Parodoje „Liekamoji būsena“ – kasdienybė ir jos liekanos

Nuo plaukų verpeto kūdikio pakaušyje iki pilnai tuščio indo, Kauno menininkų namų galerijoje iki balandžio 25 d. veikianti grupinė menininkų paroda „Liekamoji būsena“ kviečia patirti laike sustingdytus momentus, primenančius apie mūsų kasdienybės trapumą.

Tarpdisciplininėje parodoje dalyvauja jaunosios kartos menininkai: Alvė Skauronaitė, Armine Sargsyan, Cillian Johnson, Emilija Višinskaitė, Nida Shah ir Orinta Politaitė. Parodoje menininkai atsigręžia į kasdienybės likučius – savo kūriniuose pernaudodami medžiagas ar informaciją, jie kuria naujas reikšmes mus supantiems reiškiniams ir daiktams.

„Pats parodos pavadinimas – „Liekamoji būsena“ – kilo galvojant apie tai, kas nutinka, kai kažką svarbaus patiriame, ar tiksliau – koks jausmas lieka, kai kažkoks itin paveikus įvykis paliko pėdsaką ar įspaudą mūsų kasdienybėje. Šioje parodoje dalyvaujančių menininkų kūrinius sieja noras užfiksuoti ar sustabdyti šią sunkiai žodžiais apibūdinamą būseną, kuri kartais gali trukti tik akimirką, o kartais išlieka amžiams. Parodoje eksponuojami kūriniai tarsi sustabdo laike ir leidžia žiūrovams vėl ir vėl patirti vizualiai ar emociškai itin paveikias istorijas, patirtis, formas“, – sako parodos kuratorė Saulė Noreikaitė.

Menininkė Nida Shah parodoje pristato kūrinį „Pilnai tuščias“, puoštą keturių kultūrų – pakistaniečių, lietuvių, britų ir indų – raštais, atspindinčiais jos kultūrinį identitetą. Šių raštų idėjų ji ieškojo ne interneto platybėse, o gyvenimiškose situacijose. Pavyzdžiui, lietuvišką raštą įkvėpė jos draugės prosenelės XX a. vidurio staltiesėlė, o britų pokarinės tekstilės raštą – istorijos pamokos apie Londoną, kur menininkė užaugo.

„Žinoma, šie raštai – labai skirtingi. Todėl juos sujungiau asmeniniu braižu, kurį suformavau dar paauglystėje. Jis kilo dėl valgymo sutrikimo, kurio metu išvysčiau regėjimo pokyčius – tekstūrose ir paviršiuose pradėjau įžvelgti tam tikrus veidus ir būtybes. Kūrinys kalba apie šį laikotarpį, bet remiasi ir mišriu kultūriniu kontekstu, kuris šiandien, kai vis daugiau žmonių imigruoja ir emigruoja, tampa vis aktualesnis“, – pasakoja N. Shah.

Kokia yra atraižos, likusios po masinės batų ar rankinių gamybos, istorija? Menininkė Emilija Višinskaitė kūrinyje „kai tu žiūrėjai į mane“ tyrinėja tekstilės industriją, dėmesį nukreipdama į jos liudininkes – išmestas, galutiniu produktu taip ir netapusias medžiagas.

„Šios atraižos man yra tarsi vartojimo kultūros šešėliai, kadangi jos egzistuoja, nors ir retai apie jas susimąstome. Žiūrint į kūrinį, vienu metu galima matyti ir siluetą, ir tuštumą. Tuomet daugiau pradedi galvoti ne apie galutinį produktą, o apie tą dalį, kuri liko po gamybos proceso. Šis žvilgsnis mane ir domina – norėjau išardyti tą natūralų ciklą, pasižiūrėti, į ką atraižos virsta po visų darbo valandų, ir įsivaizduoti, ką iš jų buvo bandoma sukurti“, – kalba E. Višinskaitė.

Menininkės Armine Sargsyan trijų dalių tapybos kūrinyje „Srautas“ atsiveria keli sūkuriai – iš tolo pažvelgus, ošiantys informacija ir lūkesčiais, o iš arti – įsipynę į dar augančio vaiko galvutę. Ji dalijasi, jog šie persidengiantys srautai, primenantys, kaip anksti mus pradeda užsupti gyvenimo ritmas, gimė iš apsvarstymų apie progresą ir regresą.

„90–ųjų vaikai augo su idėja, kad esame laisvi, savo sėkmės kalviai, o praeitis jau nebegrįš. Tačiau šiandien daug su progresu siejamų dalykų, pavyzdžiui, demokratija staiga tapo kvestionuojami. Kadangi pati esu mama, daug galvoju apie augantį žmogų ir ateinančią kartą, kas yra jų sraute, kas juos supa ir kaip juos veikia aplinka šiandieniniais laikais. Todėl galvą pasirinkau kaip pagrindinį motyvą, nes jame užkoduota tiek jauno žmogaus, kuris susiduria su naujais dalykais ir bando juos suprasti, tiek skirtingų kartų sluoksniai“, – sako ji.

Skaitydama prancūzų rašytojos Anne Ernaux knygą „Metai“, menininkė Alvė Skauronaitė aptiko žodį „palimpsestas“. Taip yra apibūdinama medžiaga, ant kurios, nuplovus ar nuskutus ankstesnį tekstą, yra rašoma iš naujo, daugelį kartų. Šį principą ji pritaikė litografijos technologijai – taip gimė jos kūrinys, eksponuojamas galerijoje.

„Kuriant jaučiau nerimą dėl politinės situacijos ir platesnio konteksto, todėl ėmiau svarstyti, kokie kasdieniai ritualai mums gali padėti su tuo susitvarkyti. Tokie veiksmai kaip lovos klojimas ar dulkių valymas man pasirodė kaip atsinaujinimo formos, nors kartu žinome, kad jas reikės kartoti vėl ir vėl. Panašiai veikia ir simboliniai momentai, pavyzdžiui, Naujųjų metų šventimas. Šiuos apmąstymus galiausiai sujungiau su palimpsesto idėja ir litografijos procesu, kai norint sukurti naują vaizdą, pirmiausia reikia nuvalyti ankstesnį“, – teigia A. Skauronaitė.

Airių menininkas Cillian Johnson, pasitelkęs savo GPS informaciją ir skaitmeninį Lietuvos reljefo modelį, sukūrė video kūrinį „Duomenų klajonės: Vilnius“, kuriame jis tyrinėja, kaip kasdienybės patirtis galima perteikti naudojant duomenų vizualizaciją.

„Kūrinyje matomas judantis taškelis – tai aš, be aiškaus tikslo klaidžiojantis po Vilniaus senamiestį. Šiuo metu daugiausiai dirbu su Vilniaus reljefo modeliais ir žemėlapiais, nes mane domina vadinamoji paslėpta architektūra ir mikroinfrastruktūra – smulkios, dažnai nepastebimos detalės, lietaus nuotekų dangčiai, iš upių kyšantys vamzdžiai, senosios industrijos pėdsakai. Šis procesas ir duomenų rinkimas iš esmės pakeitė mano santykį su Vilniumi – tai tapo dar vienu būdu patirti ir suprasti šį miestą“, – sako menininkas.

Daugelis, svarstydami apie laiką, pirmiausia pagalvoja apie mechanines laikrodžio rodykles ir nenutrūkstamą jų tiksėjimą. Visgi menininkės Orintos Politaitės kūrinį „Laikas“ įkvėpė ne šis kiekybinis, o filosofinis praeities, dabarties ir ateities suvokimas. Trijose stiklo formose menininkė amžiams užkonservavo vandenį – taip sustabdydama laiką ir suteikdama jam formą.

„Kuriant man kilo minčių apie graikų dievą Kroną, kuris įprastai yra vaizduojamas ryjantis savo vaikus. Manau, jog jis liudija būtent šį mitinį laiką, kuris neišvengiamai mus, tarsi jo vaikus, paliečia. Esame priklausomi nuo to, ką nuspręsime su savo laiku daryti. Todėl kurdama norėjau, kad žmonės galėtų apmąstyti, kas yra praėję, kas jiems svarbu yra dabar bei pakviesti juos pasižiūrėti į laiką kaip į savotišką vertybę“, – dalijasi O. Politaitė.

Paroda „Liekamoji būsena“ Kauno menininkų namų galerijoje veiks iki balandžio 25 d. Tai – trečioji iš keturių grupinių parodų ciklo. Paskutinė šio ciklo paroda vyks gegužės 7–23 d.