Daiva Švobienė yra žmogus, kurio prireikia nelaimės atveju. Ji dirba įmonėje, kurioje gaminami paminklai, įrengiamos ir tvarkomos kapavietės. Moteris neslepia, kad tai nėra įprastas darbas. Jame nepakanka turėti specialybės žinių. Daug svarbiau čia yra psichologinis pasirengimas, gebėjimas įsiklausyti į kiekvieną žmogų ir atliepti jo norą.
Paklausta apie savo darbą, D. Švobienė iš karto atsako, kad tai nėra tik pardavimas. „Mes nesame pardavėjai, mūsų darbas yra patarti ir įprasminti Jums artimo žmogaus atminimą“, – sako įmonės „Vienuolių akmenys“ specialistė.
Susiduria su įvairiais įsitikinimais
Ji neslepia, kad darbe tenka sutikti įvairių įsitikinimų žmonių. Pavyzdžiui, pastaruoju metu populiarėjanti tendencija kapavietes dengti granito plokštėmis kurį laiką buvo priimama itin atšiauriai.
„Buvo tokių, kurie sakydavo, kad nenori, jog jų kapą dengtų akmeniu, nes jis prispaus. O kai kurie klientai bijo uždengti artimo žmogaus kapą plokšte, nes mano, kad tai nutrauks jų ir iškeliavusio asmens ryšį. Tai neįmanoma, tačiau kartais žmonių įsitikinimas yra toks ir negali nieko padaryti. Šiame procese svarbiausia išklausyti žmogų ir patarti jam jo neįžeidžiant.
Visuomet patariu kapavietę tvarkyti, kai emocijos dėl netekties yra šiek tiek aprimusios. Netekties pradžioje dažnai atrodo, kad skirsite daug laiko kapavietės priežiūrai, kažkas galvoja, kad gal net kiekvieną dieną lankys kapą. Ir nesakau, kad taip nebūna.
Tačiau po kurio laiko gyvenimas susidėlioja taip, kad laiko pritrūksta, gali pritrūkti ir jėgų, sveikatos, o kapavietės tvarkymo sprendimas turi būti ilgalaikis. Todėl pirmiausia rekomenduoju žmonėms išgedėti netektį, o tik po kurio laiko spręsti, kaip įprasminti savo artimo žmogaus atminimą“, – sako D. Švobienė.
Ji sako, kad pasitaiko atvejų, kai žmonės ateina ieškodami tokio paminklo, kokį matė internete. Tuomet tenka paaiškinti, kad ne viskas, kas yra internete, yra tikra.
„Aš dirbu su akmenimi ir žinau, kad taip padaryti yra neįmanoma. Tuomet bandau parodyti žmogui, kaip iš tiesų atrodys toks paminklas. Nes internete patalpinta ir apdirbta nuotrauka nėra tai, ką klientas gaus realybėje. Turime apie tai įspėti, patarti, nukreipti teisingu keliu. Visa tai reikia daryti subtiliai, atsargiai, juk dažniausiai į mus žmogus kreipiasi netekties valandą, sunkiu laikotarpiu, kai reikia ne tik patarimo, bet ir palaikymo, parodyti pagarbą išėjusiam žmogui“, – sako D. Švobienė.
Projektus pakoreguoja mirusieji
Be to, ne reti atvejai ir tokie, kai kapavietę žmonės užsakinėja patys sau. „Pavyzdžiui, ne taip seniai teko planuoti vyresnio amžiaus žmogaus kapavietę, kuris visuomet sakė, kad nusprendė, jog norėtų būti kremuojamas. Tačiau artėjant akimirkai, persigalvojo ir išsakė norą būti laidojamas karste. Tokius dalykus labai svarbu apgalvoti planuojant kapavietę“, – sako D. Švobienė.
Moteris pasakoja, kad kartais sulaukia ir, atrodytų, neįprastų pageidavimų. Pavyzdžiui, vieną kartą teko planuoti kapavietę, ant kurios antkapio buvo nuspręsta nerašyti gimimo ir mirties datų, kaip įprastai daroma.
„Buvo atvejis, kai planuojant sutuoktinių kapavietę, buvo paprašyta ant antkapio nerašyti metų vien todėl, kad moteris buvo daug vyresnė, o giminaičiai to nežinojo. Kartu su vyru susitarė, kad nerašys savo gimimo metų ir išeis su savo paslaptimi.
Vyras stipriai susirgo, tačiau sulaukė ir pamatė, kaip atrodys jo paminklas. Jam išėjus, žmona pradėjo sapnuoti velioni, kuris prašo, kad ant paminklo būtų iškalti gimimo metai. Kad ir kaip to nenorėjo žmona, visgi paprašė ant paminklo iškalti metus. Ir sapnai baigėsi.
Toks tas mūsų darbas, kuriame negalime leisti sau meluoti, apgaudinėti, nes su anapusiniu pasauliu geriau nesipykti. Su kiekvienu atėjusiu žmogumi turime atrasti tamprų ryšį, kuriame suteiktume paramą, pagalbą ir patarimus“, – pasakoja D. Švobienė.
Klientai palaikė aiškiarege
Darbo patirtyje yra buvę ne vienas įsimintinas atvejis, o su kai kuriais klientais užsimezgęs ryšys tampa ypač stipriu. D.Švobienė pasakoja turėjusi net tokių atvejų, kai klientai galėjo pagalvoti, kad ji – aiškiaregė.
„Turbūt labiausiai įsimintinas atvejis buvo, kai į mus kreipėsi tėvai, palaidoję vos pilnametystės sulaukusią dukrą, visą gyvenimą turėjusią negalią. Tėvai turėjo ją nuolat prižiūrėti ir skaudžiai išgyveno šią netektį. Jie atėjo ieškodami gražaus, išskirtinio paminklas. Pasiūliau jiems šviesaus akmens besiskleidžiančios gėlės formos paminklą. Tėvai labai norėjo šio paminklo, bet neturėjo pakankamos pinigų sumos. Tuomet aš pabandžiau nuraminti, pasakiusi, kad taip yra šiandien, o rytoj ir ateityje jie gyvens kitaip, atsities, pradės dirbti, finansinė situacija taip pat pagerės ir gyvenimas pasikeis.
Susitarėme, kad paminklą jie įsigis išsimokėtinai, nesutarus kažkokių griežtų sąlygų: tiesiog kai turės, po kažkiek pinigėlių, kiek galės, vis sumokės. Jie labai apsidžiaugė. O kai po kurio laiko jie atėjo pas mane, papasakojo, kad viskas, ką aš pasakiau išsipildė: moteris pradėjo dirbti, pagerėjo finansinė situaciją. Ir jie vėl kreipėsi norėdami užsakyti visos kapavietės projektą. Mes labai gražiai sutvarkėme kapavietę, o su tais žmonėmis bendraujame iki šiol. Kiekvieną kartą jie vis padėkoja, už tada mano pasakytus žodžius.
Bet tam nereikia būti ekstrasense ar ragana, tai buvo tiesiog žmogiška tiesa – taip, netekties valanda yra labai sudėtinga ir tą akimirką niekas negalvoja apie ateitį. Bet laikas praeina, žmogus atsitiesia ir kabinasi į gyvenimą toliau“, – pasakoja D. Švobienė.
