Andrius – vienas iš tų, kurie puikiai žino priklausomybės
lošimams „skonį“. Viskas čia labai paprasta: lošti gena ne tik azartas, bet ir noras
lengvai ir greitai praturtėti, tikintis, kad anksčiau ar vėliau sėkmė nusišypsos.
Lošimai vaikiną buvo taip įtraukę, kad jis net nesigilino, kiek pralošia. O
pralošęs tikrai nemažai. Nenori skaičiuoti, tik spėja, kad išeitų naujas geros
markės automobilis, jei ne dar kas geresnio.
Bet jau daugiau nei metus Andrius gyvena kitu ritmu. Pats
užpildė ir nusiuntė prašymą Lošimų priežiūros tarnybai prie Finansų
ministerijos, kad nebūtų įleidžiamas į lošimo namus. Vieneri metai be lošimų jau
praėjo, pasaulis nesugriuvo, tad Andrius tikisi, kad lošimų „abstinencija“
negresia.
Kas padėjo, jog po gero dešimtmečio jaunas vyras sugrįžo
į sveiką protą, detalizuoti noro nėra. Tikėtina, kad jau netoli buvo „liepto
galas“.
Dabar Andrius pats stebisi, koks buvo nevykėlis, kad apie
šio pavojingo potraukio padarinius nesusimąstė anksčiau. Ir įspėja kitus: šitame
„versle“ stebuklų tikėtis neverta. Todėl didžiausias laimėjimas, jo įsitikinimu
– nebelošti.
Andriau, kada susidomėjai lošimais ir kuo jie tave
„užkabliavo“?
Tai buvo seniai, kai dar mokiausi gimnazijoje. Mokykloje per pertraukas su
klasiokais kartais pažaisdavome „durnių“. Kažkas pasiūlė pabandyti iš pinigų. Visi
tam pritarė, tuo labiau, kad buvome jau pusbachūriai, kišenpinigų turėjome.
Dabar tiksliai nepamenu, lyg po dešimt litų paskyrėme tam lošimui, bet niekada
nepamiršiu, kad tas pirmasis kartas man atnešė sėkmę. Viduje kilo žodžiais nenusakomas
pasitenkinimas. Įtikėjau, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde, kad visur sekasi,
tai turi sektis ir kortų žaidimuose. Deja, kiek vėliau žaisdavome iš pinigų, dažniausiai
pralošdavau. Bet vietoj to, kad lošimus pamirščiau, įsitraukiau į juos vis
stipriau. O gal tai ir suprantama, mat netekus pinigų būdavo prasta nuotaika, norėjosi
greičiau juos ar bent dalį susigrąžinti.
Kai po gimnazijos įstojau į universitetą, atsirado daug kitų reikalų, tad
kurį laiką šį pomėgį buvau primiršęs.
O kada ir nuo ko prasidėjo antrasis lošimų „sezonas“?
Studentui, aišku, fanieros (pinigų – V. D.) visada trūksta, nes
tėvai per daug nelepindavo. Jauni žmonės, žinot, nori visko „čia ir dabar“,
reikia pramogų, kavinių, reikia ir paneles pavaišinti. Vėl galvoje ėmė suktis mintys
apie lošimus, tiksliau – apie galimybę „pasidaryti“ lengvų, greitų pinigų. Tiesą
sakant, kankino dvejopos mintys: supratau, kad praturtėti iš lošimų nėra
garantijų, bet kartu save įtikinėjau, kad man, būtent man, turi pasisekti. Nes nuo
mažens sekasi!
Kartą nusipirkau gal 20 momentinių loterijos bilietų. Visi tušti. Paskaudėjo
širdį, bet kur dingsi... Po kurio laiko vėl surizikavau – gal šį kartą pavyks? Deja.
Vėliau pabandžiau sėkmę per televiziją transliuojamame žaidime. Turėjau 5
bilietus, irgi nieko. Na, gal kitą kartą pasiseks? Tų kitų kartų buvo ne vienas
ir ne du, ir visada – pinigai į balą. O sykį susapnavau, kad TV loterijoje
laimėjau automobilį. Vėl prisipirkau bilietų, ir jau pradėjau galvoti, kad taip
ir įvyks, iš Vilniaus grįšiu su mašina (juokiasi – V. D.). Deja. Bet vietoj to,
kad baigčiau su šitu dalyku, vis nepraradau vilties. Ypač kai pamatydavau, kad
kiti išlošia – tas labai „užkabliuoja“. Taip ir gyvenau.
Kažkada kažkuriame portale perskaičiau straipsnį apie vieną žinomą lietuvį,
kuris gyrėsi praturtėjęs lošdamas pokerį. Iškart ėmiau gilintis, koks tai
žaidimas, kokios taisyklės ir, svarbiausia, kokios galimybės laimėti. Nusipirkau
knygą apie pokerį, ją perskaičiau kelis kartus. Ir jau įsivaizdavau, kad esu
labai protingas, daug žinau. Prisijungiau prie kauniečių grupės, kuri vienoje
ramioje vietoje organizuodavo pokerio turnyrus. Jei kokį kartą laimėdavau, tai
daug dažniau prapildavau. Tas prakeiktas azartas... Didelių sumų nestatydavome –
nors tas gerai. Per vakarą prarasdavau iki 50 eurų. Aišku, dar kainuodavo alus, užkandžiai, nes
kiekvienas atsinešdavome savo.
Žaidimų automatai, kazino, kompiuteriniai žaidimai,
kuriuose taip pat galima išlošti, neviliojo?
Viliojo, bet viduje buvo neramu. Daug neaiškumų, kaip ten kas. Pirmąsyk nuėjau
į kazino būdamas gal kokių 22 metų, kai dar studijavau paskutiniajame bakalauro
kurse. Vakarais uždarbiaudavau, tai pinigų turėjau. Nelankė ten manęs didelė sėkmė:
kažkiek išlošiu, tiek pat ar dar daugiau pralošiu... Bet vietoj to, kad atsikvošėčiau,
ypač pralošęs, pajausdavau baisų norą nuostolius pasidengti, kuo greičiau kompensuoti.
Atgausiu, galvodavau, bent kiek praradau, ir viskas, baigta. Nė velnio. Ypač
daug nukentėdavau, kai iš pykčio, kad ir vėl nepasisekė, išgerdavau. Tada jau
Dieve padėk... Atrodydavo, lyg kas stumtų – žūtbūt turiu žaisti, kol pasiseks. Turiu
laimėti. Ir smegau gilyn.
Dabar galiu ir kitiems pasakyti: jokiu būdu, nuėjus į kazino, nereikia
išgėrinėti. Neblaivus lošėjas (bent toks būdavau aš – išgerdavau, nes
nervindavausi, kad nelaimėjau) pameta protą ir sveiką mąstymą. Dingsta baimė
rizikuoti. Apima netramdomas azartas. Ir visada prarandama dar daugiau.
Kitą dieną, jau išsiblaivęs, pykdavau ant savęs, kam toks durnius
buvau, laiku nesustojau.
Ar tėvai žinojo apie šį tavo pomėgį? Ar įspėjo, kad tai
pražūtinga? Juk čia priklausomybė.
Aišku, kad nežinojo. Ir nieko nenujautė. O kam pasakoti? Kad nervintųsi?
Pralošinėdavau savo pinigus, be to, vėliau jau studijavau užsienyje, kur studentams
sudarytos visos sąlygos ir paskaitas lankyti, ir dirbti, tai pinigų visada
turėdavau. O kai pinigų turi, norisi turėti dar daugiau, poreikiai auga... Ne
ištisai, ne kasdien, bet palošdavau. Kad ir į minusą. Patiko pats procesas,
buvo įdomu. Svajodavau, kad sukaupsiu lošimų patirties, būsiu gudresnis, va
tada tai jau... Ir, aišku, neapleido viltis, kad turi pasisekti. O kad tai
pavojinga, kad veda į priklausomybę, kad galima žiauriai prasilošti ir
susigadinti gyvenimą ne tik sau, bet ir aplinkui esantiems, nebuvo nė minties.
Kai po studijų užsienyje grįžai į Lietuvą, vėl prisiminei
pokerį?
Įsivaizdavau, kad pokeris – kitoks lošimas nei kazino. Jei kazino, kaip savo
kailiu patyriau, yra gryna loterija, na, išskyrus gal „BlackJack“ žaidimą, tai
pokeris lyg ir turi sistemą: reikia skaičiuoti, mąstyti, strateguoti.
Užsirašiau į pokerio mokyklą, lankiausi organizuojamuose mokymuose. Aišku, mokymai
kainavo ne tiek ir mažai, bet dalyvaudavome turnyruose, kur sėkmės atveju pusę
sumos gaudavo laimėtojas, o kitą pusę reikėdavo atiduoti mokyklos savininkui
(tokia buvo pasirašyta sutartis). Būdavo visko – tai išlošdavau kažkiek, tai
pralošdavau. Aišku, jei pralošdavau, nuostoliai guldavo ant pralošusiojo pečių.
Bet, pasikartosiu, nepraradau vilties, kad ateis ta diena, kai laimėsiu solidžią
sumą.
Dar didesnis azartas apėmė sužinojus, kad vienas lietuvis, žaisdamas pokerį,
išlošė arti pusės milijono. Jis privalėjo ta suma pasidalinti, bet sutartį
sulaužė: su visais pinigais dingo į užsienį. Aš jį suprantu: kai žinai, kiek
laimėjai, ir turi pora šimtų tūkstančių kažkam atiduoti, labai apmaudu... Policijoje
buvo pradėtas tyrimas dėl sutarties sąlygų nesilaikymo, tik nežinau, kuo viskas
baigėsi. Apie šią istoriją rašė ne vienas žiniasklaidos portalas.
Tai va tokie sėkmės atvejai žmogų, žinokit, labai užveda. Atrodo, daug apie
pokerį žinau, moku strateguoti, turiu laimėti ir aš. Bet pasigirti nebuvo kuo,
o ir tie nesibaigiantys turnyrai labai vargino. Kodėl vargino? Nes būtent dėl
jų reikėdavo gyventi kitu režimu: dieną miegu, o naktį žaidžiu. Pokerio
mokyklai reikėjo jaunų žmonių, laisvų, be šeimos, nes tokie galės žaisti
naktimis. Kodėl naktimis? Nes tokiu metu jungiasi žaisti daugiausia prasti
žaidėjai, tuo tarpu dieną Europos laiko juostose žaidžia patyrę pokeristai, o
tokie mokyklai nenaudingi. Žaidžiant naktį, daugiau galimybių rungtis su prasto
lygio žaidėjais iš kito pasaulio pusrutulio, todėl didesni šansai daugiau išlošti,
tiksliau – mokyklai uždirbti.
Pajutau, kad „naktinė pamaina“ man smarkiai kerta per sveikatą, nervus.
Nusprendžiau su tuo baigti.
Kaip dabar vertini pokerį? Ar įmanoma sustrateguoti, kad
pavyktų išlošti, ar tai irgi tik eilinė loterija?
Manau, kad nieko čia per daug nepristrateguosi. Pasiseks – laimėsi,
nepasiseks – prarasi. Ir tą teigiu iš savo patirties. Žaidžiant mažų įpirkų
turnyrus, didesnė sėkmės tikimybė, nes „žuveliokai“ (tai yra pradedantieji, dar
nemokantys žaisti – V. D.) daro beleką, o didesnėse įpirkose tokių
dalykų – kai žaidžia mažai patyrę – pasitaiko daug rečiau. Žaidžiant
ilgai, pavyzdžiui, 5 metus, gal ir įmanoma iš to išspausti pelno, bet žaidėjas
turi būti žiauriai profesionalus.
Asociatyvi / Šarūno Mažeikos, BNS nuotr.
Jau apie metus nesilankai lošimo namuose. Kas padėjo pasakyti
sau „stop, gana“? Juk azartas neišnyko, noras lošti nedingo?
Ką čia slėpti – parašiau prašymą, kad neįleistų į lošimo namus. Užblokavo
mane. Kai žinau, kad nepateksiu, ir negalvoju apie tai. Bet meluočiau, jei
sakyčiau, kad lošimai nebedomina. Seku, skaitau, turiu pažįstamų, kurie vis dar
lošia, įdomu, kaip kuriam sekasi ar nesiseka. Pats irgi kartais palošiu,
pastatydamas kelis eurus, pavyzdžiui, kai žaidžia „Žalgiris“ ar vyksta kovos
menų turnyrai. Kad būtų įdomiau žiūrėti varžybų transliaciją. Ar pavyksta
laimėti? Kartais laimiu, kartais prarandu. Bet tai smulkmena, palyginti su tuo,
kokie nuostoliai būdavo anksčiau.
Tai vis dėlto - kas privertė atsibusti, susivokti, kad
laikas sustoti?
Nenoriu apie tai kalbėti. Pasakysiu tik tiek: geriau į šitą š... nesivelti
išvis. Na, nebent kada ne kada, retkarčiais, papramogauti su draugų kompanija. Pavyzdžiui,
pažaisti kokį „BlackJack“, dar vadinamą „21“, kur bent jau yra teoriniai šansai
laimėti, nes įmanoma išskaičiuoti galimybę išlošti. Tiesa, tokius žaidėjus lošimo
namai greitai išmeta, įtraukia į nepageidaujamų lankytojų sąrašą... Visa kita –
tik paprasčiausia loterija. O jei žmogus yra azartiško būdo, mėgstantis
rizikuoti – juo labiau pavojinga gundytis lošimais. Ir ypač, kaip jau sakiau, nereikėtų
lošti esant neblaiviems. Nes kai esi išgėręs, sprendimus priimi vadovaudamasis
emocijomis, ne logika. Tai gali baigtis tragedija: prasidės skolinimaisi, melas,
apgavystės, sveikatos problemos, kas gali privesti ir prie savižudybės. Todėl
jei jau matote, kad neina susilaikyti, nieko nelaukę blokuokite patekimą į
lošimo namus. Bet čia, aišku, to turi norėti pats žmogus. Jei nenorės, niekas
jo neprivers to padaryti.
Pabandykime prieiti prie išvados: lošimai yra blogis, bet
tik nuo paties žmogaus priklauso, ar jis šio blogio atsikratys?
Deja, taip. Todėl ir sakau, kad didžiausias lošėjo laimėjimas – nebelošti.
Keletą klausimų uždavėme Lošimų priežiūros tarnybai prie LR Finansų
ministerijos. Į juos atsakė psichologė, vyr. specialistė (konsultantė) Gabrielė
Glušauskaitė ir skyriaus vedėjas Arnoldas Dilba.
Nuo 2017 metų asmuo gali savanoriškai apriboti savo
galimybes lošti – jam tereikia pateikti prašymą Lošimų priežiūros tarnybai. Kiek
asmenų per visą šį laikotarpį pateikė tokius prašymus?
2017 metais įdiegus tokį registrą, iš viso gauta 91 513
prašymų apriboti galimybę lošti. 2026 metų balandžio 30 d. duomenimis,
galiojančių unikalių prašymų buvo 21 403 (tiek žmonių šiai dienai Lietuvoje
nusprendė apriboti savo prieigą prie lošimų). Jei 2017 metais vidutiniškai sulaukdavome
11 prašymų per dieną, 2021 metais - 20 prašymų, 2024 metais gavome po 45
prašymus, tai 2026 metais šis skaičius siekia apie 55 prašymus per dieną.
Kuriam laikui asmenys prašo apriboti galimybę lošti?
Prašymą galima pateikti bet kuriam laikotarpiui nuo 6
mėnesių iki 99 metų. Prašymas turi minimalų savo galiojimo laikotarpį – 6 mėnesių
terminą, tai reiškia, kad trumpiau nei pusmečiui prašymo pateikti negalima. Prašyti
išregistruoti, nepraėjus šiam terminui, irgi nėra galimybės.
Ar buvo atvejų, kai tie patys asmenys pakartotinai
kreipėsi dėl apribojimo lošti?
Tarnyboje teikiame 10 nemokamų psichologinių konsultacijų
asmenims, patiriantiems problemų dėl lošimo. Kartais iš klientų tenka girdėti,
kad su tokiu prašymu kreipėsi jau ne pirmą kartą. Jeigu lošimo situacija yra
itin sunkiai valdoma, konsultacijų metu ir patys rekomenduojame pateikti
prašymą 6 mėnesiams, o šiam laikui pasibaigus, vėl teikti prašymą iš naujo dar
6 mėnesiams. Taip asmuo lieka atribotas nuo lošimų be galimybės šį prašymą atšaukti.
Ar dėl lošimo ribojimo gali kreiptis ne tik pats lošėjas,
bet ir jo šeimos nariai?
Pateikiant prašymą yra naudojama jautri asmens
informacija, tai yra jo asmens kodas, vardas, pavardė, kontaktiniai duomenys.
Dėl asmens duomenų apsaugos reikalavimų šia informacija trečioms šalims
naudotis negalima, todėl prašymą gali pateikti tik pats asmuo, kuris nori atsiriboti
nuo lošimų.
Visgi patiriant problemų dėl lošimo, svarbu ne tik
pateikti prašymą, kuris apriboja prieigą prie lošimų, tačiau nėra gydymo
priemonė ir jokių naujų įgūdžių neišmoko. Dar reiktų kreiptis į psichologus ar
psichoterapeutus, Anoniminių lošėjų grupes, psichiatrus, psichosocialines
reabilitacijos bendruomenes, Respublikinį priklausomybės ligų centrą. Lošimų
priežiūros tarnyboje suteikiame pagalbą ir artimiesiems: jiems taip pat gali
būti skirta 10 nemokamų psichologo konsultacijų, galima prisijungti prie
Artimųjų savitarpio paramos grupės.
Ar Tarnyba gauna pranešimų, kad kai kurie asmenys yra
prasilošę, atsidūrę sunkioje situacijoje, kenčia šeima? Kuo Tarnyba šioms
šeimoms gali padėti?
Tokių užklausų sulaukiame, ir tai tikrai labai skaudžios
istorijos. Į jas reaguojame individualiai – esame turbūt vienintelė įstaiga
Lietuvoje, galinti padėti žmogui gana greitai pasikonsultuoti su psichologu, dirbančiu
išskirtinai tik su probleminiais lošėjais. Tiems, kurie kenčia dėl priklausomybės
lošimams, konsultacijų metu suteikiame emocinę paramą, edukuojame, kas yra toji
lošimo problema, kaip formuojasi priklausomybė, kartu aiškinamės, kokie
veiksniai būtent šiam žmogui išprovokuoja norą lošti. Asmuo susidėlioja jam
tinkantį lošimo prevencijos planą ir nukreipiamas tęsti sveikimo kelią.
Artimieji konsultacijų metu taip pat sulaukia emocinės
paramos ir psichoedukacijos lošimo priklausomybės bei kopriklausomybės temomis,
ieško tinkamų būdų reaguoti į artimojo lošimą ir yra nukreipiami toliau ieškoti
pagalbos į grupes, psichoterapeutus, psichiatrus.
O ar yra aiškinamasi, domimasi, kokią dalį nuotolinėje lošimų
rinkoje gali užimti nelegali lošimų rinka? Yra nuomonių, kad bent trečdalis lošimų
organizatorių Lietuvoje veikia nelegaliai. Kas daroma, kad nelegali veikla būtų
užkardyta?
Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, Lietuvoje ir
užsienio valstybėse nėra patikimų nelegalios nuotolinių lošimų rinkos dydžio
nustatymo metodikų, todėl tikslių duomenų, susijusių su nelegalios lošimų
veiklos rinkos dydžiu, neturime.
Azartiniai lošimai / Š. Mažeikos, BNS nuotr.
Azartinių lošimų įstatymas numato priemones
prieš nelegalios nuotolinių lošimų veiklos vykdytojus. Tos priemonės – tai
interneto svetainių domenų vardų blokavimas ir finansinių operacijų blokavimas.
Privalomų nurodymų pagrindu užblokavus domeną ir panaikinus prieigą prie
nelegalios svetainės, Lietuvos finansų institucijos privalo blokuoti visas
finansines operacijas, susijusias su nelegalią nuotolinių lošimų veiklą
vykdančiu subjektu, įtrauktu į nelegalios lošimų veiklos vykdytojų sąrašą. Šiuo
metu nelegalios lošimų veiklos vykdytojų sąraše yra 2180 domenų vardų.
Įstatyme taip pat numatyta mokėjimo paslaugų teikėjo
pareiga mokėjimo kortele inicijuojamas mokėjimo operacijas ir (ar) mokėjimo
kortele inicijuojamas nuotolines mokėjimo operacijas, skirtas statomoms sumoms
priimti ir (ar) laimėjimams išmokėti, vykdyti tik su licencijas Lietuvos
Respublikoje organizuoti nuotolinius lošimus turinčiais subjektais. Lietuva
šioje srityje yra tarp pažangiausių Europos šalių.
Nelegalios lošimų veiklos vykdytojams gali būti taikoma ir
baudžiamoji atsakomybė.
Greta minėtų įstatyme numatytų priemonių, Priežiūros
tarnyba, siekdama mažinti nelegalią pasiūlą, taiko ir neįstatymines priemones,
skirtas tiek nelicencijuotiems operatoriams, tiek su jais bendradarbiaujančioms
užsienio įmonėms, informuojant jas apie tai, kad jų paslaugos teikiamos
nelegaliai.
Pažymėtina, kad šiai dienai pasaulyje nėra sprendimų,
įgalinančių efektyviai drausti technines priemones, kurių pagalba galima apeiti
interneto tiekėjų blokuojamas interneto svetaines.