Kodėl per Jonines lietuviai į batus dėdavo paparčius? Rumšiškėse atgijo senieji Rasų burtai

Šį rytą pirmieji saulės spinduliai Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse buvo sutikti liaudiškomis dainomis, šokiais ir pokalbiais prie blėstančio laužo. Taip lietuviškų tradicijų puoselėtojai palydėjo trumpiausią metų naktį ir pasitiko ilgiausią dieną – vasaros saulėgrįžą, nuo seno laikomą vienu magiškiausių metų laikotarpių.

Joninės, dar vadinamos Rasų švente, Lietuvoje nuo seno buvo ne tik linksmybių, bet ir gamtos galių, būrimų bei naujų pradžių metas. Tikėta, kad būtent šią naktį gamta sukaupia didžiausią saulės energijos kiekį, todėl žmonės stengdavosi kuo daugiau laiko praleisti lauke – maudydavosi upėse ir ežeruose, rinkdavo vaistažoles, vaikščiodavo basomis po rasotą žolę.

Šių tradicijų buvo laikomasi ir Rumšiškėse. Atvykusieji pirmiausia buvo pakviesti pereiti pro simbolinius Joninių vartus, o jų rankos apiplautos vandeniu – apsivalymo ir atsinaujinimo ženklu. Vėliau šventės dalyviai rinko pievų žolynus, pynė vainikus ir klausėsi pasakojimų apie senąsias Joninių apeigas.

Lietuvių liaudies tradicijoje Joninės turėjo beveik tokią pačią reikšmę kaip Naujųjų metų naktis – tai metas, kai apmąstomi būsimi darbai, svajonės ir planai. Tikėta, kad būtent šią naktį galima nuspėti savo likimą, sužinoti, iš kurios pusės ateis meilė ar net sutikti būsimą gyvenimo partnerį.

Net ir mažos gamtos detalės Joninių naktį įgaudavo ypatingą reikšmę. Tie, kurie šventėje nestygo energijos šokių aikštelėje, iš muziejaus edukatorių sulaukė praktiško patarimo – į batus įsidėti paparčio lapelį, kad nenutrintų kojų. Taigi tikėta, kad paparčiai gali turėti ne tik magiškų, bet ir kasdien praverčiančių savybių.

Šventės dalyviai taip pat sužinojo ir mažiau girdėtų faktų apie lietuviškus augalus. Pasirodo, žiogrenė kadaise buvo naudojama vietoje duonos, o džiovintos jonažolės arbata gerta šaltuoju metų laiku, kai žmones apnikdavo slogios nuotaikos.

Nuo vakaro iki aušros Rumšiškėse netrūko ir kitų Joninių papročių. Dzūkijos sektoriuje skambėjo folkloro ansamblių dainos, vyko vainikų pynimas, kupoliavimas, žaidimai ir rateliai. Vėliau buvo pagerbti Jonai ir Janinos, užkurtas aukuras, o saulei leidžiantis nuo kalno riedėjo degantys ratai – vienas ryškiausių saulės ciklą simbolizuojančių Joninių ritualų.

Trumpiausią metų naktį lydėjo ir didysis Joninių laužas, naktišokiai, vainikėlių plukdymas bei tradicinės paparčio žiedo paieškos. Nors visi žino, kad paparčiai nežydi, jo ieškojimas iki šiol išlieka vienu romantiškiausių ir paslaptingiausių Joninių simbolių – tarsi priminimas, kad stebuklais verta tikėti bent vieną naktį per metus.