„Tobulo kūno“ kaina – užslėpta priklausomybė: kaip neprarasti sveiko santykio su sportu?

Sporto salės šiandien pilnesnės nei bet kada anksčiau. Vienus į jas atveda noras sustiprėti, kitus pagerinti savijautą, o trečius – socialiniuose tinkluose nuolat matomi „tobulo kūno“ standartai. Noras keistis savaime nėra problema, tačiau sunkumų gali kilti tuomet, kai siekis tobulėti ima nustelbti kasdienį gyvenimą, poilsį ar emocinę savijautą. Asmeninis treneris sako, kad sveiką santykį su sportu lemia ne motyvacija ar sportui skiriamų valandų skaičius, o disciplina, gebėjimas išlaikyti balansą ir supratimas, jog sportas turi papildyti gyvenimą, o ne jį užgožti.

Tyrimai rodo, kad reguliarus fizinis aktyvumas yra vienas svarbiausių geros sveikatos veiksnių, tačiau kraštutinumai gali turėti priešingą efektą. Nuolatinis spaudimas siekti idealaus kūno, perdėtas fizinis krūvis ar kaltės jausmas praleidus treniruotę ilgainiui gali neigiamai paveikti ne tik fizinę, bet ir emocinę savijautą. Todėl vis dažniau kalbama ne apie tai, ar sportuoti, o kaip sportuoti taip, kad fizinis aktyvumas išliktų naudingas, o ne taptų dar vienu spaudimo šaltiniu. Apie tai ir kalbamės su asmeniniu treneriu, sporto entuziastu Ridu Gaižausku.

Pastaraisiais metais, ypač po pandemijos, sportas daugeliui tapo ne tik sveikatos stiprinimo priemone, bet ir gyvenimo būdo dalimi. Kaip pasikeitė žmonių motyvacija?

„Kalbant apie karantiną, aš manyčiau, kad atsidaro labai didelis pokytis. Realiai gal dėl to, kad žmonės neturėjo ką veikti. Ir automatiškai visi pradėjo, galbūt, daugiau susirūpinti savo kūnu, ar savijauta, ar dar kažkuo“, – pasakoja treneris.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad sportas dabar pasidarė madingu.

„Dabar viskas pasidarė tokia, ganėtinai, mada, kas aš manyčiau nėra blogai, nes ji ir gana sveika, ir gera“, – aiškina jis.

Anot pašnekovo, vienas ryškiausių pokyčių – sporto salėse vis daugiau jaunimo ir paauglių, o socialinių tinklų kūrėjai sportą pavertė savotišku trendu.

„Aš tai už šitą trendą, tikiuosi, kad jis nesibaigs ir nematau didelių minusų jame“, – tikina R. Gaižauskas.

Pastaraisiais metais ypač dažnai kalbama apie žalą, kurią gali sukelti nerealūs kūno standartai, dažnai matomi socialiniuose tinkluose. Kalbama apie psichologinę žalą, kurią gali patirti žmonės, nuolat lygindami save su matomais idealizuojamais kūno vaizdiniais. Tačiau ar tokie vaizdai visada realūs? Pastebima, kad toks lyginimasis gali skatinti perdėtą susitelkimą į išvaizdą ir norą bet kokia kaina atitikti idealizuojamą standartą. Kaip tai keičia žmonių lūkesčius ir santykį su savimi?

Anot R. Gaižausko, didžioji dalis vadinamųjų nuomonės formuotojų tikrai nesako visos tiesos, kodėl jų kūnas atrodo taip, kaip atrodo. Jo teigimu, paprastas būdas patikrinti – pasižiūrėti į XIX a. pabaigos atletus ir fizinės kultūros entuziastus.

„Vienas paprasčiausias būdas patikrint, tai pasižiūrėt į atletus kokiais 1850-aisiais. Yra nuotraukų, kaip jie atrodo. Aišku, nebuvo ten tas mokslas labai gilus, tiesiog žmonės sportavo, galbūt ne visai taisyklingai, ne pagal efektyviausius būdus, bet jie vis tiek visą gyvenimą skyrė sportui. Ir kaip jie tuo metu atrodė? – dalijasi treneris. – Galima šiek tiek susidaryti įspūdį, palyginti, kaip šiuolaikinis žmogus atrodo dabar, kuris galbūt dar turi ir verslą, ir šeimą, ir visa kita, ir viso laiko skirti vien sportui negali, bet atrodo tobulai“.

Jis pabrėžia, kad nėra prieš, ir neteisia, tačiau, jo asmenine nuomone, kai kalba pasisuka apie sportą vis dar vyrauja gana iškreiptas supratimas, kas yra tas „geras“, „gražus“ kūnas.

„Netgi nemažai sportuojantys žmonės ne visą laiką atrodys super sportiškai. Ta prasme, jų rezultatai tiesiog gali būt labai geri, jie gali būti puikios sveikatos ir atrodyti kaip paprasti žmonės. Aš manyčiau, kad „gražus“ kūnas tikrai nėra didžiulis sportiškumo rodiklis“, – tikina jis.

Kur yra riba tarp sveiko noro tobulėti ir siekio bet kokia kaina tą tobulą vaizdą pasiekti? Asmeninio trenerio teigimu, tikrai ne visi klientai to nori.

„Tikrai yra žmonių, kurie tiesiog nori gerai jaustis, sveikai gyventi, galbūt šiek tiek geriau atrodyti. Bet to „tobulo kūno“, estetikos, tobulybės siekimo dabar, mano manymu, yra kiek mažiau, nei kad buvo anksčiau, – tikina treneris. – Yra aišku ir žmonių, kurie vis dar nori tik to, kas irgi, iš kitos pusės, nėra blogai, nes vien to siekdamas gautum ir kitus privalumus, kaip sveikata, daugiau ištvermės, ir visa kita“.

Pašnekovo nuomone, ribą tarp sveiko sporto ir kraštutinumų dažniausiai lemia santykis tarp motyvacijos, disciplinos ir perdėto susitelkimo į sportą.

„Jeigu motyvacija tavo ateina kartais, ir tu jautiesi motyvuotas, tai tu, galbūt, eisi ten kartą, du, tris per mėnesį, nes tu buvai tom dienom motyvuotas. Disciplina, kas, manau, ir yra balansas, būtų tada, kai tu turi, seki kažkokį planą, kada tu žinai savo tikslus, žinai savo galimybes, eini tomis dienomis kada reikia, ar pavargęs, ar nepavargęs. Žinoma, kai gali“, – pasakoja jis.

Jis pabrėžia ir tai, kad disciplina turėtų būti pas kiekvieną.

„Man tai yra kaip higiena, kaip dantų valymas, ir panašiai. Kūnu reikia rūpintis, jeigu nesirūpinsi tu, kažkas kitas tavimi kažkuriuo momentu turės rūpintis ir tai yra neišvengiama“, – pastebėjimais dalijasi R. Gaižauskas.

Tuo tarpu perdėtas susitelkimas į sportą, trenerio teigimu, jau gali tapti žalingas.

Anot jo, jei nesi sportininkas, o tiesiog žmogus, po skaudžių gyvenimo patirčių visą dėmesį nukreipiantis tik į sportą – toks kraštutinumas, trenerio nuomone, gali tapti žalingas.

„Tai, sakyčiau, galbūt, daro šiek tiek žalos, ypač žmonėms, turintiems kitą gyvenimą, kurie, galbūt, dirba kažką, turi daug santykių, kuriuos reikėtų taisyti, tai nereikėtų viso to išjungti ir tiesiog šimtu procentų atsiduoti salei, – aiškina treneris. – Taip nebūna, viską galima padaryti teisingai, reikia žinoti savo galimybes. Tai užtrunka, ne visiems įmanoma, tad čia ir įsijungia disciplina – tikslingas ėjimas į salę, tai ir būtų labiausiai subalansuota“.

Kas dažniausiai lemia, kad žmogus pradeda sportuoti – ar noras būti sveikesniam, geriau atrodyti, ar atitikti aplinkinių lūkesčius?

Anot trenerio, pagal žmones, su kuriais pats dirbo, dauguma atėję sako, kad nori geriau jaustis, turėti daugiau jėgų ir tiesiog kokybiškesnį gyvenimą.

„Bet čia tarp mano žmonių. Vėlgi, aš galvoju, kad neateis niekas ir nesakys, kad aš čia noriu atrodyti gerai dėl kitų. Mes visi esame socialinės būtybės, socialūs, žmogiški, ir visi norim, vienas kitam kažką įrodyti bet kokiu atveju. Tačiau manau, kad motyvacija, pagal mane, turėtų ateiti iš savęs, tas noras dėl savęs kažką daryti. Bet taip tikrai ne visą laiką – dar pastebiu ir tokią tendenciją, kad ateini dėl kitų, bet pasilieki dėl savęs“, – tikina pašnekovas.

Asmeninio trenerio teigimu, klientams kartais tikrai tenka pasakyti, jog reiktų ne intensyviau sportuoti, o daugiau pailsėti ar būti atlaidesniems sau.

„Tikrai yra tekę. Turiu porą žmonių, kurie yra labai aistringi ties visko, ką daro, ir turi didelius gyvenimus dar ir už salės ribų. Ir, kai žinau, kad jie dirba vos ne be laisvų ir dar užsirašo penkias dienas į priekį, aš jau taip neleidžiu, sakau „Ne, mes to nedarysim, tu turi pailsėti, tu neturi pervargti“, – pasakoja treneris.

Jo teigimu, po tokių žodžių kartais jaučiamas ir šioks toks nusivylimas, tačiau ant galo visi lieka dėkingi, nes ir patys jaučia, kad jų kūnas negali pavežti visko.

„Sakau, salė normaliam žmogui nėra šimtas procentų. Čia tu nori ateiti, padaryti ir išeiti, tačiau negyventi“, – akcentuoja R. Gaižauskas.

Dažnai norėdami greitų rezultatų išties kartais perlenkiame lazdą. Tai dažniausia pirmiau atsiliepia fiziškai, nors traumos neretai paveikia ir emocinę savijautą. Tą pabrėžia ir pašnekovas.

„<...> Psichologiškai, čia vėlgi, nesu aš kažkoks psichoterapeutas, bet vien fiziškai tikrai žmonės atėję galvoja, kad griebs didelį svorį, greitai gaus rezultatus, ir traumos tokiu atveju gali būti labai didelės. Kadangi čia viskas yra apie tą fizinį kūną, realiai, aš sakyčiau, tas kainuoja daugiausiai, – aiškina treneris. – Traumos, visokie „aš čia noriu stipresnis greitai būti“ ir panašiai, griebia, daro, be formos, be kažkokių tikslų, be programos, persitempia… Vėlgi nuovargis, ir žmonės susižeidžia: išvaržos, patempimai, kelių sužalojimai. Ir toks dalykas tave ir fiziškai sustabdo, ir morališkai sugniuždo ir tikrai būna blogai“.

Kokie ženklai rodo, kad žmogus pradeda prarasti sveiką santykį su sportu ir savo kūnu?

R. Gaižausko teigimu, kiekvienas turi savo kelią, kuriuo eina ar nori eiti. Visgi, kaip esminį dalyką šioje vietoje treneris, bent jau tarp savo klientų, išskiria norą sulieknėti, ko dažniausiai siekia moterys, ir norą užsiauginti raumenis, ko daugiau tikisi vyrai.

„Visi nori skirtingai, bet dauguma, neslėpsiu, tikrai siekia sulieknėti, numesti svorio“, – tikina treneris.

Anot jo, tai savaime nėra blogai, tačiau kartais didelis noras atsikratyti kelių kilogramų priveda prie ne itin sveikų įpročių.

„Šiuo keliu einant būna, kad žmogus ateina pervargęs, nedavalgęs ir bandom čia kažką daryti. Tada ir svoriai nekyla, ir nėra tų jėgų, ir motyvacijos, tada matau, kad ir liūdesiai atsiranda, ir visa kita“, – dalijasi R. Gaižauskas.

Kitas kelias, anot pašnekovo, tai kai vyrai stengiasi užsiauginti per daug raumenų.

„Tai irgi – kelia per sunkiai, bloga forma, vėlgi tie susižalojimai, pyksta po to labai ant savęs ir panašiai, ir tas matosi vien ant veido, galiu pasakyti, kada žmogus nepatenkintas savimi, pradeda save graužti dėl to ir panašiai“, – pasakoja jis.

Čia treneris remiasi ir sava patirtimi: „Neslėpsiu, ir pats iš patirties tą patį galiu pasakyti, tikrai nesu tobulas. Irgi būna supykstu, ir tas pats svoris nekyla, kaip anksčiau kilo, tai gaunasi savigrauža kažkokia. Bet vėlgi, stengiuosi taikyti pozityvius metodus, kokias mantras ryte sakyti, kad viskas gerai, judam į priekį“.

Anot R. Gaižausko, labai padeda ir lyginti save ne su kitais, bet su pačiu savimi – koks buvai prieš tai.

„Pasižiūrėti tą progresą aiškiai nuo kur atėjai ir kas dabar esi. Tai šitas, sakyčiau, yra pagrindinis motyvacinis variklis, kada tu nelygini savęs su niekuo kitu, bet tik su savimi“, – dalijasi pašnekovas.

Šie du dalykai – svorio metimas ir raumenų masės auginimas, tikriausiai ir yra šiandien labiausiai pastebimas skirtumas tarp moterų ir vyrų. Paklausus, kas skirtingų lyčių atstovams kelia didžiausią spaudimą dėl išvaizdos, pašnekovas šiuos du kelius ir įvardija.

„Čia Kaune, taip, pastebiu. Didžioji dalis moterų nori sulieknėti, numesti svorio nori netgi lieknos moterys. Tikrai šitas vis dar yra, kad ir kaip nekeista, nors ir gyvename tokiais progresyvesniais laikais ir tas kūno vaizdas, jo vertinimas turėtų jau kaip ir būti šiek tiek sveikesnis“, – tikina treneris.

Anot jo, sveikata ne visada sutampa su kuo mažesniu kūno svoriu.

„Yra daug skirtingų kūno tipų, jie visi gali būti sveiki kol mes jaučiamės gerai, kol, nežinau, funkcionuoja mūsų organai, kol galim užlipti, o gal ir užbėgti, į kalną, kol galime pasirūpinti savimi ir kitais, kol mums nieko neskauda, – dalijasi R. Gaižauskas. – Bet daugumoje klienčių, tikrai pastebiu šitai ir tikrai tam prieštarauju, sakau, mums nereikia numest svorio, mums reikia sustiprėti, pradėti geriau jaustis, aktyviau gyventi ir panašiai“.

Su vyrais, anot jo, iš esmės kiek paprasčiau.

„Tikrai nemeluosiu, paprasčiau. Ir pats esu vyras, tad ir pats galiu ir tapatintis. Visi nori sustiprėti, didesnių raumenų, to V-taper, tai yra platesnių pečių, didesnės krūtinės ir viskas, – pasakoja treneris. – Aišku, ne taisyklė, tikrai turiu ir vyrukų, kurie taip pat nori numesti svorio ir panašiai, tai... Vėlgi, čia labai savitas dalykas, kokių tu tų tikslų nori. Tiesiog stengiuosi parodyt žmogui, kad reikia būt sveikam su savim, save gerbti ir mylėti“.

Jis pabrėžia, kad ne visų genetika yra vienoda, tad ir siekti vienodų grožio standartų nereikėtų – rezultatas vis tiek ne visada gali gautis toks pats.

„Tie grožio standartai, pavyzdžiui, kaip tas thigh gap (liet. tarpas tarp šlaunų) buvo kažkuriuo momentu, tai tikrai ne visiems netgi įmanoma, ir ne visiems toks standartas apskritai atrodo patrauklus“, – tikina jis, akcentuodamas, kad kiekvienas grožį aplamai suvokia skirtingai.

Ką reiškia „gera fizinė forma“ kiekvienas kartais supranta skirtingai, tačiau bendri aspektai, kaip stiprumas ar lankstumas išlieka. Tačiau ar tai, ką laikome gera forma, sutampa su tuo, ką matome socialiniuose tinkluose ar reklamoje?

„Ne, tikrai ne. Tačiau vėlgi, yra skirtingi tikslai“, – aiškina R. Gaižauskas.

Jis pateikia ir asmeninį pavyzdį: „Kai kas nori to dydžio. Pavyzdžiui, aš pats dabar einu bodybuilderio (liet. kultūristo) keliu, tad 90 proc. laiko esu persivalgęs, stengiuosi priaugti svorio. Tai, vėlgi, užlipi ant bėgtakio, po kokio pusvalandžio būna darosi bloga. Bet ar mano forma nėra gera? Ne, ji yra gera, tiesiog einu kitu keliu“.

Pašnekovas dar kartą akcentuoja, kad jis savo gyvenimą sieja su sportu, tačiau daugelis žmonių to nedaro – sportas jiems užima kitą vietą gyvenime.

„Jeigu mes užlipam į kalniuką ir pametam kvapą, arba jeigu mums sunku atlikti kasdienes fizines užduotis, tai čia jau sunkiau“, – tikina pašnekovas.

Gera fizinė forma, anot trenerio, tai kai patys gerai jaučiamės, gebame atlikti tai, ką mums reikia, nueiti kur mums reikia ir turime discipliną, kuri mus verčia jaustis geriau.

„Kad nebūtų per sėslus gyvenimas, nesėdėtume vien ant sofos. Galų gale, viskas yra susiję, tada (kai judame, – aut. past.) ir nuotaika būna geresnė, ir patys pozityvesni būnam“, – mintimis dalijasi jis.

Paklaustas, kaip mano, ar šiandien žmonės dažniau sportuoja iš meilės sau ar iš nepasitenkinimo savimi, jis teigia, kad tikriausiai retas žmogus pripažįsta, kad ateina čia iš, galbūt, kažkokio pykčio sau.

„Realiai labai suprantu, nes aš pats, galiu pasakyti, nuo to pradėjau, tikrai nesijaučiau gerai. Tom dienom, kai nesportavau, prieš kokius 8 ar daugiau metų, tada buvo pirmasis lūžis, kad reikia eiti, – dalijasi jis. – Bet visgi, ne visi tikrai. Yra žmonių, kurie ateina, nes žino, kad reikia ir žino, kad čia yra kaifas. Kad sportas, bet kuriuo atveju, kažkuriuo momentu virsta į malonumą“.

Jo teigimu, žmones, kurie ateina sportuoti vedami neigiamų emocijų, galima suprasti.

„Dėl to, treneris stengiasi tarsi perlaužti į tą pusę, kad tau tuoj bus geriau, jeigu tu tiesiog eisi, bandysi – pagerės. Bet kuriuo atveju bus geriau. Nes tas laikas praeis ar tu kažką darysi, ar nieko nedarysi“.

Kokius tris patarimus jis, kaip treneris, duotų žmogui, norinčiam keisti savo kūną, tačiau kartu išlaikyti ir sveiką santykį su sportu, ir su savimi?

„Juokai juokais, bet treneris, geras treneris, tikrai gali įvesti į sportą draugiškai, kaip sakoma, už rankos paėmęs, ir parodyti, ko reikia“, – su šypsena tikina R. Gaižauskas.

Antras svarbus patarimas, anot trenerio, tai maistas ir suprasti, ko tavo kūnui išties reikia.

„Tai nėra kosminis mokslas, tačiau niuansų yra. Nuėjus į parduotuvę dažnai tikrai daug kas apgauna“, – pasakoja treneris akcentuodamas, kad verta kritiškai vertinti produktus, kurie reklamuojami kaip itin sveiki ar skirti sportuojantiems, nes dalis jų gali būti gausiai perdirbti arba turėti daug pridėtinio cukraus.

Žinoma, anot jo, su moterimis kiek kitaip – skirtingu ciklo metu gali skirtis energijos poreikis ar savijauta.

„Svarbu tiesiog atrasti, kaip teisingai pamaitinti savo kūną <...> Reikia balanso, kad ir dvasia gerai jaustųsi, ir kad galėtume sau leisti skaniai pavalgyti“, – dalijasi jis.

Trečias patarimas, trenerio teigimu, ir vėl remiasi į discipliną.

„Kad atsirastų tokia „higienos norma“, kad ne tai, kad aš esu motyvuotas, bet tai, kad man reikia: nueiti, padėkoti savo kūnui, atšvęsti tą šventę, kad mano kūnas geba, kad jis gali toliau tobulėti. Padaryti tai, ir po to išeiti patenkintu savimi. Jeigu to nebus, tai ir nebus to gėrio“, – tikina R. Gaižauskas.