Net 65-ių personažų judesius gebėjęs įsiminti „Europos Disnėjus“ V. Starevičius Kaunui pritraukė įspūdingą įvertinimą

Trečiadienį Kaune, ant namo Rotušės a. 18, kur seniau veikė pirmasis Kauno miesto muziejus ir dirbo tūrinės animacijos pradininkas Vladislovas Starevičius, iškilmingai atidengta Europos kino akademijos lentelė, liudijanti apie „Europos kino kultūros lobį“. Tai vos antroji tarptautiniu mastu įvertina kino vieta Lietuvoje, pernai lobiu buvo paskelbta Kuršių nerija.

Europos kino akademijos tarybos narė Marija Razgutė akcentavo, kad Europos kino kultūros lobių sąraše yra vos 70 lankytinų vietų ir viena iš jų nuo šiol bus Kaune.

„Šiame sąraše yra tokie išskirtiniai objektai, kaip Trevi fontanas Romoje, garsus knygynas Londone „The Travel Bookshop“, matomas filme „Noting Hilas“ ar Monmartro rajonas Paryžiuje. O dabar bus ir Kauno miesto muziejus!“, – džiaugėsi M. Razgutė.

Kino kultūros asociacijos vadovė Vilma Levickaitė akcentavo, kad reikia aktyviai puoselėti V. Starevičiaus (1882-1965) palikimą, skleisti jį ir išsaugoti ateities kartoms.

„Ypatingai dėkoju V. Starevičiaus palikimo tyrėjui Aurelijui Silkiniui, kuris labai padėjo mums gilinantis į kaunietišką kūrėjo etapą ir jo pėdsakus Kaune“, – pridūrė ji.

Kultūros viceministrė Jūratė Radzevičienė akcentavo, kad būtent Kaune gimė tūrinė animacija: „Kaune jis pradėjo kūrybinį kelią, o vėliau tapo pasauliniu atradėju. Didžiuojamės tuo. V. Starevičius pelnytai vėliau imtas vadinti „Europos Disnėjumi“.

Renginyje Kino kultūros asociacijos vadovė V. Levickaitė perskaitė V. Starevičiaus anūkės prancūzės Léonos Béatrice Martin-Starewitch laišką, skirtą lentelės atidengimo ceremonijai.

„Džiaugiuosi, kad Kauno miesto muziejus įtrauktas į prestižinį Europos kino kultūros lobių sąrašą. Būtent šiam muziejui mano senelis V. Starevič 1909 m. sukūrė pirmuosius savo etnografinius filmus, o vėliau – 1910 m. – pirmą animuotą lėlių filmą „Elniaragių kova“, kuriame vos per keliasdešimt sekundžių, kadras po kadro, buvo atkurtas dviejų vabzdžių kovos epizodas. Vėliau apie šį filmą jis savo atsiminimuose rašė: „Kai peržiūrėjau filmą, mane nustebino judesio, kurį buvau atkūręs, sklandumas. Visiškai patenkinamas rezultatas, kurį gavau filmuodamas dirbtinį judesį, paskatino mane sukurti filmą, kuriame pagrindiniais veikėjais būtų du vabalai: elniavabalį apaviau muškietininko batais ir apginklavau kardu, padariau iš jo tikrą riterį, o gražioji Lukanida – raguoto elniavabalio žmona – atrodė kukliau, vabalui Sočiui dėl jo didelių ūsų teko meilužio vaidmuo. Dekoracijos turėjo kažką viduramžiško.“ – Būtent didžiulė gražiosios Lukanidos sėkmė paskatino V. Starevičių toliau plėtoti lėlių kino kryptį. Galima drąsiai teigti, kad būtent čia, Kaune, tuo metu vadintame Kovno, prasidėjo jo, kaip režisieriaus, kelias. Dėkoju visiems už šį įvertinimą“, – laiške rašė V. Starevičiaus anūkė L. B. Martin-Starewitch.

Vladislovas Starevičius 1882 m. gimė Maskvoje, o po mamos mirties buvo išsiųstas pas senelius į Kauną, kur praleido kelis dešimtmečius: nuo 1886 iki 1912 m.

Kaune jis lankė gimnaziją (dab. Maironio), 1906 m. Šv. Kryžiaus bažnyčioje vedė mylimąją Anną Zimmerman, šiame mieste gimė jo duktė Irene, kuri buvo pakrikštyta Švč. Trejybės bažnyčioje. Kaune jis susidomėjo fotografija ir pradėjo pirmuosius kino eksperimentus.

Su Kauno muziejaus kamera jis nufilmavo pirmąjį savo dokumentinį filmą „Virš Nemuno“, o 1910 m. sukūrė pirmąjį pasaulio kino istorijoje lėlinės animacijos filmą „Elniaragių kova“ bei nufilmavo „Gražiąją Lukanidą“, kuri V. Starevičiui atnešė tarptautinę šlovę.

1912 m. menininkas su šeima išvyko į Maskvą, o 1919 m. apsigyveno Prancūzijoje, ten ir palaidotas.

Filmo „Vabzdžių dresuotojas“ (2008) prodiuserė Rasa Miškinytė pažymėjo, kad anksčiau V. Starevičius Rusijoje ir Prancūzijoje buvo žinomas gerai, o Lietuvoje ilgus dešimtmečius buvo tyla, „tabula rasa“. Ji ėmėsi tikslo tai pakeisti.

„Kas nustebino? Kad V. Starevičius nesidalino savo žiniomis. Jis atrado savo metodą ir laikė jį paslaptyje, jį težinojo tik dukros ir žmona. Neįtikėtina, kad jis galėjo net 65-ių skirtingų lėlių, personažų judesius atsiminti, jų net neužsirašinėjo. Tai – net ne šachmatai, tai dar daugiau! Rusai sako, kad jis jų, prancūzai – kad jų, o mes – kad jis mūsų visų“, – kalbėjo R. Miškinytė.

Menininkas per gyvenimą sukūrė 45 filmus.

Po lentelės atidengimo, „Romuvos“ kino centre vyko speciali V. Starevičiaus filmų programa, buvo rodomi filmai „Gražioji Lukanida“ (1910), „Kinematografo operatoriaus kerštas (1912) ir „Šunelis talismanas“ (1933). Pastarasis filmas buvo kurtas su Kaune gimusia dukra Irene. Šiems filmams gyvai akompanavo nebyliojo kino pianistas iš Ukrainos Pavel Pavlosyuk.