„Amžina tyla“ įkūrėjas L. Matulevičius: „Mirusio tėčio rankose berniuko piešinys“

Yra profesijų, kurias pasirenka žmogus, tačiau yra ir tokių, kurios pasirenka žmogų. Laidojimo paslaugų įmonės „Amžina tyla“ įkūrėjas Lukas Matulevičius sako, kad jo gyvenime viskas prasidėjo dar vaikystėje. Jo tėtis daugelį metų dirbo laidojimo paslaugų srityje, todėl kol kiti vaikai dalyvaudavo linksmose šventėse, gimtadieniuose ar vestuvėse, Lukas nuo mažens matė ir kitą gyvenimo pusę – netektį.

„Vaikystėje nesuprasdavau, kodėl tėtis kartais vidury nakties išeidavo iš namų. Tik vėliau supratau, kad tuo metu kažkam sugriuvo visas pasaulis. Ir tam žmogui reikėjo ne tik paslaugos, jam reikėjo žmogaus šalia“, – pasakojo L. Matulevičius.

Vyras ilgą laiką negalvojo, kad vieną dieną ir pats eis tuo pačiu keliu, tačiau gyvenimas nusprendė kitaip.

„Kai mirė tėtis, pirmą kartą iš arti pajutau ne tik netektį, bet ir tai, kokią reikšmę turi paskutinis atsisveikinimas. Būtent tada gimė sprendimas tęsti tėčio pradėtą kelią“, – teigė L. Matulevičius.

Taip atsirado „Amžina tyla“ – ne verslas, o nuoširdus kūrybinis procesas kitiems ir pažadas sau kiekvieną žmogų išlydėti taip, kaip pats norėtų išlydėti savo artimą.

„Kai netekau tėčio, ilgai negalėjau suprasti, kodėl taip bijojau prie jo prieiti. Vėliau supratau, kad bijojau ne mirties. Bijojau, jog paskutinis vaizdas ištrins visus tuos metus, kai mačiau jį besišypsantį, stiprų, pilną gyvenimo. Kad prisiminimuose liks ne jis, o liga, skausmas ir bejėgiškumas. Tada sau pažadėjau vieną dalyką – jeigu kada nors nuo manęs priklausys paskutinis žmogaus atsisveikinimas, padarysiu viską, kad artimieji paskutinį kartą matytų ne ligą, o žmogų. Tokį, kokį mylėjo“, – sakė L. Matulevičius.

„Amžina tyla“ įkūrėjas pažymi, kad kiekvienas atsisveikinimas prasideda ne nuo dokumentų ar organizacinių darbų. Išlydėjimas Anapilin prasideda nuo vieno klausimo: kokį prisiminimą artimieji išsineš namo?

„Darbo metu dažnai girdžiu vieną ir tą patį sakinį: „Ačiū... Aš vėl pamačiau savo mamą“. Arba: „Jis vėl panašus į save“. Ir tie žodžiai man reiškia daugiau už bet kokį įvertinimą. Suprantu, kad paskutinis atsisveikinimas tampa paskutiniu prisiminimu, o paskutinis prisiminimas kartais lydi žmogų visą likusį gyvenimą“, – pridūrė L. Matulevičius.

Todėl, nors šiandien įmonė auga, didžiąją dalį darbų L. Matulevičius vis dar stengiasi atlikti pats – važiuoja pas šeimas, kalbasi su artimaisiais, ruošia velionius. Ir ne todėl, kad šių darbų negalėtų patikėti darbuotojams. L. Matulevičius sako iki šiol tikintis, kad šio darbo neįmanoma atlikti skubant ar be nuoširdumo.

„Dirbdamas kaskart galvoju apie dukrą, kuri po keliolikos metų prisimins paskutinį kartą matytą tėčio veidą. Apie žmoną, kuri norės prisiminti ne paskutines ligos dienas, o žmogų, su kuriuo pragyveno visą gyvenimą. Apie laiką, praleistą su mylimu žmogumi. Apie anūkus, kurie prieis prie senelio be baimės. Todėl niekada neskubu. Man svarbi kiekviena smulkmena: plaukai, rankos, veido bruožai, ramybė. Noriu, kad paskutinis žvilgsnis paliktų ne skausmą, o meilę“, – teigė „Amžina tyla“ įkūrėjas.

Per visą darbo patirtį L. Matulevičiui teko išvysti daugybę jautrių momentų, tačiau vienas iki šiol įstrigo atmintyje.

„Prieš išlydint tėtį į paskutinę kelionę prie manęs priėjo mažas berniukas. Rankoje laikė piešinį ir paklausė: „Ar galiu jį įdėti tėčiui?“. Pasakiau: „Žinoma“. Jis labai atsargiai padėjo piešinį šalia tėčio rankų. Salėje stojo tyla, pravirko ne tik artimieji – ašarų nesulaikė beveik niekas. Per savo darbą mačiau daug gražių gėlių ir įspūdingų ceremonijų, bet tas mažas vaiko piešinys iki šiol yra vienas gražiausių vaizdų, kuriuos esu matęs. Tada dar kartą supratau, kad laidotuvės nėra tik apie netektį, jos yra apie meilę“, – pasakojo L. Matulevičius.

„Amžina tyla“ įkūrėjas prisimena ir vieną naktinį skambutį.

„Telefonas suskambo po trečios valandos nakties. Kitame laido gale verkė moteris, ji vos galėjo kalbėti ir nuolat kartojo: „Aš nežinau, ką dabar daryti...“ Tokiu momentu žmogui nereikia ilgų paaiškinimų, jam reikia išgirsti vieną sakinį. Todėl pasakiau: „Dabar niekuo nesirūpinkite, viskuo pasirūpinsime mes.“ Po kelių dienų ji prisipažino: „Tą naktį tie žodžiai buvo didžiausia pagalba“, – prisiminė L. Matulevičius.

Tačiau didžiausiu savo darbo įvertinimu vyras iki šiol laiko visai ne padėkas.

„Po vienų laidotuvių prie manęs priėjo moteris, kuri ilgai tylėjo, bet galiausiai ištarė: „Paskutinius kelerius metus mačiau tik ligą. Šiandien paskutinį kartą pamačiau savo vyrą“. Tą akimirką supratau, kad tai yra didžiausias įvertinimas, kokį gali gauti žmogus, dirbantis šį darbą. Nuo tada kiekvieną velionį ruošiu taip, lyg tai būtų mano paties artimasis, nes paskutinis prisiminimas lieka ilgam. Ir nuo manęs labai priklauso, koks jis bus“, – sakė „Amžina tyla“ įkūrėjas.

Būtent todėl L. Matulevičius savo darbą apibūdina ne kaip verslą, o kaip pagarbą mirusiam žmogui ir paskutinę dovaną jo artimiesiems.

„Žmonės dažniausiai prisimena ne pasakytus žodžius, o ramybę ir nuoširdų atsidavimą. Kai atrodo, kad pasaulis sugriuvo, labai svarbu šalia turėti žmogų, kuris neskuba, nekalba tuščių frazių ir tiesiog tyliai pasirūpina tuo, ko tą akimirką žmogus nebepajėgia padaryti pats“, – pridūrė L. Matulevičius.