Žaliakalnio sienoje įamžino žinomus kaimynus: kompozitorių, dailininkus ir net beždžionėlę

Nuo šiol su Žaliakalnio kaimynais bus galima susipažinti patyrinėjus vieną Žemaičių gatvės sieną, ant kurios menininkai Ieva Voroneckytė ir Ramūnas Vaicekauskas pavaizdavo žinomus gyventojus: dailininkus Kajetoną Sklėrių ir Vytautą Eigirdą, kompozitorių Giedrių Kuprevičių, rašytoją, bardą Edmundą Janušaitį, taip pat legendinius „Brazilkos” ir „Argentinkos” kvartalus ir net populiariąją vietos beždžionėlę. Idėjos sumanytojas – netoliese gyvenantis kaimynų telkėjas Domas Sirgedas.

Dalies kaimynų jau nėra gyvųjų tarpe, tačiau apie juos praeiviams pasakos ši spalvinga siena.

Žaliakalnio istorijas pasakojanti betoninė siena yra atokiau nuo gatvės, tarp Žemaičių g. 160 ir 162 namų. Sienoje įamžinti išskirtiniai Žemaičių, Nevėžio, Rokiškio, Kapsų ir Šakių gatvių gyventojai.

„Gera kaimynystė – vienas svarbiausių laimės veiksnių, tad skatindamas bendruomeniškumą ėmiau galvoti, kas vienija šią Žaliakalnio dalį, kuo ji įdomi ir surinkau vietos simbolius. Gyvenu už kelių namų nuo šios sienos, mano seneliai irgi čia įsikūrę, tad gerai pažįstu šią vietovę. O ar jūs žinojote, kad čia gyveno moderniosios lietuvių akvarelės pradininkas Lietuvoje Kajetonas Sklėrius, beje, netoliese galima pabendrauti su jo sūnėnu. Ar girdėjote, kad seniau aplinkiniai vaikai skubėdavo pamatyti vietinės beždžionėlės?”, – intrigavo D. Sirgedas ir paminėjo, kad tankiai ąžuolais apaugusi Žaliakalnio teritorija prie Kauno miesto buvo prijungta 1919 m.

Sienoje atspindėti ir legendiniai Žaliakalnio kvartalai „Brazilka” bei „Argentinka”. Juose tarpukariu kūrėsi iš emigracijos grįžę nepasiturintys gyventojai.

„Tuomet tai buvo lūšnynai, į kuriuos net policija bijodavo važiuoti. Žmonės ten gyveno atskirą gyvenimą. Dėl panašumų į Pietų Amerikos favelas šios vietos gavo egzotiškus „Brazilkos” ir „Argentinkos” pavadinimus”, – komentavo pašnekovas. Siekdamas atkreipti dėmesį į šių kvartalų istoriją, D. Sirgedas kelerius metus ant savo namo stogo laikė išskleistas milžiniškas Brazilijos ir Argentinos vėliavas. „Sugalvojau, kad oro balionams tai būtų geras akstinas dažniau praskristi pro Žaliakalnį, pažinti šį rajoną, pasigėrėti žaluma,” – tikino jis.

Rokiškio gatvės gyventojas kompozitorius Giedrius Kuprevičius jau trisdešimt metų liepos 6-ąją kaimynus sukviečia į kiemą kartu giedoti Lietuvos himną, tuomet pradžiugina savo kūryba ir ragina pasivaišinti arbata bei atsineštais skanėstais. Tad ant sienos pavaizduotas ne tik G. Kuprevičiaus portretas, pianino klavišai, bet ir himno eilutė: „Ir šviesa, ir tiesa. Mūs žingsnius telydi.”

Sienoje praeiviai atpažins ir poetą, bardą Edmundą Janušaitį bei jo kieme įrengto Poetų sodo simbolį – medinę kompoziciją su paukščiukais, skirtą Romui Kalantai atminti. Šakių ir Kapsų gatvių sankirtoje gyvenantis žaliakalnietis kasmet gegužės 14 d., per Kalantines, atveria savo namų duris ir pakviečia eilėmis bei dainomis pažymėti šį Lietuvai svarbų įvykį.

Žaliakalnio istorijas pasakojanti siena pagerbė grafikus Gediminą Pempę ir Margaritą Jasilionytę.

Nevėžio gatvėje gyvenęs garsus grafikas, kaligrafas G. Pempė atpažįstamas iš mokinuko ir paukštelio logotipų, o ant sienos šįkart nutūpė paukštelis. Menininkas kūrė plačiai naudojamus logotipus, iliustravo knygas, kūrė pašto ženklus, užsiėmė kaligrafija, tad himno eilutė sienoje išrašyta būtent jo kurtu šriftu.

Žemaičių gatvės gyventoja grafikė, meninė leidinių redaktorė, dizainerė bei iliustruotoja M. Jasilionytė yra sakiusi, kad artimiausia jos širdžiai tema – personifikuota gimtosios šalies gamta, su kuria menininkė jaučia gilų ryšį, tad sienoje pavaizduotas ąžuolas, tarsi apglėbiantis, globojantis, prieglobstį teikiantis tėvas.

Sienoje atpažįstamas dailininkas egzistencialistas Vytautas Eigirdas ir mitologiniai bei bibliniai motyvai, kurių buvo gausu jo kūryboje. Dailininkas interpretuodavo Biblijos siužetus, sėmėsi įkvėpimo iš Šv. Jono Evangelijos apreiškimo, Apokalipsės siužeto bei kt., tad ir gatvės meno piešinyje šalia jo portreto atsidūrė baltas balandis – Šventosios Dvasios simbolis.

Sienoje įamžinti ir svarbūs vietos gyvūnai. Keliaujant pro Rokiškio g. 5 namą praeiviai išgirs nuolat čiulbančius paukščius. Šio namo gyventoja ištisus metus metus lesina paukščius, juokaujama, kad jos kieme 24/7 veikia didžiausia vietos lesyklėlė.

Dar viena Žaliakalnio įdomybė – prieš trisdešimt metų Žemaičių gatvės gale, medinuke, auginta beždžionėlė. Anot pašnekovo, ji buvo tikra vietos įžymybė, itin dominusi aplinkinius vaikus.

Žaliakalnis neatsiejamas nuo šlaitų, tad verta paminėti ir akmenuotą Kapsų kalno dalį, nuo kurios vietiniai vaikai žiemą krykštaudami leisdavosi rogėmis, beje, sniego tuomet būdavo virš kelių.

Piešiniuose galima įžvelgti Žemaičių g. 11 veikiančią parduotuvėlę, įdomu, kad ji nuo gatvės nepastebima, neturi jokios iškabos, bet vietiniai ją puikiai žino.

D. Sirgedas džiaugiasi, kad Žaliakalnis turtingas žinomais gyventojais, įdomiomis istorijomis, tereikia reikia jas išgirsti, o tam puikiai pasitarnauja čia rengiamos ekskursijos. Neabejojama, kad vienu iš sustojimo taškų taps ir ši istorijų siena. Pašnekovas tikisi, kad ji skatins vietinius gyventojus kartu švęsti šventes, minėti svarbias progas ir džiaugtis bendryste.

Daugiau istorijų apie sieną pasakoja ant jos įrengtas audiogidas.