Elektroninis parašas gali nuvilti tada, kai jo labiausiai prireiks

Portalas „Kas vyksta Kaune“ vis dažniau sulaukia skaitytojų pasakojimų apie situacijas, kai teismuose ar kitose institucijose kyla problemų dėl seniau elektroniniu parašu pasirašytų dokumentų – praėjus keleriems metams tampa sudėtinga patvirtinti jų autentiškumą. Tuo metu specialistai sako, kad daugelis gyventojų vis dar nežino, jog vien pasirašyti dokumentą elektroniniu parašu nepakanka – svarbu pasirūpinti ir jo ilgalaikiu galiojimu.

Inovatyvaus verslo apskaitos asociacijos atstovai portalui „Kas vyksta Kaune“ teigė, kad praktikoje susiduria su situacijomis, kai el. parašais pasirašytos sutartys nebūna priimamos teisme.

„Buvo atvejų dėl skolų, kai teismas atmetė pateiktus dokumentus, nes kilo klausimų dėl elektroninio parašo galiojimo ir jo patikrinimo galimybių“, – teigia asociacijos atstovai.

Anot asociacijos, problema išryškėja ne iš karto, o po kelerių metų, kai reikia ne tik paties dokumento, bet ir galimybės įrodyti, kad jis buvo pasirašytas galiojančiu parašu tuo metu. Problemos kyla ir tuomet, kai vartotojai praranda ar keičia SIM korteles – senosios kortelės „Mobile‑ID“ programėle sugeneruoti sertifikatai nebegalios su nauja kortele.

„Mes fiziškai matome, kad parašas dokumente yra, bet ne visada galime patikrinti jo būseną, nes tam reikalinga infrastruktūra ir išsaugoti metaduomenys“, – nurodo asociacija.

Kaip portalui „Kas vyksta Kaune“ nurodė vyriausiojo archyvaro tarnyba, pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 910/2014 (eIDAS), kvalifikuota elektroninė laiko žyma yra viena esminių elektroninių dokumentų patikimumo priemonių.

„Paprastai sakant, tokia žyma patvirtina laiką, kada buvo sukurtas elektroninis parašas“, – nurodė tarnyba.

Elektroninė laiko žyma turi susieti laiką su dokumento duomenimis taip, kad jų nebūtų galima nepastebimai pakeisti, taip pat turi būti paremta tiksliu laiko šaltiniu, susietu su pasauliniu laiku, ir turi būti pasirašyta kvalifikuoto patikimumo paslaugų teikėjo.

Kaip portalui nurodė kvalifikuotų elektroninių parašų paslaugų teikėjo „Veriffy.com“ vadovas Arūnas Milašauskas, elektroninė žyma yra esminė dokumento istorijos dalis.

„Elektroninis parašas parodo, kas pasirašė, o laiko žyma – kada tai įvyko. Tai yra dvi skirtingos, bet vienodai svarbios garantijos“, – sako jis.

Kai kurios programos (pavyzdžiui, „Microsoft Word“ ar „Adobe Reader“) turi priemones, leidžiančias elektroniniu būdu pasirašyti dokumentus. Tačiau nors laiko žyma yra itin svarbi, šios programos neuždeda reikalingų laiko žymų, neišsaugo metaduomenų ir registracijos duomenų.

„Su PDF formatu yra dar vienas niuansas – tai labai lankstus formatas, tad pasirašymo būdų yra įvairių ir įvairūs tiekėjai gali pasirašymą organizuoti įvairiais būdais ir žmogus negali būti įsitikinęs, kad parašas yra pasirašytas pagal standartus ir teismams tiks. Reikėtų pasirašius dokumentą įkelti jį į kvalifikuotų parašų tiekėją (kad ir Veriffy) ir pasitikrinti“, – pataria A. Milašauskas.

Anot A. Milašausko, elektroninio parašo sertifikatai galioja ribotą laiką, dažniausiai apie dvejus metus, o laiko žymos – nuo dvejų iki šešerių metų. Tiesa, po šešerių metų laiko žymos galiojimas gali būti pratęsiamas neribotą kiekį kartų.

„Jeigu pasirašyta be laiko žymos, o vėliau sertifikatas atšaukiamas – pavyzdžiui, pametus telefoną – gali nebelikti įrodymo, kad parašas buvo galiojantis pasirašymo momentu“, – aiškina pašnekovas.

Tačiau A. Milašauskas pabrėžia: problema dažniausiai yra ne dokumento galiojimo pabaiga, o kad dokumento autentiškumą gali būti sudėtinga patikrinti.

„Veriffy.com“ vadovas atkreipia dėmesį, kad didelė dalis vartotojų klaidingai supranta elektroninius dokumentus.

„Dažnai žmonės mato parašo paveikslėlį ir mano, kad to pakanka. Tačiau realybėje svarbūs ne vizualūs elementai, o metaduomenys ir galimybė juos patikrinti“, – teigia rinkos atstovas.

Pasak pašnekovo, jei dokumentas tiesiog išsaugomas kompiuteryje, po kelerių metų gali nebelikti galimybės automatizuotai patikrinti jo autentiškumo.

Kai kuriose sistemose tokia galimybė išlieka tik tol, kol dokumentas laikomas jų platformoje – dažnai tai yra mokama paslauga.

Nuo 2010 m. A. Milašauskas kartu su komanda vysto dokumentų valdymo sistemą, apimančią visą dokumento gyvavimo ciklą – nuo šablono sukūrimo iki archyvavimo.

A. Milašausko teigimu, elektroninių parašų reguliavimas Lietuvoje vystomas daugiau kaip 20 metų ir Baltijos šalys pirmauja Europos Sąjungoje pagal elektroninių parašų naudojimo mastą – pavyzdžiui, Pietų Europoje net ir institucijos dažniau naudoja popierinius parašus.

Pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro patvirtintas Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisykles, organizacijos privalo užtikrinti elektroninių dokumentų autentiškumo ir vientisumo duomenų saugojimą visą dokumentų gyvavimo laiką.

Tai reiškia, kad juridiniai asmenys turi pasirūpinti infrastruktūra, kuri užtikrina ne tik dokumento saugojimą, bet ir jo patikrinamumą ateityje.

Praktikoje tai dažniausiai daro dokumentų valdymo sistemos, kurios automatiškai prideda papildomas laiko žymas ir stebi dokumentų būklę.

„Juridiniai asmenys dažnai net nepastebi šio proceso – sistema pati žino, kada artėja galiojimo pabaiga ir automatiškai atnaujina dokumento įrodymus“, – sako A. Milašauskas.

Tuo metu fiziniai asmenys dažniausiai dokumentus tiesiog parsisiunčia ir saugo savo kompiuteryje ar debesyje. Archyvaro tarnyba pabrėžia, kad to nepakanka.

„Elektroniniai dokumentai, pasirašyti elektroniniais parašais, reikalauja jiems pritaikytos infrastruktūros ir paslaugų, pavyzdžiui, laiko žymų“, – teigiama portalui atsiųstame atsakyme.

Pasak A. Milašausko, kiekvienam vartotojui svarbu įsivertinti, kiek laiko konkrečius elektroninius dokumentus reikės saugoti ir užtikrinti jų teisinį galiojimą. Nuo to priklauso, ar ateityje reikės pasirūpinti dokumentų galiojimo pratęsimu.

„Žmonėms labai svarbu suprasti, kokius dokumentus jie turi (kokio formato) ir kiek jiems reikės, kad jie galiotų. Yra kategorijos dokumentų, kurie saugomi 10–15 metų, darbo sutartys – dar ilgiau. Priklausomai nuo kategorijos, tu turi rūpintis tuo dokumentu“, – reziumuoja pašnekovas.

Nacionalinė teismų administracija (NTA) portalui nurodė, jog praktikos, kurioje būtų tiesiogiai nagrinėti klausimai, susiję su elektroninio parašo įrodomąja galia, kai nuo pasirašymo yra praėjęs tam tikras laiko tarpas, tokio parašo galiojimo patikrinimu, kvalifikuotos laiko žymos reikšme ir pan., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) neturi.

Vis dėlto teismas yra suformavęs praktiką dėl kitų su elektroniniais parašais susijusių klausimų. Pavyzdžiui, 2023 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-969/2023 buvo sprendžiama, ar nekvalifikuotas elektroninis parašas gali būti prilyginamas rašytiniam parašui. Įvertinęs Civilinio kodekso nuostatas, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 910/2014 (eIDAS), Lietuvos elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų įstatymą bei konkrečias bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėtu atveju nekvalifikuoto elektroninio parašo teisinė galia negalėjo būti pripažinta lygiaverte rašytiniam parašui.

Kitoje byloje, nagrinėjusioje vartojimo kredito sutarties formos reikalavimus (2022 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-781/2022), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė priešingą išvadą. Teismas nustatė, kad šalys buvo aiškiai susitarusios, kas bus laikoma atsakovo elektroniniu parašu, šis susitarimas buvo išsaugotas patvariojoje laikmenoje, o vartojimo kredito paraiška pasirašyta šalių sutartu elektroniniu parašu. Teismo vertinimu, vartotojas turėjo galimybę išsaugoti dokumentą, ateityje juo pasinaudoti ir atkurti jame esančią informaciją nepakitusią, todėl buvo laikomasi įstatymų keliamų reikalavimų.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėdami tokio pobūdžio bylas Lietuvos teismai vadovaujasi ne tik nacionalinės teisės normomis, bet ir tiesiogiai taikomais Europos Sąjungos teisės aktais. Esminę reikšmę šioje srityje turi 2014 m. liepos 23 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 910/2014 (eIDAS). Jame įtvirtintas principas, kad elektroniniam parašui negali būti atsisakyta suteikti teisinę galią vien dėl to, kad jis yra elektroninės formos arba neatitinka kvalifikuotam elektroniniam parašui keliamų reikalavimų. Kartu reglamente numatyta, kad kvalifikuotas elektroninis parašas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir rašytinis parašas, o kitų elektroninių parašų teisinius padarinius nustato nacionalinė teisė.

Šią poziciją 2024 m. spalio 17 d. sprendime byloje Jarocki (C-302/23) patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Jis išaiškino, kad pagal eIDAS reglamento 25 straipsnį elektroniniam parašui negali būti atsisakyta suteikti teisinę galią ar įrodomąją vertę vien dėl jo elektroninės formos arba dėl to, kad jis neatitinka kvalifikuotam elektroniniam parašui keliamų reikalavimų. Nors nacionalinė teisė gali nustatyti skirtingus elektroninių parašų teisinius padarinius, ji privalo užtikrinti reglamente įtvirtintą nediskriminavimo principą – elektroninis parašas negali būti laikomas mažiau patikimu vien todėl, kad yra elektroninis.

Savo ruožtu Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba pabrėžia, kad teisės aktai nenustato, kada elektroninis dokumentas laikomas galiojančiu ar negaliojančiu – tai vertinama ginčo atveju.

„Lietuvos vyriausiojo archyvaro teisės aktai nenustato reikalavimų dokumentų (ne)galiojimui. Teismai ar ikiteisminio tyrimo institucijos sprendžia, kokią informaciją laikyti įrodymu“, – nurodoma tarnybos atsakyme.

Kartu akcentuojama, kad elektroniniai dokumentai turi būti prižiūrimi visą jų saugojimo laiką.