Kaunietė A. Palšytė atvirai – apie šypsenas sektoriuje, mamos pastabą ir istorinę ambiciją

„Kaip švęsiu pergalę? Su ledo vonia. Laikui bėgant keičiasi šventimo tradicijos“, – po apdovanojimų Lietuvos lengvosios atletikos čempionate juokėsi Airinė Palšytė.

„Labai daug jaudulio, adrenalino vėl po tų dvejų metų sugrįžti. Atrodo, kaip ir nepamiršau to varžybų jausmo, to laukimo.

Bet supratau, kad labai daug laiko praėjo, nuo pat ryto kilo tas startinis jaudulys, daug minčių, reikėjo labai save raminti. Iš kitos pusės labai smagu, kad tie pirmieji žingsniai pagaliau padaryti“, – po varžybų šypsojosi Lietuvos čempione tapusi 34-erių lengvaatletė.

Ji varžybas pradėjo nuo 1,65 m aukščio. Nors pirmuoju bandymu kartelę šiek tiek sujudino, ji liko savo vietoje, todėl bandymas – įskaitytas. Vėliau A. Palšytė pirmaisiais mėginimais įveikė ir 1,70 bei 1,75 m aukščius.

Nors 1,80 m aukštis nepakluso nė vienu iš trijų bandymų, bet 1,75 m rezultato A. Palšytei pakako triumfuoti 103-iajame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate.

Maža to, lengvaatletė Lietuvos čempione savo karjeroje tapo jau 12-ą kartą.

„O jei skaičiuotume ir uždarų patalpų pirmenybes ir ten iškovotus titulus, tai tų čempionės titulų, ko gero, virš 20. Tiksliai nežinau“, – prisipažino A. Palšytė, atvirai pasidalinusi mintimis po išskirtinio vakaro Palangoje.

– Yr tokia frazė, „įmesk save į situaciją ir kažkaip išplauksi“. Esu jau 20 metų plaukiu šioje rungtyje, vienaip ar kitaip maniau, kad pavyks.

Kartais reikia nuleisti tą savo lūkesčių kartelę. Gal daugelis galvoja, kad tas sugrįžimas turi būti kažkoks grandiozinis.

Štai, neseniai su mama kalbėjome, klausė manęs, kad gal ir nebuvo taip sunku, nebuvo didelio spaudimo iš šalies?

Iš šalies gal ir nebuvo to spaudimo, bet viduje to spaudimo, tų reikalavimų labai daug turėjau.

Čempionės titulas – pakankamas trenksmas, tik galbūt ne tokio rezultato norėjau. Dabar jau visi žinome, kokių sunkumų teko išgyventi. Labai džiaugiuosi, kad tie pirmieji žingsniai padaryti, o juk reikėjo nuo kažko pradėti.

– Taip. Atrodo, kol darai tuos bandymus, nėra to didelio spaudimo. Tik kai prasideda varžybos, supranti, kad jau tie bandymai jau įskaitiniai, nebegali klysti.

Kyla tas papildomas spaudimas, jauduliukas. Tai gal kiek kišo koją, bet nusileidusi nusišypsojau, nes jau pagaliau tas pirmas žingsnis žengtas.

Visiškai neįsivaizdavau, ko galima tikėtis. Su komanda galvojome apie 1.80 m. Trūko, ką padarysi, žinojau, kad kiekvieną kartą kilstelėjus kartelę reikės kovot tiek su pasiruošusiomis konkurentėmis, tiek ir su savimi, su savo vidiniais demoniukais ir jauduliais.

– Nesu iš tų, kur varžybose ieškotų kontakto su kitomis dalyvėmis. Mėgstu susitelkti į užduotis, tikslus.

Šiandien tikrai nebuvo tikslo sektoriuje pabendrauti, susitikti su kolegėmis. Su jomis gali bendrauti prieš ar po varžybų.

O sektorius – vieta kovoti dėl rezultato, dėl titulų. Mano šiandien tikslas – sugrįžti, pasiekti geriausią, įmanomą rezultatą.

O po startų, taip, pasidžiaugėme susitikimu. Bet varžybų metu esu linkusi susifokusuoti į save, juk tai ne komandinė sporto šaka.

Kiekvienas kovoja už save.

– Šį sezoną iš tikrųjų teko praleisti labai daug įvairių pasiūlymų ir kvietimų į kontinentinio turo varžybas, bet nieko negalėjau padaryti. Tam tikros sveikatos problemos neleido išvykti į varžybas, todėl visas dėmesys buvo sutelktas į Lietuvos čempionatą.

Dabar dar reikės pasikalbėti su komanda ir savo vadyba. Jie tikrai norėtų mane matyti dar ne vienose varžybose, bet pati nežinau, ar verta save forsuoti. Matau, kiek tai iš manęs atima jėgų, o šiandien dar nesu 100 procentų sveika ir visiškai atsigavusi po paskutinių traumų.

Matėte, kad sektoriuje buvo ir mūsų rinktinės kineziterapeutas, ir kitas specialistas, su kuriuo dirbu. Visi tyliai laikė kumščius, kad tik man nieko nenutiktų ir kad iš sektoriaus išeičiau savo kojomis. Laimei, viskas baigėsi gerai.

O kaip bus toliau, dar pamatysime. Šiuo metu man atrodo, kad sezonas prasidėjo ir baigėsi Lietuvos čempionatu. Dabar dėmesį reikėtų kreipti į uždarų patalpų sezoną. Laukia Europos čempionatas, o žiemą man paprastai sekasi visai neblogai, todėl tikiuosi, kad turėsiu daugiau laiko pasiruošti ir ten startuoti.

– Manau, kad šiai dienai nereikėtų sureikšminti rezultato. Reikėtų sureikšminti titulą. Tai tikrai ne pirmasis mano titulas mano kišenėje, o jie šiaip sau nesimėto. Niekas jų nedalija vien už atėjimą į sektorių – už juos reikia kovoti ir peršokti.

Šiandien man pavyko laimėti ir apginti savo čempionės titulą. O pats rezultatas tikrai nėra tas, apie kurį daug galvočiau. Taip, kai kurioms sportininkėms tai galbūt būtų visai geras rezultatas, bet mano ambicijos yra gerokai aukštesnės. Norisi kitų skaičių, kad jie prasidėtų bent nuo 1,90 m, o ne nuo 1,7. Bet, kaip sakiau, pirmas žingsnis padarytas, o dabar reikia tik kelti kartelę vis aukščiau.

– Ryžtas.

Ryžtas nebijoti. Nebijoti suklysti, negalvoti, ką pasakys kiti. Ryžtas žengti pirmą žingsnį, kai atrodo, kad visos aplinkybės klostosi ne taip, kaip turėtų. Ir apskritai – ryžtas sekti savo svajonę, kai kiti sportininkai galbūt jau būtų nuleidę rankas.

– Manau, tai yra mano didžiulė ambicija, noras ir galbūt tikėjimas savimi. Taip pat matau daug sportininkų, kuriems jau gerokai virš 30-ies, tačiau jie vis dar gerina asmeninius rekordus, pasiekia geriausius sezono rezultatus, gerina nacionalinius rekordus.

Tai tik parodo, kad mūsų sportas tampa vis ilgaamžiškesnis. Kol viduje rusena ta ugnelė, tol šios svajonės nepaleisiu.

Esu ne kartą sakiusi, kad mano tikslas – penkios olimpinės žaidynės. Tai pavyko padaryti labai nedaugeliui, ypač Lietuvos šuolio į aukštį istorijoje. Mano tikslas visada buvo vienaip ar kitaip įsirašyti į Lietuvos sporto istorijos knygas.

Vieną žingsnį jau esu žengusi, bet kol tikiu, kad dar galiu, kol turiu vidinių ambicijų ir meilės tam, ką darau, tai visada atsiras motyvacijos tai tęsti.