Sociologas Benediktas Gelūnas: „Vaikai su lošimo logika susiduria gerokai anksčiau, nei pirmą kartą pamato kazino“

Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, vis daugiau dėmesio skiriama elgesio priklausomybėms. Specialistai atkreipia dėmesį, kad perteklinis ekranų naudojimas, probleminis žaidimas ir azartiniai lošimai dažnai remiasi panašiais mechanizmais – greitu atlygiu, nuolatiniu stimuliavimu ir sunkumais kontroliuoti savo elgesį.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, didelė dalis paauglių prie ekranų kasdien praleidžia daugiau nei šešias valandas. Tuo pat metu auga ir internetinių lošimų rinka, o specialistai vis dažniau kalba apie tai, kad jaunų žmonių santykis su rizika ir atlygiu formuojasi gerokai anksčiau, nei jie sulaukia amžiaus, leidžiančio legaliai lošti.

Pasak sociologo Benedikto Gelūno, tyrinėjančio probleminį kompiuterinių žaidimų vartojimą, žaidimų ir lošimų industrijų ryšys nėra naujas reiškinys.

„Tai yra neblogai dokumentuota tema. Žaidimų industrija daug ko pasimokė iš azartinių lošimų industrijos, nes kazino ir lošimo automatų principai egzistavo anksčiau negu kompiuteriniai žaidimai. Tuo pačiu ir azartiniai lošimai daug taiko žaidybinių elementų. Tai yra dvi labai artimai susijusios industrijos, kurios daug mokosi viena iš kitos“, – sako sociologas, paklaustas, ar mato panašumų tarp mechanizmų, kurie įtraukia į perteklinį žaidimą, ir tų, kurie naudojami azartiniuose lošimuose.

Jo teigimu, vienas ryškiausių panašumų yra vadinamasis „beveik laimėjimo“ efektas: „Sukuriamas jausmas, kad dar truputį ir būtų pasisekę. Tada atsiranda mintis: jeigu pabandysiu dar kartą, gal šį kartą tikrai pavyks. Nemažai žaidimų naudoja šį mechanizmą.“

Kitas svarbus elementas – neprognozuojamas atlygis. Atlieki užduotį ir gauni kažką, tačiau nežinai ką. Visada yra intriga. Gali gauti nedidelės vertės, o gali gauti labai retą ir geidžiamą daiktą. Šitas nežinomybės momentas ir kuria azarto jausmą.“

Pasak pašnekovo, neprognozuojamumas, beveik laimėjimai, galimybė kartoti tą patį procesą, sensorinė stimuliacija, žaidimo taisyklės yra vieni pagrindinių elementų, jungiančių žaidimus ir lošimus.

Daugelis populiarių žaidimų šiandien paremti mikrotransakcijomis. Žaidėjai už nedideles sumas gali įsigyti virtualias skrynias, vadinamuosius loot boxus, kurių turinys paaiškėja tik po pirkimo. B. Gelūnas teigia, kad tai jau yra lošimo elementas.

Anot sociologo, svarbu ne tik pats mechanizmas, bet ir tai, kokį santykį su rizika jis formuoja.

Dar vienas dažnai naudojamas principas – realių pinigų pavertimas virtualia valiuta.

„Kazino žmogus nusiperka žetonus. Žaidime žmogus nusiperka žaidimo valiutą. Psichologiškai tai padeda atsitraukti nuo realių pinigų suvokimo, nes jau nebeatrodo, kad leidi eurus – atrodo, kad tiesiog naudoji žaidimo resursus.“

B. Gelūnas pastebi, kad per pastaruosius du dešimtmečius pasikeitė ne tik žaidimų verslo modeliai, bet ir pati žaidimų kultūra: „Iš žaidėjų bendruomenių dažnai girdimas senųjų žaidimų ilgesys. Tų laikų, kai žaidimai būdavo apie pasakojimą, pasaulio pažinimą, kūrybą, atradimo džiaugsmą.“

Pasak jo, šiandien daugelyje žaidimų atsirado nuolatinis spaudimas vartoti.

„Tarsi būtum parduotuvėje. Vis kažkas išnyra. Vis turi apsispręsti – pirkti ar nepirkti, investuoti ar neinvestuoti. Atsiranda mažiau pasimėgavimo pačiu žaidimu ir daugiau vartojimo sprendimų.“

Sociologo nuomone, tai keičia pačią žaidimo patirtį. Procesas tampa labiau suskaidytas ir monetizuotas. Žaidimas nebėra tik žaidimas. Jame nuolat veikia įvairūs mechanizmai, skatinantys papildomai išleisti pinigų arba investuoti daugiau laiko. Žaidėjų bendruomenėse pasigirsta, kad loot boxų, mikrotransakcijų sistemos tarsi sugadino žaidimus. Pradėjusieji žaisti juos anksčiau, ilgisi žaidimų, kurie yra apie pasakojimą, įsitraukimą į pasaulį, pažinimo, atradimo, kūrybos džiaugsmą, galimybę ką nors pagaminti žaidime. Galbūt žaidimuose šie elementai ir išliko, bet juose atsirado daugiau konkurencijos, žaidimo metu vis pasiūloma ką nors nusipirkti. Taigi liko mažiau vientiso žaidimo, o atsirado daugiau nuolatinių pasiūlymų vartoti.

Anot B. Gelūno, kalbant apie vaikus svarbu suprasti, kad jie nėra tokioje pačioje pozicijoje kaip suaugusieji: „Vaikas pats nesirenka. Jis nesirenka, kokioje aplinkoje auga, kokius žaidimus mato, kokie mechanizmai jam siūlomi.“

Sociologas pabrėžia, kad vaikus ypač veikia žaidimų suteikiamas galios ir kontrolės jausmas.

„Žaidimai yra labai stipriai stimuliuojanti patirtis. Daug spalvų, daug garsų, istorija, įsitraukimas, galimybė susitapatinti su veikėju, kuris yra galingesnis negu tu gali būti realiame gyvenime. Tai ypač svarbu vaikams, kurie susiduria su sunkumais, – kalba sociologas. – Jeigu vaikas mokykloje patiria patyčias, jeigu šeimoje trūksta saugumo ar dėmesio, žaidime jis gali jaustis stiprus, reikšmingas, kontroliuojantis situaciją. Tai labai patraukli patirtis.“

Todėl, sociologo teigimu, žaidimai dažnai tampa ne problemos priežastimi, o būdu susidoroti su jau egzistuojančiais sunkumais.

Viešojoje erdvėje dažnai girdimas klausimas, kiek valandų prie žaidimų jau yra per daug. Tačiau sociologas siūlo žiūrėti giliau.

„Labai aiškios ribos nėra. Yra spektras. Tam pačiam žmogui vienu gyvenimo laikotarpiu žaidimai gali būti naudingi, kitu – tapti problema“, – kalba B. Gelūnas.

Jo nuomone, svarbiausia ne pats laikas prie ekrano, o funkcija, kurią žaidimai atlieka žmogaus gyvenime. Problemos dažniausiai atsiranda tada, kai yra stiprus stresas, kuriam reikia kompensacijos. Kai žaidimai tampa pagrindiniu ir vieninteliu būdu pasijusti gerai, tada atsiranda didžiausia rizika.

Atlikdamas tyrimus, sociologas ne kartą girdėjo pasakojimus apie žmones, kuriems žaidimai tapo vieninteliu saugumo šaltiniu: „Kai kuriems žmonėms žaidimai tampa vienintele vieta, kur jie jaučia ryšį su pasauliu. Tada atsiranda labai stiprus prisirišimas.“

Kalbėdamas apie prevenciją, B. Gelūnas ragina atsisakyti požiūrio, kad viską gali išspręsti vien tėvai.

„Tėvų vaidmuo labai svarbus. Tyrimai rodo, kad svarbiausias veiksnys yra artimas emocinis ryšys su vaiku. Tačiau dažnai klystama visą atsakomybę perkeliant šeimai. Net ir motyvuoti tėvai susiduria su didžiuliu spaudimu iš rinkos. Tėvai turi ribotas galimybes konkuruoti su milžiniškomis rinkodaros kompanijomis. Vaikas išeina į mokyklą, susitinka draugus, mato, ką žaidžia bendraamžiai, kokios tendencijos vyrauja internete“, – pastebi B. Gelūnas.

Todėl, sociologo nuomone, būtina kalbėti ir apie reguliavimą: „Svarbu ne tik tai, ką daro konkretus vaikas ar jo šeima. Reikia žiūrėti ir į žaidimų industriją, ir į tai, kokie mechanizmai leidžiami.“

Paklaustas, kas šiandien labiausiai kelia nerimą kalbant apie vaikų žaidimus ir priklausomybių prevenciją, B. Gelūnas atsako nedvejodamas.

„Didžiausia problema yra tai, kad mes linkę viską redukuoti iki individo. Ar tas žmogus sveikai žaidžia? Ar nesveikai žaidžia? Ką jam pasakyti? Kaip jį pakeisti?“

Jo manymu, toks požiūris neleidžia matyti platesnio paveikslo: „Mes daug kalbame apie individualią atsakomybę, terapiją, gydymą, tačiau mažiau kalbame apie priežastis. Apie tai, kaip veikia industrija, kaip kuriamos priklausomybę skatinančios sistemos, kokias alternatyvas siūlome vaikams.“

Todėl sociologas ragina daugiau dėmesio skirti ne tik pasekmėms, bet ir aplinkai, kurioje jos atsiranda: „Norėčiau, kad daugiau kalbėtume apie reguliaciją, apie amžiaus ribojimus, apie tai, kaip apsaugoti vaikus nuo lošimo elementų. Taip pat apie tai, kaip pasiūlyti daugiau alternatyvių veiklų, daugiau socialinės integracijos galimybių, daugiau paramos šeimoms.“

Jo teigimu, tik toks požiūris gali padėti užkirsti kelią problemoms dar prieš joms įsisenėjant.

Ši mintis glaudžiai siejasi ir su prevencinėmis iniciatyvomis, skatinančiomis atpažinti perteklinį stimuliavimą bei sąmoningiau rinktis savo kasdienius įpročius. Kampanijos „Ramybės režimas“ žinutė – „Įjunk ramybę – išjunk azartą“ – primena, kad kalbant apie priklausomybes svarbu ne tik reaguoti į pasekmes, bet ir laiku atpažinti mechanizmus, kurie prie jų veda. O šiandien, pasak sociologo, dalis jų prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus pirmą kartą peržengia kazino slenkstį.

Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.