Festivalis „Sapieginės 2026“: praeities ir dabarties dialogai. Sapiegų palikimas nuo Panemunės iki Vilniaus

Į Zapyškį ir Žemosios Panemunės dvarą atkeliavo naujas festivalis – „Sapieginės 2026“, kviečiantis lankytojus diskutuoti, patirti, sužinoti, pažinti šių vietovių kultūrinę tapatybę gyvai, sužinoti, ką čia veikė viena iš žinomiausių Lietuvos didikų – Sapiegų – giminė, praneša renginio organizatoriai.

Pirmą kartą vykstantis „Sapieginių“ festivalis Zapyškyje ir Žemojoje Panemunėje, kurios XVI a. buvo vadintos vienu vardu – Poniemon (Panemunė) – ieško Sapiegų giminės pėdsakų, įvairiomis dialogo formomis tiesia tiltus tarp praeities ir dabarties, kuria naujus ryšius, įprasmina ir stiprina kultūrinę tapatybę.

Festivalyje ieškosime sąsajų, diskutuosime apie Sapiegų giminės palikimą ir su Sapiegų rūmų Vilniuje Kultūros pažinimo skyriaus vadove Laura Misiūnaite bei rūmų restauravimo specialistu, restauratoriumi Domu Noreika.

– Sapiegų rūmų ansamblis Antakalnyje yra unikali vieta. Tai vienintelis dabartinėje Lietuvos teritorijoje išlikęs XVII a. užmiesčio rezidencijos ansamblis su parku bei vienuolyno ir bažnyčios pastatais. Žinia, Vilniuje barokinės sakralinės architektūros apstu, tačiau tik Antakalnyje galime pamatyti didikų vasaros rūmus, išlikusį (nors ir labai pakitusį) parką, vis dar pagal paskirtį veikiantį vienuolyną su bažnyčia. Ši vieta ne kartą keitė paskirtį, nuo XIX amžiaus rūmų ansamblio teritorijoje veikė karo ligoninė, sovietmečiu įsikūrė karinė mokykla. Teritorijoje išlikę karo ligoninės pastatai primena apie istorijos kaitą, tačiau nesumažina šios vietos svarbos. Kad ir kaip būtų, karo motyvai lydėjo šią vietą nuo pat pastatymo – rūmų užsakovas Kazimieras Jonas Sapiega buvo ne tik Vilniaus vaivada, bet ir Lietuvos didysis etmonas, valdęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenę. Sapiegų rūmai – tai jo ir kartu visos Sapiegų giminės galios reprezentacija, ne tik primenanti sudėtingą Lietuvos istoriją, bet ir padedanti reflektuoti šiuolaikinės demokratinės valstybės galią – galimybę atverti plačiajai visuomenei vietas, kurios įprastai būtų prieinamos tik elito saujelei.

– Sapiegų rūmų atgimimas Antakalnyje, Vilniuje buvo išties ilgas procesas, pareikalavęs įvairiausių sričių profesionalų įsitraukimo. Rūmų restauravimo metu buvo svarstomi įvairūs erdvių aktualizavimo projektai, tariamasi su Antakalnio bendruomenėmis, rūmų kaimynais, daromos viešosios Lietuvos gyventojų apklausos, atliekamas sociologinis tyrimas. Taip buvo siekiama išsiaiškinti, ko trūksta mūsų kultūrinėje aplinkoje, kokią nišą naujoji institucija galėtų išpildyti. Po ilgų svarstymų prieita prie kultūros pažinimo centro koncepcijos, jungiančios skirtingas auditorijas – tiek paveldo mylėtojus, tiek šiuolaikinio meno fanus. Sapiegų rūmus kuruoti patikėta Šiuolaikinio meno centrui. Taip barokiniai rūmai tapo kultūros ir meno erdve, kurioje eksponuojamos šiuolaikinio meno parodos, vyksta rūmų restauravimo procesą, architektūros istoriją pristatančios veiklos, senosios ir šiuolaikinės muzikos koncertai, mokslo populiarinimo renginiai.

– Zapyškis, istoriškai vadintas Sapiegiškiu, ir tiesų istorijoje stovi labai arti Sapiegų rūmų Vilniuje – Žemosios Panemunės dvaras, įsikūręs šalia Nemuno, buvo statytas Vilniaus rūmų savininko tėvo Povilo Sapiegos. Galime tikėtis, kad Kazimieras Jonas Sapiega taip pat ne kartą lankėsi šiose vietovėse. Atvykę pas jus su Domu papasakosime apie Sapiegų rūmų Antakalnyje istoriją, rūmų restauravimo procesą, taip pat pasidalinsime šiuolaikinėmis restauravimo naujienomis, pasakosime apie naujausių technologijų, mikrobiologijos įtaką šiuolaikinio restauratoriaus mąstymui. Siekiame populiarinti restauratoriaus amatą ir tikime, kad ne vienas jaunasis Sapieginių lankytojas užaugęs pasuks istoriko ar restauratoriaus keliu.

– Edukacijos puikiai tinka šeimoms, suaugusiems, paaugliams. Manome, kad kiekvienas atras sau malonų prieigos kampą. Edukacijas ves edukatoriai, menininkai, skatinantys į mūsų paveldą pažvelgti iš šiandienos perspektyvos ir nebijoti išbandyti rankų darbą net tuos žmones, kurie, jų manymu, jau seniai nebemoka piešti ar lipdyti molio. Barokinio bareljefo edukacijoje Monika Kornilova ir Artūras Mitinas papasakos apie bareljefo – iškilaus reljefinio „paveikslo“ – kūrimo principus baroko epochoje, o dalyviai, kuriantys savo bareljefą, šiuos principus ir technikas galės pritaikyti kurdami šiuolaikinius objektus, matomus aplink.

Grotesko edukacijoje pasakosime apie grožio ir bjaurumo santykį mene. Visa tai, kas mums nepažįstama, keista, gali pasirodyti bjauru ar negražu, tačiau būtent jungdami šiuolaikinius grožio standartus atitinkančius objektus su galbūt šiurpą keliančiomis pabaisomis, keistomis tekstūromis, medžiagomis, gauname naujus meno kūrinius, kurie nėra nuobodūs ir atveria mums savitą grožį.

Kalbiname dar vienus festivalio dalyvius, gerai Lietuvoje žinomus gastronomijos istorikus ir edukatorius – VU profesorių, UNESCO Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto narį, daugelio knygų autorių Rimvydą Laužikas ir istorikę, knygų autorę Anželiką Laužikienę.

– Taip, iš tiesų, XVI-XX amžių receptų knygose, įvairiuose meniu randame ne vieną patiekalą, kurio pavadinimas susijęs su Lietuvos vardu. Žinoma, daliai jų – ypač XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiuje – lietuviškumas yra ne tiek nuoroda į kilmės vietą, bet daugiau prekės ženklas, pabrėžiantis tam tikrą jo išskirtinumą. Patiekalų pavadinimuose dažniausiai vartojamas žodis Lietuva (pvz., Chłodnik litewski, Kołduny litewskie, Sauce Lithuanienne). Antroje vietoje pagal populiarumą yra patiekalai „pagal Radvilas“ (à la Radziwil) ir daug mažiau rasime tokių, kurių pavadinimuose įkomponuoti Lietuvos vietovardžiai ar kitų didikų giminių pavardės. Sapiegų giminė patenka kaip tik į šią grupę.

Ko gero žymiausias su gastronomijos istorija susijęs, Sapiegų objektas yra kriaušės, vadinamos Sapieginėmis (Sapieżanka, Bergamotte Sapieganka). Literatūroje teigiama, kad tai, greičiausiai, vietinės kilmės, per Sapiegų dvarus plitusi kriaušių veislė. Kitas dalykas – Sapiegoms priskiriami patiekalai. Małgorzata Bogacka į savo 1896 metų knygą „Powszechna kuchnia swojska...“ yra įtraukusi Sapiegų zrazų receptą. Nors receptas užrašytas ir su Sapiegų gimine susietas tik XIX amžiuje, tačiau jo analizė leidžia kalbėti apie gilesnes istorines šio patiekalo šaknis: jautienos populiarumą didikų virtuvėse, mėsos paruošimą prismaigstant lašinukais, grybų, kaip ingrediento naudojimą, specifinio padažo paruošimą.

– Taip, gastronominės edukacijos metu kartu su Anželika pristatysime XVI-XVIII amžių LDK diduomenės gastronominę tradiciją. Drauge su edukacijos dalyviais gaminsime ir degustuosime Sapiegų zrazų patiekalo interpretaciją, pritaikytą ruošti lauke, katile ant laužo.

Festivalis vyks birželio 11 ir 13 dienomis Zapyškyje.

Festivalio programos ieškokite čia.

Festivalį organizuoja: Kauno rajono Ežerėlio kultūros centro Zapyškio laisvalaikio salė

Festivalį finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Kauno rajono savivaldybė