas grįžo į Kauną, o 1947 m. tapo universiteto rektoriumi.

„Aukštų pareigų šešėlyje lieka mažai žinoma kova už lietuviško universiteto ir aukštojo mokslo išlikimą Kaune. Pagal sovietų planus Kaune neturėjo likti medicinos studijų. Niekur archyvuose nerasime, kokie darbai buvo nuveikti jas išsaugant.

1950 m. Kauno universitetas suskaldomas, čia paliekant Kauno politechnikos institutą, ir tik paskutinės minutės sprendimu buvo paliktas Kauno medicinos institutas“, – pasakojo T. Mekas.

Būtent J. Kupčinskas ir tapo pirmuoju naujai įkurtos įstaigos direktoriumi.

„Norint išsaugoti Alma matter, jam teko laviruoti tarp Maskvos atsiųstų pseudospecialistų nurodymų pertvarkyti dėstymą Pavlovo mokslo šviesoje, susieti jį su marksistine-leninistine teorija.

Matyt, dėl savo demokratinių pažiūrų ir Maskvos noro instituto vadovu skirti rusakalbį, J. Kupčinskas iškviečiamas kariniams mokymams, yra išsiunčiamas į Rusijos šiaurę ir gyvena palapinėje“, – sakė T. Mekas.

Dėl sunkių gyvenimo sąlygų pašlijo profesoriaus sveikata ir jis turėjo apleisti KMI vadovo pareigas.

1954 m. J. Kupčinskas pradėjo eiti fakultetinės terapijos katedros vedėjo pareigas, jas užėmė iki pat mirties 1971 m.

„Profesorius pradėjo reumatologijos mokslinius tyrimus Lietuvoje, nustatė jų kryptį, buvo Centrinės mokslinių tyrimų laboratorijos širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms tirti vadovas.

Jo vadovaujami katedros darbuotojai tęsė Vlado Lašo alergologijos mokyklos darbus. J. Kupčinską galima laikyti gastroenterologinės pagalbos pradininku Lietuvoje“, – sakė T. Mekas.

Turtingas profesoriaus rašytinis palikimas – 17 monografijų ir vadovėlių, virš 380 straipsnių.

„Ką galiu pasakyti apie profesorių J. Kupčinską? Man teko laimė būti jo mokine“, – sakė Vida Marija Čigriejienė.

Tiesa, anuomet ji nešiojo kitą Lietuvoje garsią pavardę – buvo Šapokaitė. Žymusis istorikas buvo V. M. Čigriejienės krikštatėvis. Tačiau stodama į universitetą moteris nuslėpė savo giminystės saitus.

„O paskui viskas išaiškėjo. Kupčinskas buvo pirmasis, kuris sugebėjo įtikinti komisiją, kad aš niekuo nekalta, kad esu gera studentė, žodžiu, apgynė mane“, – prisiminė V. M. Čigriejienė.

„Tai buvo nepaprastai šiltas žmogus ir mes, studentai, jį labai mylėjome“, – pridūrė V. M. Čigriejienė.

Profesorius Juozas Kupčinskas mirė po insulto (1971 m.), palaidotas ir su žmona gyd. odontologe Sofija (2015 m.) kartu ilsisi Petrašiūnų kapinėse, Kaune.