Naktinis triukšmas gatvėse: kai kelios dešimtys ramybės drumstėjų atima poilsį iš tūkstančių

Vasarą, kai daugelis po darbo dienos tikisi pailsėti, kai pagaliau užmigo ilgai verkęs kūdikis ar aprimus skausmams užsnūdo ligonis, nakties ramybę sudrebina variklių riaumojimas. Į gatves išlenda susireikšminę motociklininkai, išpjaustę duslintuvų vidurius, pasitaiko ir „sportinių“ automobilių su „patobulinta“, kad garsiau plerptų, išmetimo sistema. Jie laksto apytuštėmis miestų gatvėmis, o tūkstančiai žmonių vietoje poilsio klausosi kelių ar keliasdešimties triukšmadarių keliamo triukšmo.

Nors tokių vairuotojų nėra daug, jų poveikis juntamas didžiulėje teritorijoje. Pakanka kelių ar keliolikos triukšmingų transporto priemonių, kad miegą prarastų ištisi daugiabučių kvartalai. Problema nėra nauja. Gyventojai ja skundžiasi metų metus, tačiau sisteminių sprendimų Lietuvoje iki šiol trūksta.

Svarbu atskirti gatvėse triukšmaujančius asmenis nuo automobilių ar motociklų sporto entuziastų. Profesionaliame sporte triukšminga technika naudojama specialiai tam pritaikytose trasose, nustatytu laiku ir laikantis taisyklių. Naktinis važinėjimas gyvenamuosiuose rajonuose su specialiai garsinta išmetimo sistema neturi nieko bendro su sportu.

Vienas dažniausių argumentų, kuriuo bandoma pateisinti triukšmingus motociklus, yra saugumas. Esą garsiai dirbantis motociklas leidžia vairuotojams jį anksčiau išgirsti ir pastebėti. Tačiau tyrimų duomenys šį argumentą verčia vertinti skeptiškai.

Rumunijoje atliktas motociklų girdimumo tyrimas parodė, kad už maždaug 15 metrų važiuojančio automobilio salone motociklo triukšmas dėl šiuolaikinės garso izoliacijos dažnai beveik negirdimas. Net ir mažesniu atstumu girdimumas išlieka ribotas. Tai reiškia, kad garsas, kuris naktį pažadina ištisus gyvenamuosius rajonus, ne visada pasiekia tuos vairuotojus, kuriuos neva turėtų perspėti.

Vienareikšmio atsakymo nėra. Tačiau eismo psichologijos ir elgesio tyrimai leidžia pažvelgti giliau. Dar praėjusio amžiaus pabaigoje Izraelio mokslininkų atlikti tyrimai atskleidė, kad kai kuriems žmonėms vairavimas tampa svarbia savivertės dalimi. Tokiais atvejais rizikingas elgesys kelyje gali būti susijęs ne tiek su praktine nauda, kiek su emociniu poreikiu pasijusti stipriems, matomiems ar išskirtiniams.

Vairavimo mokytojų gildijos vadovas Mindaugas Vilkickas ne kartą yra atkreipęs dėmesį, kad Lietuvoje nepakankamai dėmesio skiriama eismo psichologijai. Pasak jo, vien techninių žinių ar baudų nepakanka siekiant suprasti ir keisti tam tikras destruktyvaus elgesio formas keliuose.

„Turime kalbėti ne tik apie transporto priemones ar Kelių eismo taisykles, bet ir apie žmogaus elgesio motyvus. Dalis problemų prasideda ne technikoje, o žmogaus požiūryje į kitus eismo dalyvius“, – yra pabrėžęs M. Vilkickas.

Dar įdomesnių įžvalgų pateikia Kanadoje atliktas tyrimas, kuriame buvo nagrinėjamas žmonių noras turėti automobilius su modifikuotomis, triukšmą didinančiomis išmetimo sistemomis. Tyrėja Julie Aitken Schermer nustatė, kad tokį norą geriausiai prognozavo ne narcisizmo, kaip buvo tikėtasi, o psichopatijos ir sadizmo asmenybės bruožų rodikliai.

Tai, žinoma, nereiškia, kad kiekvienas garsiu motociklu ar automobiliu važinėjantis žmogus pasižymi tokiomis savybėmis. Tačiau tyrimo rezultatai leidžia kelti klausimą, ar daliai tokių vairuotojų kitų žmonių diskomfortas apskritai yra svarbus veiksnys.

Jeigu žmogui svarbiausia būti pastebėtam bet kokia kaina, aplinkinių nepasitenkinimas gali tapti ne kliūtimi, o savotišku patvirtinimu, kad tikslas pasiektas.

Naktinio triukšmo problema dažnai pristatoma kaip techninis klausimas: nelegali išmetimo sistema, nepakankama kontrolė ar sudėtingas pažeidimų fiksavimas. Tačiau problema kur kas platesnė.

Tas pats demonstratyvaus elgesio modelis pastebimas ir kitose situacijose. Chuliganiškas vairavimas, tyčinis greičio viršijimas ten, kur yra žiūrovų, automobilių statymas per kelias vietas ar neįgaliųjų vietose dažnai tarnauja tam pačiam tikslui – parodyti savo tariamą išskirtinumą kitų sąskaita.

Kaip pažymi M. Vilkickas, Lietuvoje reikėtų daug rimčiau žiūrėti į eismo psichologijos specialistų rengimą ir jų įtraukimą į vairuotojų mokymo bei prevencijos sistemas.

Anot jo, Vairavimo mokytojų gildija ne kartą yra siūliusi stiprinti psichologinį aspektą vairuotojų rengime, tačiau šioje srityje kol kas nėra pakankamo institucijų dėmesio.

Kova su naktiniais triukšmadariais negali apsiriboti vien prašymais būti sąmoningiems. Žmogui, kuris sąmoningai renkasi elgesį, trukdantį tūkstančiams kitų, moraliniai argumentai dažnai neveikia. Tokiu atveju poveikis turi paliesti tai, kas jam svarbu – pinigus, patogumą ir galimybę naudotis transporto priemone.

Tokio požiūrio jau laikomasi kitose šalyse. Jungtinėje Karalystėje 2022–2023 metais keturiose vietovėse buvo išbandytos triukšmo fiksavimo kameros. Bandymai kainavo apie 300 tūkst. svarų, o nepriklausoma ataskaita šalies Transporto ministerijai patvirtino, kad tokios kameros gali patikimai nustatyti per didelį transporto priemonių keliamą triukšmą.

Londono Kensingtono ir Čelsio rajonas jau įrengė aštuonias triukšmo kameras, numatydamas 100 svarų baudas. Apklausos parodė, kad tokioms priemonėms pritaria apie 60 proc. gyventojų. Prancūzija nuo 2023 metų gyvenamosiose teritorijose nustatė aiškią 85 decibelų ribą, už kurios viršijimą numatyta 135 eurų bauda. Vien Paryžiaus regione veikia dešimtys tokių įrenginių.

Lietuvoje tokios sistemos dar nėra plačiai naudojamos. Policijai taip pat sudėtinga efektyviai reaguoti, nes vien vizualiai apžiūrėjus automobilį ar motociklą dažnai neįmanoma objektyviai nustatyti, kokie pakeitimai atlikti išmetimo sistemoje. Tam reikalingi tikslūs triukšmo matavimai.

Tačiau techninės kliūtys neturėtų tapti priežastimi problemai ignoruoti. Reikalingas nuoseklus sprendimas: objektyvūs matavimai, neišvengiama atsakomybė už pažeidimus ir priemonės, kurios didintų poveikį pakartotiniams pažeidėjams – nuo didėjančių baudų iki teisės naudoti techniškai neatitinkančią transporto priemonę apribojimo.

Vis dėlto vien kontrolės priemonių nepakanka. Triukšmingas ir agresyvus elgesys kelyje nėra vien techninis pažeidimas – tai ir žmogaus elgesio, atsakomybės bei santykio su kitais eismo dalyviais klausimas.

„Kelyje matome ne tik transporto priemonę, bet ir žmogų, kuris ją valdo. Todėl sprendžiant sudėtingesnius elgesio atvejus turime daugiau dėmesio skirti ne tik kontrolei, bet ir žmogaus psichologijos supratimui“, – sako M. Vilkickas, Vairavimo mokytojų gildijos vadovas.

Pasak jo, vairuotojų rengimo sistemoje trūksta didesnio dėmesio eismo psichologijai – specialistams, kurie galėtų padėti geriau suprasti rizikingo elgesio priežastis ir ieškoti veiksmingesnių prevencijos būdų.

„Vairavimo mokymas neturėtų apsiriboti vien taisyklių išmokymu ir automobilio valdymo įgūdžiais. Turime ugdyti ir atsakingą požiūrį į kitus žmones kelyje. Todėl siūlėme stiprinti vairuotojų mokymo kokybę, o viena iš krypčių turėtų būti eismo psichologijos specialistų įtraukimas bei tokios srities ekspertų grupės formavimas“, – teigia M. Vilkickas.

Kol kas, jo teigimu, atsakingos institucijos, tarp jų ir Susisiekimo ministerija, šio klausimo sprendimo krypties dar nėra pakankamai aktyviai pajudinusios.

Tikrasis tikslas nėra nubausti kuo daugiau žmonių. Tikslas – sukurti tokią eismo kultūrą, kurioje supratimas, kad tavo veiksmai daro poveikį kitiems, taptų natūralia vairuotojo atsakomybės dalimi.

Teisė į poilsį nėra privilegija. Tai viena elementariausių gyvenimo kokybės sąlygų.

Gyventojai moka mokesčius ne tam, kad institucijos registruotų skundus, bet tam, kad spręstų problemas. Naktinis triukšmas nėra nei neišvengiamas, nei neišsprendžiamas reiškinys. Kitų šalių patirtis rodo, kad technologiniai ir teisiniai sprendimai egzistuoja.

Galima diskutuoti, ar triukšmadarių elgesį lemia savivertės problemos, empatijos stoka ar kiti psichologiniai veiksniai. Tačiau tūkstančiams žmonių, kurie naktį negali išsimiegoti, svarbiausia ne diagnozė, o rezultatas.

Todėl kol atsakingos institucijos delsia, visuomenė turi teisę ir pareigą atkakliai reikalauti sprendimų. O kartu ir priminti, kad pagarba kitų žmonių poilsiui yra ne pageidavimas, bet civilizuoto gyvenimo bendruomenėje pagrindas.