Už nemokamus filmus susimoka saugumu: nuo virusų reklaminiuose skydeliuose iki rusiškų serverių

„Piratinių filmų ir serialų žiūrėjimas Europoje yra tikrai labai populiarus, nes EUIPO duomenys rodo ne pavienius atvejus, o tai, kiek žmonių į piratines svetaines jungiasi praktiškai. Kai vidutiniškai vienam vartotojui tenka net keli tokie prisijungimai per mėnesį, tai reiškia, kad piratavimas daugeliui yra tapęs įprasta interneto vartojimo dalimi. Tačiau žmonės dažnai nesuvokia, kokią tikrąją kainą jie sumoka už šį nemokamą turinį“, – teigia „Telia“ kibernetinio saugumo vadovas Darius Povilaitis.

Anot kibernetinio saugumo eksperto, kiekvienas apsilankymas nelegalioje svetainėje vartotoją įtraukia į savotišką rusišką ruletę, kurioje susipina net kelių tipų rizikos. Todėl specialistai vis dažniau pabrėžia, kad saugiausia rinktis legalias platformas, tokias kaip „Telia Play“, nes taip ne tik išvengiama kibernetinių grėsmių, bet ir tiesiogiai remiami turinio kūrėjai.

„Neteisėtose svetainėse kibernetiniai nusikaltėliai jus puola dviem frontais. Pirmiausia, jie atakuoja techniškai – siunčia virusus, vagia duomenis, užšifruoja failus ir reikalauja mokėti išpirkas. Antra vertus, jie aktyviai taiko socialinę inžineriją: kuria apgaulingus langus, klaidina reklamomis ir manipuliuoja tol, kol patys atiduodate savo duomenis ar pervedate pinigus. Galiausiai, prie viso to privalome pridėti ir trečiąjį aspektą – naudodamiesi piratinėmis svetainėmis nuolat rizikuojate pažeisti įstatymus ir sulaukti teisinės atsakomybės“, – perspėja D. Povilaitis.

Kibernetinio saugumo vadovas paneigia mitą, kad norint užsikrėsti virusu, būtina ką nors atsisiųsti ar paspausti. Anot jo, egzistuoja atakos, kai kenkėjiškas kodas į įrenginį paleidžiamas vien per svetainėje esantį reklaminį banerį – tam nereikia absoliučiai jokio papildomo jūsų veiksmo.

„Aišku, rizika išauga dar kelis kartus, kai patys pradedate spausti iššokančius langus, siunčiatės brukamas grotuvų programėles ar diegiatės neoficialius VPN įrankius. Žmonės dažnai susigundo nemokamu VPN, nė nesuvokdami, kad taip jie leidžia per savo kompiuterį naršyti visiškai nepažįstamiems asmenims ir dėl to gali prisidaryti rimtų problemų. Nors nuolat atnaujindami operacinę sistemą šią riziką smarkiai sumažinate, nes atakos dažniausiai pavyksta būtent ten, kur vartotojai vengia atnaujinti savo įrenginius, tai vis tiek neapsaugos jūsų šimtu procentų“, – sako D. Povilaitis.

Kibernetinio saugumo riziką dar labiau paaštrina nelegalių svetainių infrastruktūra. Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) šių metų pradžioje yra viešai nustačiusi, kad „filmai.in“ turinys pasiekiamas per infrastruktūrą, kuri susijusi su Rusijoje registruotu hostingo paslaugų teikėju. Svetainės duomenų srautas ir serveriai nukreipiami per techninius tarpininkus, esančius trečiosiose šalyse, kur taikomi visiškai kitokie priežiūros bei saugumo standartai.

„Panaši situacija matoma ir su „Linkomanija“. Šios platformos infrastruktūra slepiama Vakarų Europos šalyse, pasitelkiant vadinamuosius neperšaunamus (angl. bulletproof) hostingo paslaugų teikėjus. Skaitmeniniai pėdsakai veda į tuos pačius istorinius serverius Švedijoje, kuriais rėmėsi ir liūdnai pagarsėjusi „The Pirate Bay“ ekosistema. Tokie serveriai yra sukurti specialiai tam, kad visiškai ignoruotų autorių teisių pažeidimų skundus ir vangiai reaguotų į Lietuvos teismų sprendimus“, – pastebi kibernetinio saugumo ekspertas.

Pasak jo, kai platformos taip slepia infrastruktūrą ir naudojasi įstatymų spragomis, piratinių svetainių lankytojai patenka į pilkąją zoną, kurioje niekas nebegali apsaugoti jų duomenų.

„Jei pasakytume paprasčiau: kuo dažniau ten lankotės, tuo didesnė tikimybė, kad anksčiau ar vėliau kažkas nutiks. Nuolatinis piratinių svetainių žiūrovas palieka nuolat augantį skaitmeninį pėdsaką. Jūsų duomenys yra kaupiami ir vėliau gali būti panaudoti itin tikslinėms atakoms. O kai žinome, kad tie duomenys dar ir keliauja per priešiškų valstybių arba piktybiškai nereaguojančius serverius, situacija tampa sunkiai kontroliuojama“, – sako ekspertas.