Atšilus orui, ne vienam norisi savaitgaliais pabėgti iš miesto šurmulio ir nukeliauti į daugiau ar mažiau lankytinas Lietuvos vietas. Viena jų, tik kiek daugiau nei 150 km nuo Kauno nutolusi, apipinta begale istorijų, Rytų Aukštaitijos papuošalas Antalieptė (Zarasų raj.).
Draugiška elektromobiliams
Kas pirmiausia maloniai nustebino čia atvykus, kad buvusios vidurinės mokyklos kieme neseniai įrengta keliautojams skirta elektromobilių įkrovimų stotelė. To nelabai pamatysi daug didesniuose miesteliuose ar gyvenvietėse.
„O mes gi dabar esame tik kaimas, su apie 200 gyventojų…“, – atsidususi pasakojo Antalieptės istorijos žinovė Aušra Bukienė.
Ir išties, anksčiau turėjusi miestelio statusą, smarkiai sumažėjus gyventojų skaičiui, dabar jį prarado, o buvusi seniūnija išsikėlė į Dusetas.
Lankytinų objektų apstu
Tad ką gali išvysti keliautojai vienai dienai atvykę į Antalieptę? A. Bukienė išskyrė kelis pagrindinius lankytinus objektus. Visų pirma, tai 1763 m. pabaigta statyti vėlyvojo baroko stiliaus Šv. Kristaus Atradimo bažnyčia su greta esančiu, kiek anksčiau įkurtu, basųjų karmelitų vienuolynu. Prie jų dar grįšime…
Kaimelio pakraštyje garsi ir veikianti, 1961 metais paleista, vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje kalnų tipo hidroelektrinė. Tiesa, ji dabar atiteko į privačias rankas ir norint ten patekti reikia iš anksto susitarti telefonu.
Antalieptėje verta aplankyti ir Energetikos muziejų, parką su 7 lieptais kurių kiekvienas turi vardą. Bene garsiausias iš jų vienintelis Lietuvoje matematikų lieptas su ant turėklų išraižytais iš šio krašto kilusių garsių matematikų vardais. Atvykę turistai taip pat labai mėgsta pasisupti per Šventąją įrengtu atnaujintu beždžionių lieptu.
Karštą vasaros dieną vertą aplankyti ir netoli hidroelektrinės, nuo neatmenamų laikų, iš šlaito srūvantį šaltinį. Atlikti vandens tyrimai parodė, kad jo kokybė nė kiek nenusileidžia prekybos centruose parduodamam mineraliniam vandeniui.
Nepakartojamos ir antros pagal plotą Lietuvoje Antalieptės marios, taip pat Gražutės regioniniame parke esantis Šavašos pažintinis takas su garsiuoju, menančiu pagonybės laikus Lužų akmeniu.
Požemiai seniai užmūryti
Tačiau bene vienas iš paslaptingiausių objektų, daug metų keliantys nuotykių ieškotojų aistras, Antalieptės bažnyčios rūsiai bei užmūryti tuneliai, vedantys į netoliese esantį vienuolyną. Kad jie yra neabejoja niekas…
Apie juos kalbama ne tik tarp vyresniojo amžiaus vietinių, bet galima rasti ir užuominų rašytiniuose šaltiniuose.
Kai kurie vietiniai teigia, kad tie požemiai veda ne tik iki vienuolyno, bet dar toliau, link maždaug už kilometro esančių kapinių, ir baigiasi ties jų pakraštyje esančia apgriuvusia koplytėle.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad prie jos palaidoti 1831 metais šiuose kraštuose veikusios garsiosios Emilijos Pliaterytės vadovaujami žuvę sukilėliai. Gaila tik, kad tai liudijančio ženklo niekas taip iki šiol ir nesugebėjo pastatyti.
Bet grįžkime dar prie požemių bei paslaptingųjų tunelių. Kada jie užmūryti ir kodėl, tiksliai taip pat nežinoma. Spėjama, kad taip pasielgta todėl, kad jie galbūt vietomis yra įgriuvę ir ten eiti pavojinga.
Yra ir dar viena versija, kad juose palaidoti netilpę bažnyčios rūsiuose, prieš kelis šimtmečius nuo maro epidemijos masiškai išmirę vienuoliai bei vietiniai, tarp kurių buvo ir gausybė čia gyvenusių žydų.
„Jau ne kartą sklandė kalbos, kad mokslininkai juos pagaliau atvers ir nuodugniai ištyrinės, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Viena iš priežasčių baimė, kad gali pasklisti tas mirtinas virusas“, – svarstė A. Bukienė.
Ieškojo vienuolių aukso
Kita ne ką mažiau įdomi, šiurpą kelianti vieta, tai bažnyčios rūsyje esančios kriptos su juose esančiais mumijomis virtusiais vienuolių palaikais. Tarp jų buvo palaidoti ir šios bažnyčios ir vienuolyno fundatoriai Strutinskai. Palaikai ypač smarkiai buvo išniekinti pirmojo pasaulinio karo metais, kai čia viešpatavo vokiečių kariuomenė.
Pagrįstai spėjama, kad jie ieškojo tarp palaikų bei sienose paslėpto vienuolių aukso bei kitų brangenybių. 1918 metais jiems išsinešdinus, bažnyčia atiteko katalikams. Buvo bandoma kažkiek sutvarkyti išniekintus palaikus, juos sudėjus į gerai išsilaikiusius karstus.
Deja, ir vėlesniais metais ne kartą paslapčia čia buvo įsibrovę lobių ieškotojai. Buvo vėl kilnojami mumijų kaulai, bandoma ardyti sienas ieškant ten paslėptų lobių.
Vaizdas rūsiuose sukrečiantis
Anksčiau į požemius nesunkiai buvo įmanoma patekti gavus kunigo leidimą. Šių eilučių autoriui prieš daugiau nei 30 metų ten yra tekę pabuvoti. Vaizdas ten patekus išties sukrečiantis. Tvankiu oru persmelktoje dviejų aukštų kriptose atviruose karstuose netvarkingai išmėtyti žmonių kaukolės bei kaulai. Kai kurios kaukolės akivaizdžiai suskaldytos, tikriausia, tikintis rasti auksinių dantų…
Akyliau pažiūrėjus, prie palaikų dar buvo galima išvysti ir drabužių liekanas. Kiek čia taip ilsisi vienuolių, jei tinka šis žodis, niekas nežino. Faktas vienas – dešimtys, o gal net ir šimtai…
Šiurpiai atrodo ir ant grindų, tarp plytgalių, numestas iš medžio išskaptuotas vaiko karstelis. Prieš keliolika metų jis iškeliavo į Vilnių išsamesniems tyrimas, taip ir negrįžo atgal.
Nejaukiai nuteikia ir požemio grindys, tiksliau žemių sluoksnis, iš kurių kyšojo žmonių kaulai, per kuriuos nori nenori tenka kulniuoti. Akivaizdu, kad mirę vienuoliai būdavo tiesiog suguldomi ant žemės bei užpilami plonu žemių sluoksniu.
Kriptas nusprendė užmūryti
Ilgai svarstant kaip deramai išsaugoti, gal net perlaidoti, tuos mumijomis virtusius palaikus, galiausia buvo pasirinktas daug paprastesnis kelias. Kriptas su palaikais tiesiog užmūrijo.
„Atsiranda ir dabar dar norinčių ten patekti, tačiau to daugelį bauginančio „makabriško“ vaizdo jau nebeliko. O ir dabartinis atvažiuojantis kunigas nelabai nori, kad ten lankytųsi pašaliečiai“, – sakė A. Bukienė.
