Aktorė S. Gotbergė: teatro auditorija skiriasi ne skirtinguose miestuose, o skirtinguose spektakliuose ar net tame pačiame spektaklyje – priklausomai nuo to, kaip suvaidinome

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorei Saulei Gotbergei šie metai kupini laimėjimų: ji pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią nepagrindinį moters vaidmenį spektaklyje „Alisa veidrodžio karalystėje“, o festivalyje „Teatro genas“ išrinkta perspektyviausia aktore už vaidmenį spektaklyje „Antrininkas“. Ir nors užaugo teatre (jos mama yra aktorė Ilona Balsytė) ir daug scenos paslapčių perkando dar vaikystėje, Saulė save vadinti aktore pradėjo tik į tvirtai į rankas paėmusi LMTA diplomą, o baigdama mokyklą dėl visa ko išsilaikė... ir matematikos valstybinį egzaminą. Su Saule kalbamės apie pasirinktą kelią, dramos terapiją ir Kauną, kuriame vaikystės žingsnius žengia Saulės ir jos vyro, taip pat aktoriaus Mariaus Gotbergo atžala.

Tiesa, turiu tą šypseną, kuri yra mane toks kiek išskiriantis dalykas, na, o šypsena jau savaime yra šviesos, gėrio simbolis. Gal todėl tikrai dažnai gaunu vadinamuosius „gerietės“ vaidmenis. Tačiau visada yra labai smalsu įkūnyti ir blogiukus, nes savyje tikrai tos padaužos turiu nemažai. Galbūt todėl Baltųjų valdovės personažas man taip tiko ir patiko: nes nors ir „baltoji“, bet ji yra labai keista, išplaukusi, savame pasaulyje, pasiduodanti akimirkos ir vaizduotės galiai. Man ši savybė artima: aš labai daug gyvenu savo vaizduotės pasaulyje, anksčiau išvis galvoje nuolat kurdavau scenarijus, ir istorijas, net būdavo balsu prašnekdavau, dabar, aišku, šiek tiek tai išaugau, bet vis tiek bent trumpam panyru į kitą pasaulį – taip labai pailsiu.

Galbūt Esteros vaidmuo spektaklyje „Lygiosios trunka akimirką“. Ji yra tikrai išskirtinai viltinga ir romantiška, labai šviesi, na tiesiog tikras gėris. Bet, tiesą sakant, man kartais sunku tokius idealistinis personažus vaidinti ir ruošdamasi visada save labai kritikuoju, sveriu, persvarstau: ar aš tikrai esu tokia nuoširdžiai gera, koks yra šis personažas? Kas apskritai yra tas gerumas? Be to savyje turiu labai daug saviironijos, kandaus humoro, kurio sunku atsisakyti.

Oi, visko buvo. Tarkime paauglystėje, augant Antakalnyje, buvau susidėjusi su tokia nekokia kompanija – padūkusia berniukų chebra... Netruko ilgai tas periodas, bet per tą laiką sugebėjau sudalyvauti automobilių langų daužyme – tiesa, tik kaip stebėtoja, na, bet vis tiek...

Sudėtingas klausimas, nes tokių žmonių buvo labai daug... Gal pirmasis šaunantis į galvą yra matematikos mokytojas Simas. Aš šiaip labai mėgau matematiką, o ir jis nebuvo tas, kuris moko sausai: visada sugalvodavo įdomių pedagoginių kampų, sužadindavo mums tą smalsumą: pavyzdžiui, panaudodami praktines žinias, kurdavome stalo žaidimą. O kitas svarbus jo bruožas buvo mokėjimas atskleisti mokino individualumą. Pavyzdžiui, aš pamokoje mėgdavau spręsti uždavinius klausydama muzikos ausinuke ir jis kažkada man pasakė, kad, aš negaliu taip daryti. Kadangi visada kiek mėgau pasiginčyti su mokytojais, paprieštaravau, paklausiau, kodėl. Mokytojas atsakė: „todėl, kad kiti mato tavo pavyzdį, tačiau tokiomis sąlygomis jie taip gerai neišspręs, kaip tu“. Taigi, jis ne tai, kad man tiesiog uždraudė, bet jis mane pagyrė ir su tuo aš gavau pasitikėjimo, kuris mane įkvėpė nusiimti tuos ausinukus.

Ne, bet aš laikiau matematikos valstybinį egzaminą, nors man jo kaip ir nereikėjo (planavau studijuoti vaidybą), bet mokytojas pasiūlė laikyti, nes tiesiog man tikrai gerai sekėsi, tai aš tą matematiką ir išsilaikiau taip... „ant smagumo“. Taip gavosi, kad tais metais egzaminas buvo tikrai sudėtingas, jį buvo sunku įveikti net tiems, kurie ruošėsi ilgai ir rimtai, tai buvo truputi juokinga, kad aš užsiroviau ant tokio per daug rimtai nesiruošusi ir, aišku, nebuvo lengva.

Bendrai imant, tai aš tiesiog labai mėgstu žmones, mėgstu dirbt su žmonėmis, man žmogus yra labai svarbus. O dramos terapija puikiai apjungia viską – tiek teatrą, tiek tokį darbą. Kai reikėjo rinktis baigiamojo darbo temą, kažkaip visi tikėjosi, kad aš rašysiu apie vaikus arba autistinio spektro sindromą turinčiuosius, nes aš jau turėjau tame patirties, bet man norėjosi dar vieno iššūkio, kitos, mažiau tyrinėtos temos. Taip pat kovido laikotarpiu jau buvau pradėjusi savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“ ir suvokusi tą problemą – kiek daug yra vienišų senjorų. Taigi, taip natūraliai nukeliavau į šį temos lauką, atlikau ir praktiką socialiniuose senjorų globos namuose Kaune ir Vilniuje – patirtis bendraujant su jais buvo kupina atradimų. Jeigu reikėtų iš šios patirties išskirti kelis svarbiausius akcentus...? Turbūt pabrėžčiau humoro jausmo svarbą. Senatvėje humoras, netgi aštrokas, labai pasitarnauja: senjorai, jausdami, kad lengviau jau nebus, patys iš savęs nuolatos pasijuokia. Pavyzdžiui, ateina vienas su lazdele, kitas su vežimėliu, kitas su tokiu kaip ir dviračiu ir sako: „čia mūsų transporto priemonės“. O kai kalbini, kad ateitų pas tave į užsiėmimus, mesteli: „negaliu, nes kitą savaitę aš mirsiu, mane kitą kartą anksčiau užsakyk“. Turbūt natūraliai jaučia, kad juk negali dabar taip visą laiką ir likti liūdesy, privalo rasti šviesesnį santykį su likimu, su nauja kasdienybe.

Taip pat pamačiau ir labai daug problemų susijusių su mūsų požiūriu į senjorus, jų nuvertinimu. Juk yra šalių, kur senjoras, senyvas žmogus yra kaip tik išminties ženklas, o pas mus, deja, dažniausiai atvirkščiai – labai nustumtas į paraštes. Pamenu, ir magistriniame darbe tokią mintį pažymėjau: visi visą laiką sako, kad jaunas žmogus yra mūsų ateitis, o aš supratau, kad mūsų visų ateitis tai bus senatvė. Ir mes nesirūpiname ja, nors turėtume jau dabar. Matau tikrai didelę perspektyvą dramos terapijos srityje padedant ne tik jaunajai, bet ir vyresnei auditorijai.

Taip, mūsų teatre tikrai turime šaunią senjorų auditoriją – sakyčiau, net pavyzdys jaunimui.

Auditorijos miestuose nesiskiria – skiriasi tik skirtinguose spektakliuose, o kartais – net tame pačiame spektaklyje, priklausomai nuo to, kaip jį suvaidinome, kaip jis paveikė publiką.

Šiaip kalbant apie miestus, mes su vyru užaugome tokiose šeimose, kur niekada nebuvo jokio skirstymo pagal kilmę: gal kad mūsų tėvai yra iš skirtingų miestų, štai mano mama iš Šiaulių, o tėtis gimęs Kaune. Tiesa, apsigyvenau Kaune ne iš karto: nors prieš studijas LMTA metus studijavau VDU, tada Kaunas dar neprilipo, buvo vieniša, trūko veiksmo. Po to, jau pradėjus dirbti Nacionaliniame Kauno dramos teatre, tris ar keturis metus čia su vyru važinėjome iš Vilniaus, kol, ėmus laukti vaikelio, supratome, kad turime kažkur „sustoti“ ir nusprendėme, kad ta stotelė bus Kaunas. Dabar džiaugiamės šiuo sprendimu ir turime labai gražų santykį su šiuo miestu – čia ramu, gera, tobula vieta motinystei. Tiesa, dabar neseniai pradėjau vis pasiilgti Vilniaus, bet tai normalu – jau prabėgo kiek laiko, o aš ten juk augau, ten liko mano šeima ir draugai.

Na ir taip pat pridėčiau, kad trupė šiame teatre yra stebuklinga. Aš taip gerai jaučiuose kiekviename procese, kad galiu visiškai atsipalaiduoti ir visą savo energiją skirti tik kūrybai.

Patinka Žaliakalnis, Ąžuolynas, Nemuno sala, Laisvės alėja, kur gyvename, todėl viskas sukasi čia aplinkui.

Taip, mūsų vaikas jau yra kaunietis. Jo vaikystė yra čia ir tai yra nuostabi vaikystė.

Oi, galiu greitai užsiliepsnoti, bet ir užgestu greitai. Gal dėl paprastų dalykų: pati labai gerbiu žmones ir jų laiką, nemėgstu nepasiruošti, vėluoti. To paties tikiuosi ir iš kitų.