Aktorius A. Gaučas: „Kauną sau mintyse lyginu su Oksfordu arba Kembridžu“

Andrius Gaučas – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, neseniai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ nepagrindinio vaidmens kategorijoje. Pasisėmęs skirtingų patirčių Londone, Vilniuje ir Panevėžyje jis šiandien savo kūrybiniais namais laiko Kauną ir žinias čia perduoda jau kitai kartai. Su Andriumi kalbamės apie amžinąsias aktorystės vertybes, šeimos įtaką asmenybės kelionei per gyvenimą ir santykį su Kaunu po didžiųjų pasaulio scenų.

– Mano mama yra kilusi iš Panevėžio, tėtis – iš Pasvalio, o aš pats – taip, taip – gimiau jau Kauno klinikose. Bet augau ne visai Kaune, o Kauno rajone – Domeikavoje. Tiesa, mokyklą lankiau Sargėnuose, o po to Šilainiuose (Jono Basanavičiaus gimnaziją). Į mokyklą veždavo senelis: su geltonu „Volkswagen passat“, kiekvieną rytą lygiai be dvidešimt aštuonios ir taip dvylika metų!

Tai buvo turbūt ta pati pirma asmenybė, kuri man parodė, kaip svarbu yra punktualumas, atsidavimas ir disciplina. – O tas senelis iš kur? Turbūt iš Pasvalio (spėju iš jūsų linksmumo) – Iš Pasvalio yra močiutė, senelis į Pasvalį atsikraustė vėliau, o tėtis užaugo jau Kaune, Šančiuose ir gali vadintis tikru šančiškiu.

O dėl Kauno… labai įdomus klausimas. Po visų įvairių skirtingų patirčių, turbūt aš save laikau savotišku miksu visų tų gyventų vietų. Būna dienų, kai aš jaučiu, kad mano širdis kažkuria dalimi yra Londone, arba Vilniuje, arba Panevėžyje.

Bet… galų gale aš vis tiek esu čia! Tai turbūt kažką pasako. Nacionalinis Kauno dramos teatras yra mano namai, o aktoriui labai gera ir svarbu turėti tokius namus. Lietuvoje mes turime didelį gėrį aktoriui – repertuarinį teatrą, ko neturi dauguma valstybių, vadinasi, aktorius neturi savo kūrybinių namų.

O kalbant konkrečiau apie miesto teatro tradiciją, tai pamenu, kaip pirmą kartą atvykau čia vienui vienas vaidinti Rolando Atkočiūno režisuotame spektaklyje „Klaros santykiai“ (pjesės autorė Dea Loher) ir negana to, kad buvau vienintelis iš savo rato, savo kurso, dar ir maniau, kad aš būsiu pats blogiausias! Bet kol buvau sau „pats blogiausias“, mane sutikusi trupė buvo man patys geriausi!

Tai žmonės, kurie neleido nei vienai sekundei nugrimzti į žudančias abejonės (abejonės yra sveika, bet yra žudančios abejonės ir jos tikrai kankina), kurie rūpinosi kiekviename žingsnyje. O svarbiausia – jie visi buvo (ir yra) be galo kitam jautrūs žmonės. Taigi, pirmoji teatro tradicija, kurią noriu išskirti šiame teatre yra begalinis kolegų palaikymas. Ir tai jaučiasi ne tik trupėje – visur! Nuo nuo valytojų iki aukščiausių grandžių.

– Taip, Kaune visada buvo juntamas kokybiškas dėmesys vienu metu ir pasaulietiškumui, svarbiausiems pasaulio kūriniams, bet kartu ir vietinėms Lietuvos istorijos, likimo temoms. Ir tai labai reikalinga! Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, jau minėto teatro „Shakespeare’s Globe” spektakliuose šalia milžiniškų techninių galimybių, šalia modernumo būtinai išlieka pagarba tradicijai: jie viską stato pagal pirmą numanomą pjesės variantą – tai nėra lengviausias kelias, bet jie jo laikosi iš principo.

– Be jokios abejonės – Vilniuje, pas savo mokytojus Vytautą Anužį ir Veltą Žygurę-Anužienę. Nors magistrą baigiau Londone, bet būtent jie suformavo mano suvokimą tokį, koks jis tebėra šiandien. Jie mus išmokė amato, augino ir lavino. Pedagogikoje itin svarbus būtent šis žodis: lavėti.

Taigi jie lavino ir augino mus kaip žmones, lavino mūsų fantaziją, bendrą supratimą apie meną. Mes nuolatos pristatinėdavome, analizuodavome dailininkus, poetus, kompozitorius, prezidentus ir jų darbus: buvom lavinami ne tik kaip aktoriaus amato atstovai, bet ir kaip asmenybės. Menininkas juk turi būti pilnas informacijos, turi norėti ir mokėti ją priimti. Kaip šokėjas lavina raumenyną, kaip smuikininkas nuolat nuolat groja gamas, taip aktorius turi lavinti vidinį vaizduotės raumenį.

– Tikriausiai. Mano tėvai, seneliai iš tiesų yra be galo kitus mylintys ir gerbiantys žmonės. Todėl ir aš ypač gerbiu kitą, šiuo atveju – ne tik renginio svečius, bet ir visą scenoje sunkiai dirbančią komandą. Taip pat nuoširdžiai degu noru kuo geriau reprezentuoti savo aplinką. Kaunas yra super miestas – dažnai viduje jį palyginu su kokiu Oksfordu arba Kembridžu: ir dėl didelių universitetų bendruomenių, ir dėl savo žalumo!

Šias savybes atradau grįžęs iš Londono, kai, neslėpsiu, man buvo sunku: sunku, nes myliu tą greitį, beprotystę, anonimiškumą, metro, prakaitą, šiukšles, pavojus. Ir tada aš galvojau, na, Andriau, ką čia tau sugalvot, kad būtų lengviau – ir tada atradau šią paralelę.

– Laisvė, ekspresija svarbi, bet, kaip ir mokantis man, taip ir dabar, labai svarbu disciplina ir pats amatas – tai kaip kaulas ant kurio augs mėsa. (Matot, vis negaliu pabėgti nuo medicininių šeimoje išmoktų terminų). Bet ne ką mažiau svarbu, kaip minėjau, yra fantazijos lavinimas.

O ją lavina literatūra, skaitymas – tai yra absoliučiai labiausiai turtinantis žmogų dalykas: nuolat sakau studentams, kad geros knygos skaitymas yra tarsi kalbėjimas su genijumi, kuris neklysta. Dabar, technologijų įtrauktyje, patiriame tam tikrą iššūkį – turinys socialiniuose tinkluose suryja daug laiko ir akių, o dirbtinis intelektas leidžia dalinai pakeisti fantaziją, tačiau tikrai mūsų taip nelavina. Bet, aišku, tai nėra neįveikiamas iššūkis – tiesiog valios reikalas.

– Gal jau vidurinei? Sunku pasakyti, bet juk geriausiai aktoriaus amžių apibūdina ne tik jo tikrasis amžius, bet ir „playing age” – amžiaus intervalas, kurį jis vaidina. Tai dažniausiai ir išgyvename kaip savo tikrąjį amžių, atkreipkite dėmesį.

– Tai būtų mano mamos tėvai ir mano tėčio tėvai: turėjau prabangą daug bendrauti su savo seneliais. Vis pagalvoju, kad jų dėka mano vaikystė buvo ypatinga, man labai, labai pasisekė! Ir tai veža, veda iki šiol. Juk mačiau puikų pavyzdį: tai buvo be galo darbštūs, sunkiai dirbantys, atsidavę kitiems ir išskirtingai dosnūs žmonės.

Įdomi paralelė – Kliunkis Pliumpis tikra yra labai dosnus Alisai: kaip mano mamos mama, kuri, pamačiusi, kad man, pavyzdžiui, patiko stiklinė sakydavo: Patinka? Paimk! O dirbdama medike Panevėžyje ji nuolatos padėdavo kitiems, remdavo ir benamystę išgyvenančius žmones, ją ten žinojo visi – ne tik dėl darbo, bet ir dėl dalinimosi. Taip ir Kliunkis Pliunkis viskuo nekantraudamas dalinasi su Alisa: patarimais, eilėraščiais, šiluma. Jį tiesiog purto šiurpuliukai, kaip jis nori pasidalinti! O aš tuo tarpu dalinuosi su žiūrovais.