Gruodžio 14 d. Marijono Mikutavičiaus šou „Ore“ atkeliavo į Kauną. „Žalgirio“ arenoje susirinkusieji išvydo pasirodymą, kurį drąsiai galima vadinti vienu įspūdingiausių, kokie tik yra buvę Lietuvos scenoje.
[galerija kiek=”20″]
„Ore“ rengėjai atviri: kad žiūrovai išvystų kvapą gniaužiantį Marijono Mikutavičiaus šou, teko rimtai pasukti galvas, išspręsti daugybę netradicinių techninių problemų, įveikti aukščio baimę ir net pergudrauti fizikos dėsnius. Rezultatas – beveik dviejų valandų geriausios Marijono muzikos ir naujausių technologijų šou, kuris išties pakylėja virš realybės.
Kaip rašoma pranešime spaudai, daugiau nei šimto žmonių komanda dirbo beveik metus, kad iš pirmo žvilgsnio beprotiška „Ore“ idėja taptu kūnu. Pasak M. Mikutavičiaus, mintį pakelti koncertą į orą jis pasitiko su džiaugsmu, nors ir suprato, kad laukia didžiulis sceninis išbandymas ir sudėtingiausias šou jo gyvenime. Nepaprastas ne tik techniškai, bet ir morališkai.
Kilti į orą su visa trijų modulių scena, leistis iš palubės grojant fortepijonu, naviguoti tarp trijų judančių scenų ir savo padėtį nuolat keičiančių gigantiškų ekranų, dainuoti, bendrauti su publika ir atrodyti taip nerūpestingai tarsi vaikštinėtum po parką – reikia maksimalaus sceninio pasitikėjimo savimi.
Marijonas – vienas iš labai nedaugelio, kuris galėjo tai padaryti, nors prisipažino – jaudulys prieš išėjimą į „Ore“ sceną yra daug didesnis nei įprastai. „Atkreipkit dėmesį, kad dabar jūs esate labai aukštai, maždaug kaip atvirame penkto-šešto aukšto balkone. Nepamirškite to nė sekundei“, – per „Ore“ repeticiją į 18 metrų aukštį pakilusius Marijoną ir jo muzikantus instruktavo koncerto režisierius ir „Ore“ koncepcijos autorius Dalius Abaris.
Išties, šiame koncerte visi mobiliose scenose esantys muzikantai turėjo būti daug įdėmesni nei įprastai. Dėl plieskiančių prožektorių nuo scenos matyti aplinką visada labai sudėtinga. Dažnai jautiesi esąs ryškioje baltoje šviesoje, o aplink – tik neįžvelgiama tamsa.
Tūkstančius į tave nukreiptų akių gali tik įsivaizduoti, nes žiūrovų ir salės nematai. Pradėję kilti į viršų, muzikantai galėjo tik nujausti, kokiame aukštyje jie jau yra.
„Tai, kad nelabai matydavau, kiek aukštai virš žemės esu, buvo palengvėjimas. Turiu nemenką aukščio baimę ir teko padirbėti su savimi, kad ją įveikčiau. Kai pajusdavau, kad pagrindas po kojomis darosi nestabilus ir scena lengvai siūbuoja, suprasdavau, kad kylame“, – sakė Marijono grupės gitaristas Robertas Semeniukas.
Marijonas sakė, kad jam aukščio baimė – svetimas dalykas. Todėl žiūrovai tik aikčiojo, stebėdami, kaip lengvai jis atsisėsdavo ant aukščiausiai pakilusios scenos krašto, arba tik viena ranka laikydamasis metalinės konstrukcijos iš tiesų pakibdavo ore.
Tačiau, kaip pats prisipažino, sudėtingiausia buvo ne tai. Labiausiai mobilizuoti save reikėjo tuo metu, kai per labai trumpą laiką turėjo išnykti nuo vienos scenos ir atsirasti kitoje. Tai, kas žiūrovams atrodė kaip dar vienas magiškas „Ore“ triukas, iš tiesų pareikalavo ne tik greitos dainininko reakcijos, bet ir gero fizinio pasirengimo bei iki sekundžių suderinto komandinio darbo.
„Ore“ šou ne tik itin efektingas akiai, bet ir itin dinamiškas muzikaliai. Programa sudėliota taip išmaniai, kad visos dainos tarsi susilieja į plazmišką visumą: tai melancholiškai virpančią per „Balintas sienas“, tai ugnies kriokliu garmančią per „Geriausius vakarus“ ir galų gale su sprogstančia jėga viską vainikuojančiais „Trimis milijonais“.
Prieš ketverius metus surengęs nepamirštamą „3D Show“, Marijonas sakė, kad tai koncertas, kurio efekto jam gyvenime pakartoti nepavyks. Tačiau „Ore“ – gyvas įrodymas, kad „niekada nesakyk niekada“. Tai, kas prieš kelis metus atrodė iš fantastikos srities, jau įvyko Klaipėdoje ir Kaune, beliko tik pakilti į orą sostinėje – gruodžio 28 d. „Siemens“ arenoje.
