Kas vyksta mokykloje? Papasakojo apie tai, ko dažnai net nematome
Lietuvos švietimas šiandien išgyvena vieną intensyviausių pokyčių laikotarpių per pastaruosius dešimtmečius. Atnaujinamos ugdymo programos, keičiasi egzaminų sistema, plečiamas įtraukusis ugdymas, vis daugiau dėmesio skiriama emocinei sveikatai. Tačiau kartu su pokyčiais auga ir įtampa – mokytojams, mokiniams, tėvams ir visai švietimo sistemai.
Apie tai „Kaunas gyvai“ viešoje diskusijoje kalbėjosi KTU Vaižganto progimnazijos direktorė Rūta Songailienė, Kauno „Aušros“ gimnazijos muzikos mokytojas Dainius Druskis ir Lietuvos moksleivių sąjungos Kauno padalinio pirmininkas Ignas Pavlovičius. Nors pašnekovai atstovavo skirtingoms bendruomenės grupėms, daugeliu klausimų jų vertinimai sutapo – mokykla šiandien gyva, tačiau pavargusi nuo nuolatinių pokyčių, didėjančio tempo ir augančių visuomenės lūkesčių.
Mokykla gyva, bet joje daug nerimo
Paklausti, kokia šiandien yra mokyklos kasdienybė, visi diskusijos dalyviai pirmiausia kalbėjo apie augančią įtampą.
KTU Vaižganto progimnazijos direktorė R. Songailienė teigė, kad mokyklos bendruomenės šiandien yra aktyvios ir atviros naujovėms, tačiau kartu vis dažniau susiduria su nerimu ir nuolatiniu pokyčių spaudimu.
„Labai gyva, labai dinamiška, bet tikrai su nemažai įtampos“, – sakė ji.
Panašiai situaciją vertino ir mokytojas D. Druskis. Pasak jo, mokyklos šiandien nuolat bando prisitaikyti prie naujų reikalavimų, tačiau ne visada spėja tai padaryti.
„Daugiau įtampos yra ir užstrigusi šiek tiek“, – kalbėjo pedagogas.
Tuo metu moksleivių atstovas I. Pavlovičius sakė, kad mokiniai kasdienybę pirmiausia sieja su greitu tempu ir nuolatiniu spaudimu.
„Turbūt įvardinčiau labiau kaip greitis ir lygiai taip pat įtampa arba nerimas“, – teigė jis.
Diskusijos dalyviai sutiko, kad šiandien sudėtinga suprasti, prie kokių taisyklių ir reikalavimų reikės prisitaikyti jau rytoj, todėl neapibrėžtumas tampa viena didžiausių problemų tiek mokiniams, tiek mokytojams.
Reformų daug, tačiau aiškumo vis dar trūksta
Vienu svarbiausių diskusijos klausimų tapo švietimo sistemos pokyčių tempas. Pašnekovai sutiko, kad pokyčiai reikalingi, tačiau jų įgyvendinimas dažnai vyksta greičiau, nei mokyklos spėja pasiruošti.
Mokytojas D. Druskis atkreipė dėmesį, kad naujovės dažnai pasiekia mokyklas dar nesukūrus visų reikalingų priemonių.
„Labai daug naujovių, tos naujovės nespėjamos perteikti jau pradedant nuo naujų programų. Kada pateikiamos naujos programos, bet dar neišleisti vadovėliai, tai jau parodo, kad mes truputėlį stovime. O gyvenimas juda.
Trečiadienio pavakarės „Kaunas Gyvai“ diskusijos akimirkos / I. Klimavičiūtės nuotr.
Programą norima įgyvendinti maksimaliai, tai su tuo tempu ir nelabai suspėja įgyvendinti visų programų. Todėl tas mokytojo kartais nespėjimas, bėgimas suspėti yra labai sudėtingas“, – sakė jis.
Anot pedagogo, mokytojams tenka dirbti situacijoje, kai reikalavimai jau galioja, tačiau praktiniai įrankiai dar nėra iki galo parengti.
Panašų vaizdą mato ir mokiniai. LMS Kauno padalinio pirmininkas I. Pavlovičius teigė, kad daliai mokinių susidaro įspūdis, jog sistema eksperimentuoja jų sąskaita.
„Yra kaip eksperimentas vietose, kur net yra įveliamos klaidos į egzaminus. Lygiai taip pat tie kursai, kur net ir mokytojai nespėjo prisitaikyti.
Trečiadienio pavakarės „Kaunas Gyvai“ diskusijos akimirkos / I. Klimavičiūtės nuotr.
Moksleiviai jaučia labai didelį nerimą ir dabar jaučiasi lyg mokykla nebe ta, kur galėtų kažką išmokti, o bendrai tiesiog kaip atsiskaityti atsiskaitymus“, – sakė jis.
R. Songailienės teigimu, problema slypi ne vien atskirose reformose, o bendrame sistemos veikimo modelyje.
„Mes vienu metu darom be proto daug pokyčių ir projektų. Mes maksimalistai ir norim vienu metu padaryt labai daug dalykų, kur dažniausiai perdegam patys arba perdeginam kitus.
Iš tikrųjų vejasi sistema naujus dalykus, bet vis pavėluoja truputėlį ir besivydama padaro klaidų“, – teigė direktorė.
Jos nuomone, švietimo sistemai šiandien labiausiai reikia ne dar daugiau reformų, o daugiau nuoseklumo ir stabilumo.
Programos plečiasi, o mokiniams vis sunkiau viską suspėti
Kalbėdami apie mokymosi krūvį, pašnekovai pastebėjo, kad tiek mokytojai, tiek mokiniai vis dažniau susiduria su laiko stoka.
R. Songailienė pabrėžė, kad ugdymo programos tampa vis platesnės, tačiau realus laikas joms įgyvendinti nesikeičia.
„Programos yra beprotiškai didelės, plačios ir manyčiau, čia pasekmė to, kad tų programų sudaryme per mažai dalyvavo mokytojų praktikų“, – sakė ji.
Anot direktorės, mokytojai geriausiai mato, kiek realiai galima išmokyti klasėje, todėl jų balsas turėtų būti girdimas dažniau.
Moksleivių atstovas I. Pavlovičius teigė, kad mokiniai šiandien jaučia spaudimą ne tik dėl pažymių ar egzaminų. Norint sėkmingai stoti į aukštąsias mokyklas, dažnai reikia spėti dalyvauti ir papildomose veiklose.
„Tiesiog nespėjam, dėl to, kad stojant į universitetus vertina ne tik pagal mokyklos pažymius, bet ir ką darai už mokyklos.
Kadangi tas kursas yra toks išplėstas ir yra labai daug pamokų, gaunasi, tiesiog visko nespėji“, – kalbėjo jis.
Pasak LMS atstovo, dalis moksleivių gyvena nuolatiniame balansavime tarp pamokų, pasiruošimo egzaminams, būrelių, savanorystės ir ateities planų.
Ar už pažymių vis dar matome vaiką?
Viena svarbiausių vakaro temų tapo klausimas, ar šiandien mokykloje vis dar pakankamai dėmesio skiriama pačiam vaikui.
Diskusijos dalyviai sutiko, kad viešojoje erdvėje dažniausiai kalbama apie egzaminų rezultatus, mokyklų reitingus ar programas, tačiau gerokai rečiau – apie vaikų savijautą.
R. Songailienė atkreipė dėmesį, kad mokykloms tenka vis daugiau atsakomybių, kurios anksčiau pirmiausia buvo siejamos su šeima.
„Šeimos institutas perduoda savo visas pareigas mokyklai ir mokykla tampa – ir maitinimu rūpinamės, ir higiena, ir sveikata, ir mokslu, ir emocijom, ir socializacija.
Bet pagrindinis ugdymas ir auklėjimas vis tiek turi vykti šeimoje“, – sakė ji.
Trečiadienio pavakarės „Kaunas Gyvai“ diskusijos akimirkos / I. Klimavičiūtės nuotr.
Direktorės teigimu, mokykla gali suteikti daug pagalbos, tačiau negali viena pati pakeisti šeimos vaidmens.
Pagalbos sistema mokyklose egzistuoja, tačiau jos galimybės ribotos
Kalbant apie mokinių emocinę būklę ir pagalbos prieinamumą, pašnekovai sutiko, kad situacija gerėja, tačiau iššūkių išlieka daug.
R. Songailienė pabrėžė, kad dalis vaikų į mokyklą ateina jau turėdami neišspręstų problemų ar nenustatytų specialiųjų poreikių.
„Problema yra nenustatyti poreikiai vaikui ir kai kuriais atvejais tai būna medicininės diagnozės, kurios yra nenustatytos.
Medicininė pagalba mokyklose nėra teikiama. Mokykla – ne gydymo įstaiga, o vaikų, kuriems reikia medikų pagalbos, tikrai yra labai daug“, – teigė ji.
Anot direktorės, mokyklos gali suteikti emocinę ir socialinę pagalbą, tačiau daliai vaikų reikalingos ir kitų institucijų paslaugos.
Mokytojas šiandien turi būti ne tik mokytojas
Didelė diskusijos dalis buvo skirta besikeičiančiam mokytojo vaidmeniui.
D. Druskio teigimu, šiandien pedagogas nebegali apsiriboti vien žinių perteikimu.
„Mokytojas jau dabar turi būti ir psichologas, ne tik žinių perteikėjas.
Mokykla paprasčiausiai nepasiruošusi yra tam. Nėra nei pilnai specialistų, kad įtrauktų tą mokinį su negalia į pamoką ir jis būtų kartu lygiavertis su kitais“, – kalbėjo jis.
Anot pedagogo, visuomenės lūkesčiai mokyklai nuolat auga, tačiau tam ne visada suteikiamos reikalingos priemonės.
Kalbėdamas apie didžiausius pokyčius mokytojo darbe, D. Druskis išskyrė pasikeitusį tėvų ir mokyklos santykį.
„Atėjo tas laikas, kada sunkiausia mokytojui yra su tėvais“, – sakė pedagogas.
Jo teigimu, dauguma tėvų nuoširdžiai rūpinasi savo vaikais, tačiau kartu vis dažniau tikisi nuolatinio ryšio su mokytoju ir greitų atsakymų į visus klausimus.
Pasak D. Druskio, šiandien mokytojo darbas dažnai nesibaigia užvėrus klasės duris. Mokytojai tampa pasiekiami elektroniniame dienyne, telefonu ar žinutėmis beveik visą parą.
„Anksčiau būdavo aišku – mokykla baigiasi ir mokytojas grįžta namo. Dabar gauni žinutę devintą ar dešimtą vakaro, savaitgalį ar net per atostogas. Tėvams atrodo, kad tai normalu, nes klausimas jiems svarbus čia ir dabar, tačiau mokytojui tai reiškia, kad jis niekada iki galo neišeina iš darbo“, – pasakojo jis.
Trečiadienio pavakarės „Kaunas Gyvai“ diskusijos akimirkos / I. Klimavičiūtės nuotr.
Mokytojo teigimu, ilgainiui toks nuolatinis prieinamumas tampa papildomu emociniu krūviu.
„Kartais atrodo, kad mokytojas turi būti pasiekiamas visą parą. Bet mokytojas irgi turi šeimą, savo vaikus, poilsio laiką. Jeigu nėra ribų, labai greitai atsiranda perdegimas“, – teigė D. Druskis.
Vis dėlto jis pabrėžė, kad didelę dalį problemų būtų galima išspręsti didesniu tarpusavio pasitikėjimu.
„Jeigu būtų pasitikėjimas mokytoju, aš manau, išspręstų daugelį problemų“, – sakė pedagogas.
Tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo temą pratęsė ir R. Songailienė. Jos nuomone, vaiko interesas neturėtų supriešinti šeimos ir ugdymo įstaigos.
„Būti vaiko pusėj, vadinas, nebūti prieš mokyklą. Būti vaiko pusėj – būti kartu su mokykla“, – teigė direktorė.
Anot jos, tik bendras darbas gali padėti sukurti aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugus ir galėtų augti.
Pagrindinis receptas – daugiau dialogo ir mažiau skubėjimo
Apibendrindami diskusiją pašnekovai kalbėjo ne apie naujas reformas, o apie poreikį daugiau kalbėtis ir mažiau skubėti.
D. Druskio nuomone, dažnai sprendimai priimami greičiau, nei pasiruošiama juos įgyvendinti.
„Nėra kur skubėti. Pas mus yra skubama, turi taip būti ir ne kitaip, čia ir dabar.
Pirma sukurkim bazę, paruoškim, o tada jau pabandykim. O pas mus yra atvirkščiai – pirma produktas, o paskui nežinia, kas jį valgys“, – sakė jis.
Tuo metu I. Pavlovičius pabrėžė didesnio tarpusavio supratimo svarbą.
Trečiadienio pavakarės „Kaunas Gyvai“ diskusijos akimirkos / I. Klimavičiūtės nuotr.
„Pagrindas, ko trūksta bendrai iš institucijų, mokyklų, moksleivių ir mokytojų, tai yra supratingumas ir komunikacija. Reikia iš lėto eiti į priekį, išklausyti visų pusių ir komunikuoti tarpusavyje“, – teigė LMS Kauno padalinio vadovas.
Diskusiją simboliškai apibendrino R. Songailienės mintis, prie kurios vakaro metu ne kartą buvo sugrįžta.
„Mokykla ne apie vadovą, ne apie mokytojus. Mokykla yra apie vaikus.
Niekada mokytojas nenorės vaikui blogo, nes jau dirba šitą darbą. Tai vadinasi, jisai myli vaikus“, – sakė direktorė.
„Kaunas gyvai“ – tai gyvų miesto pokalbių ciklas, kuriuo norime kviesti kauniečius kalbėtis apie temas, kurios iš tiesų paliečia mūsų kasdienybę. Ne formaliai, ne iš tribūnos, o gyvai – su žmonėmis, kurie mato problemą iš skirtingų pusių ir gali pasidalinti realia patirtimi.
Šis turinys buvo sukurtas gavus Europos Sąjungos finansinę paramą pagal programą „Local Innovation Media in Europe Network“ (LIMENet), kurią Lietuvoje įgyvendina „Media4Change“. Už šio turinio turinį yra atsakinga tik MB „Kas vyksta“, ir jis nebūtinai atspindi Europos Sąjungos, LIMENet ar „Media4Change“ požiūrį.
Jūs taip pat galite prisidėti prie nepriklausomo naujienų portalo „Kas vyksta Kaune“ veiklos prisijungdami prie Patreon bendruomenės. Šį straipsnį mūsų portale galite skaityti be reklamos.
Nepriklausomą regioninę žiniasklaidą galima palaikyti ne tik tampant Patreon rėmėju, bet ir tiesiogiai prisidedant prie mūsų veiklos paramos būdu. Neseniai įsteigėme viešąją įstaigą, kurios tikslas – stiprinti pilietinę žiniasklaidą Kaune, plėsti tiriamosios žurnalistikos galimybes ir suteikti bendruomenei daugiau įrankių stebėti miesto viešuosius procesus.
Laukiame ne tik privačių asmenų paramos – mūsų veiklą gali remti ir įmonės, turinčios tokią galimybę. Parama neturi ir negali turėti jokios įtakos skelbiamai informacijai ar redakciniams sprendimams. Jei norite prisidėti prie atviros, nepriklausomos ir drąsios žiniasklaidos Kaune, paramą galima skirti į žemiau pateiktą sąskaitą. Už surinktą paramą bus atsiskaityta viešai.
VšĮ Pilietinės žiniasklaidos bendruomenė
Sąskaita (IBAN):
LT677300010198431944
Paskirtis:
Parama žiniasklaidai
Ačiū, kad palaikote nepriklausomą žurnalistiką Kaune.
Plojimai 0Lankytojai 0
Rekomenduojami video
Rekomenduojame
Rodyti visus
Populiariausi straipsniai
Loading