„Biergarten KIEMAS“ – Žaliakalnio oazė, kur gėrimų galima užsisakyti ir su chalatu

Keliaujantys pro Parodos kalno viršų, jau ne pirmą sezoną pastebi jaukų, spalvingą kiemelį, kuriame gyvybė verda kone kasdien . Tai – vadinamasis biergarten (lietuviškai – „alaus sodas“) pavadinimu „Kiemas“, kuriame, kaip ir sufleruoja pats žodis, susitinka „kiemiokai“ – Žaliakalnio gatvelių gyventojai bei šio rajono atsipalaidavimą mėgstantys svečiai. Ištikimiausi „Kiemo“ lankytojai žino: čia niekas nepyktų, jeigu kavos užsuktum su chalatu, o kartą viena kompanija baro kieme užsikūrė ir kubilą.

„Aplinkui užsidarius kelioms legendinėms vietoms, girdėjome nusiskundimų, kad nebėra kur nerūpestingai pasibūti, papietauti, išgerti kavos ar daugiau, todėl ryžomės avantiūrai – atidaryti bariuką seniai pamirštoje lokacijoje, kurioje 90-ųjų pradžioje veikė kitas baras pavadinimu „Barta” (pagal buvusių savininkų šuns vardą). Stengėmės pratęsti žaliakalnietišką ir laikmečio dvasią, todėl išsaugojome dalį interjero elementų, na, o pagrindiniais „eksterjero” akcentais čia, be abejo, yra ąžuolai – remiamės į Ąžuolyno pakraštį, todėl karštą dieną turime prabangą atsipūsti šimtamečių medžių pavėsyje”, – pasakoja baro įkūrėjas Paulius Degutis ir pasiūlo įpilti bokalą vadinamosios „ąžuolų sulos“. (Kas tai yra, sužinosite atvykę ir pasiteiravę Pauliaus...).

Tie, kurie jau lankėsi „Biergarten KIEMAS”, turbūt pastebėjo, kad čia renkasi spalvinga publika: po ąžuolų šakomis telpa ir jaunimas, ir iš Ąžuolyno atklystančios šeimos su skanių užkandžių piketuojančiais vaikais, ir šaltu bokalu po ilgesnės trasos save apdovanojantys sportininkai.

Tačiau bene įdomiausios jungtys „Kieme“ vyksta tarp vietinių bendruomenių: prie gretimų staliukų čia pamatysite ir greta esančios Ąžuolyno bibliotekos darbuotojas organizuojančias „tyliuosius skaitymus”, ir triukšmingus į stadioną skubančius futbolo fanus, ir pilietiškus kauniečius organizuojančius nestandartines diskusijas.

O štai devyniasdešimtmetis buvęs inžinierius-mechanikas Aleksandras jums mielai papasakos apie astronautiką, povandeninius laivus bei kuo prie šių sričių kadais prisidėjo lietuvių mokslininkai. „Neišskridau savo laiku į kosmosą, tai bent į „Kiemą“ reguliariai nuskrendu“, – juokauja senjoras.

„Tai yra tikrai nelengva užduotis, tačiau stengiamės pasiūlyt gyvenimo ir maisto meniu, kuriame sau pasirinkimus atrastų visi: ir gaivaus gero bokalo mėgėjai, ir įnoringos panelės išbandančios vis naujus kokteilius, ir senjorai ieškantys laiko patikrinto „stikliuko“ ir netikėtai išalkę: todėl kasdien ne tik siūlome dienos pietus, bet ir savo kieme subūrėme maisto vagonėlių bendruomenę: čia pasimėgausite ir mieste vienomis geriausių tituluojamų picų, ir sušiais ar bao (bei kita azijietiška virtuve) ar mėsainiais“, – nelikti alkanam užklydus į Žaliakalnį kviečia P. Degutis.

Beje, Europos barų kultūros mėgėjai pastebi, kad „Kiemas“ – viena iš nedaugelio Kauno vietų, kur alus pilamas ir į vadinamąjį „čekišką“ ar „vokišką“ bokalą.

„Norėjosi bent šiek tiek vokiškojo „biergarten“ tradicijos atnešti čia – sukurti neįpareigojančios aplinkos sodelį ir praturtinti jį mažomis, bet svarbiomis detalėmis“, – dalinasi kadais Berlyne gyvenęs ir vietinę barų kultūrą gerai pažinę P. Degutis.

„Kieme“ dažnai skamba ir muzika: savaitgaliais jau legenda tapusias muzikines viktorinas („Šlagerinas“) čia veda taip pat vietinis Parodos kalno gyventojas, „Centro Rokstaru“ pramintas Vilius, o šiltuoju sezonu kiemelyje suskamba ne tik DJ muzika, bet ir gyvi „žaliakalnietišką dvasią“ atspindinčių atlikėjų pasirodymai: birželio 18 d., kiemiečius aplankys Aleksandras Makejevas, o jau gegužės 30 d. vasaros sezoną atidarys Nėrius Pečiūra, kuris, kaip juokauja, yra jei ne iš Žaliakalnio, tai iš Šančių tikrai. Tai – jau antrasis Nėriaus koncertas kieme, o į pirmąjį žiūrovai kartą „įplaukė“ nešini baidare ir dar šlapiais rūbais: tiesiai po apsivertimo upėje.

„Mano močiutė Veronika (mamos mama) gimė ir augo Žemuosiuose Šančiuose, tik po Antrojo pasaulinio karo ištekėjo ir persikėlė gyventi į Vilnių. Veronika buvo labai šauni pana: rūkė visą gyvenimą, prie Smetonos buvo nelabai aiškiomis aplinkybėmis kuriam laikui uždaryta į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. O štai mano tėvukas, kuriam Veronika buvo uošvienė, vis dainuodavo poeto Teofilio Tilvyčio kupletus: <...,,Ėjau rūkydama, kai ką kraipydama, bernus viliodama Kauno gatve“...> Nežinia, ar jis uošvienę turėjo omenyje, ar šiaip giedodavo tarpukario Kauno gimnazistų dainas, – pasakoja N. Pečiūra iš tų kupletų padaręs smagią dainelę, kurią nuo 1988 metų iki šiol dainuoja koncertuose. Ir tai – ne vienintelės dainos apie Kauną, kurias yra parašęs ar atgaivinęs ir sugroti jau šį savaitgalį pažadantis Nėrius.

„Kviečiame visus susitikti „KIEME“ – kaimynai esate ar ne kaimynai: vietos ir šilumos čia atras visi“, – ragina „Kiemo“ komanda.