Žurnalistų nuvertinimas visuomenėje dar gajus, nors jų darbų svarba – milžiniška

Požiūris, kad žurnalistu gali tapti kone bet kas, tam neva nereikia nei įgūdžių, nei žinių, nei pasirengimo, vis dar yra gana giliai įleidęs šaknis nemažoje Lietuvos visuomenės dalyje.

Menkinančios gaidelės ypač dažnai nuskamba iš politikų bei įvairaus rango valdininkų lūpų, ir kuo klausimai tokiems veikėjams būna nepatogesni, tuo intensyviau mėginama nuvertinti žiniasklaidos atstovus.

Kai pasigirsta balsų, kad žurnalistų darbas – lengvas, anokia čia problema „sukalti“ straipsnį ar parengti TV reportažą, šių frazių autoriams vertėtų patiems išmėginti jėgas. Bent jau vaizduotėje. Ir tuomet viskas jau anaiptol neatrodys taip paprasta.

Taip, galima atsainiai suraityti tekstą, kuris primins pusžalę tešlą ir skaitytojų galvose paliks visišką tuštumą – pastarieji galbūt dar vieną-kitą kartą užsisakys šio paskubomis, be reikalingų ingredientų iškepto patiekalo, tačiau tolimesnės tokių korespondentų perspektyvos didelių vilčių neatpučia.

Žurnalistas pirmiausiai neturi būti abejingas – nei savo kūrybos produktų kokybei, nei problemoms, kurias jis gvildena. Ši sąlyga yra esminė, be jos net neverta žengti į laivą, pasirengusį nešti tave į žurnalistikos vandenis.

Jeigu įkėlei koją į denį, privalai suvokti, kad vien tiktai gero rašymo stiliaus ar gražios iškalbos priešais televizijos kameras toli gražu nepakanka – reikėtų dar tokios „mažytės smulkmenos“, kaip gebėjimas rinkti informaciją.

Šių laikų tempas – išties didelis, tad reikia žinoti, bent jau turėti nuojautos ir logikos dovaną, kur ieškoti žinių, į kokias institucijas belstis, siekiant gauti kuo operatyvesnę, išsamesnę ir patikimesnę informaciją.

Dar reikia savyje tokios „smulkmenos“, kaip mokėjimas per gana trumpą laiką, atsižvelgiant į nūdienos greičius, įsigilinti į temą, sritį, apie kurią ketini rašyti – priešingu atveju atrodysi kaip į krantą išmesta žuvis, nežinanti netgi nuo ko pradėti ir kaip formuluoti pagrindinių klausimų.

Be to, rengiant bet kokią publikaciją, narpliojant bet kurią problemą, svarbu nenukrypti nuo jos esmės, sudėliojant akcentus ten, kur reikia, nenuslystant į šalutinius kelius ir takelius.

Todėl iš informacijos gausos, kurią surinkai per dieną ar pusdienį, reikia mokėti atsirinkti tai, kas iš tikrųjų svarbu, ir viską nuosekliai išdėstyti – istorijos neperspaudžiant faktais, bet tuo pačiu ir išguldyti ją pakankamai išsamiai, aiškiai, tiksliai, kad skaitytojas, visuomenė gautų naudingos informacijos.

Norint išbūti žurnalistikos laive ne savaitę ar mėnesį, o keliauti juo daugelį metų, galbūt netgi visą likusį gyvenimą, rašymo stiliaus ir duomenų apdorojimo gebėjimų toli gražu neužtenka.

Išskirtinės medžiagos sėkmės raktas – mokėjimas surinkti kuo daugiau ir kuo įdomesnės, aktualesnės informacijos. Pastaruoju laikmečiu, valdininkams, politikams, pareigūnams įrenginėjant vis naujas spynas viešumui, tai padaryti tampa vis sudėtingiau.

Todėl greta būtinų „minkštųjų“ korespondentui savybių – mandagumo, korektiškumo, pagarbos pašnekovui, reikia ir „kietesnių“ palydovų, tokių kaip reiklumas, atkaklumas, užsispyrimas, mokėjimas ne tik paprašyti, bet ir pareikalauti, kai matai, kad kuris nors prisidirbęs, piktnaudžiaujantis, mokesčių mokėtojų lėšas taškantis politikas ar jį dangstanti įstaiga nepagrįstai traukia skydą su burtažodžiais „asmeninio gyvenimo apsauga“.

Jeigu susidūręs su pirmaisiais atsimušinėjimais, mėginimais nuslopinti informaciją nuleisi rankas, vargas būsimai tavo publikacijai – ji gims pridususi, neaštri, neužgriebianti situacijos esmės.

Norint išsireikalauti tai, apie ką visuomenė neabejotinai turi teisę žinoti – pavyzdžiui, dokumentus, liudijančius apie valdžios atstovų naudojimąsi savo padėtimi, mokesčių mokėtojų lėšų taškymą ir kitas nuodėmes, būtina ne tik pademonstruoti reiklumą, bet ir apsišarvuoti kantrybe, susitaikyti su mintimi, kad tikriausiai teks rašyti ne vieną elektroninį laišką, priminimą, galbūt ir oficialų raštą, raginant neslėpti informacijos po devyniais užraktais.

Tam, kad galėtum efektyviai „kariauti“ su slapukaujančiais valdininkais (ir apskritai rengiant publikacijas tiek apie karštus įvykius, tiek gilesnėmis temomis), reikia elementarių teisinių žinių, kurios padės išsireikalauti norimus duomenis, pabaksnojant įstaigų atstovams į įstatymų raides, bylojančias, jog žiniasklaida turi teisę gauti informaciją.

Reikėtų nebijoti, nepatingėti pasigilinti į teisės aktus, nes dažnai pasitaiko, kad straipsnių (anti)herojai interpretuoja juos visiškai neteisingai, bandydami pakreipti situaciją sau naudinga linkme.

Teisinės žinios, atsakingumas padės ir išvengti klaidų, problemų, į kurias patektum, jeigu per neatsargumą arba dėl tų žinių trūkumo paskelbtum pernelyg drąsų teiginį, kuriam trūksta įrodymų.

Siekiant išsilaikyti žurnalistikos vandenyse, be visų paminėtų savybių dar yra būtinas gebėjimas susirasti šaltinius, neprarasti jų pasitikėjimo, nes be šaltinių, ypač rašant teisėsaugos, politikos ar kitomis aktualiomis temomis, dažnai toli nepairkluosi.

Būdamas šiame laive turi susitaikyti, kad įprastos darbo valandos gali būti retas svečias tavo gyvenime, kad reikės plušėti ir savaitgaliais, nes įvykiai, temos, deja, niekur nedingsta nei vakarais, nei šeštadieniais, nei sekmadieniais.

Rašydamas straipsnius, rengdamas medžiagą televizijai, radijo laidai ir t. t., tu negali nė akimirkai pamiršti atsakomybės, objektyvumo jausmo, ypač jeigu brangini reputaciją ir gerą vardą.

Dar vienas labai svarbus ir kruopštumo reikalaujantis dalykas – gebėjimas patikrinti faktų patikimumą, įvertinti padėtį, ar yra pagrindo iš surinktų duomenų publikuoti vieną ar kitą temą, kuri iš pažiūros gali būti įdomi, tačiau žengiant giliau mišką, vaizdas neretai iškyla visiškai kitoks.

Tai toli gražu ne visos savybės ir gebėjimai, kurie yra būtini geram korespondentui, kad ir kokioje visuomenės informavimo priemonėje jis besisuktų.

Todėl tiems, kas žurnalisto darbą laiko menkaverčiu, reikėtų labai atidžiai permąstyti iš naujo, ar jie tikrai neklysta.

Žurnalistų veiklos reikšmė yra didžiulė – jų surinktos ir skelbiamos žinios turi įtakos visoms gyvenimo sritims, valstybės procesams, vaidina šviečiamąją rolę, informuoja visuomenę pačiais svarbiausiais klausimais.

Jeigu tu darai tai atsakingai, nuoširdžiai siekdamas pagerinti situaciją, tavo informacija tampa rimtu postūmiu šviesiems tikslams pasiekti.

Ir atvirkščiai, jeigu žurnalistas (teisingiau, pseudožurnalistas), leidinys savo surinktas žinias panaudoja visuomenės dirginimui, kiršinimui, gandų, sąmokslo teorijų ir sumaišties skleidimui, vienadienių „sensacijų“ paieškoms, visas šis negatyvumo pliūpsnis daro didžiulę žalą visuomenei, mažina jos atsparumą, trupina vienybės jausmą, kas nūdienos laikais, pasaulį apgaubus neramumų debesiui, yra reikalinga kaip oras.

Žurnalisto kelias – tai kelias, bylojantis apie pašaukimą: jeigu tu brendi į šiuos vandenis, vadinasi, turi tvirtai jausti, kad kova su negerovėmis, pasitelkiant plunksną, yra tavo gyvenimo prasmė, lydėsianti tave iki pat paskutinio taško.