Lietuvos apeliacinis teismas atmetė nuteistojo Liutauro Brusoko, kuris 2005 metais Kaune pasikėsino nužudyti kitą asmenį, per išdaužtą langą įmesdamas granatas į namo vidų, kur buvo ir kitų asmenų, apeliacinį skundą ir paliko galioti anksčiau paskirtą galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, ją atliekant pataisos namuose.
Lietuvos apeliacinis teismas praneša, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendis, kuriuo L. Brusokui paskirta galutinė bausmė, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
L. Brusokas nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo didelės sprogstamosios galios sprogmenimis ir pasikėsino nužudyti P. K. kitų žmonių – jo sutuoktinės L. K. ir jų dviejų vaikų – gyvybei pavojingu būdu. L. Brusokas kartu su nenustatytu asmeniu, 2005 m. balandžio 27 d., naktį, Kaune prie vieno gyvenamojo namo atgabeno dvi kovines-gynybines skeveldrines rankines pramoninės gamybos granatas su joms skirtais degtuvais, užpildytais didelės sprogstamosios galios sprogmenimis – brizantine sprogstamąja medžiaga – trotilu, ir žinodamas, kad gyvenamajame name yra daugiau žmonių, laužtuvu išdaužė gyvenamojo namo kambario, kuriame miegojo P. K., lango stiklą ir tas granatas įmetė.
Joms sprogus, P. K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Pasak teismo medicinos eksperto, laiku nesuteikus kvalifikuotos medicinos pagalbos nukentėjusysis būtų nukraujavęs ir miręs.
Nuteistasis apeliaciniame skunde prašė jį išteisinti, baudžiamąją bylą nutraukti ir atmesti nukentėjusiosios civilinį ieškinį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas netinkamai, neobjektyviai ir vienašališkai įvertino įrodymus ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė bausmę.
Nuteistasis teigia, kad jis tik vykdė savo motinos pažįstamojo prašymą: susitiko su nepažįstamu asmeniu, su kuriuo nuėjo prie gyvenamojo namo ir buvo paprašytas laužtuvu išdaužti langą.
Apie kėsinimąsi nužudyti, sprogmenis ir sprogdinimą nieko nežinojo. Anot apelianto, po to, kai išdaužė langą, kartu buvęs asmuo netikėtai jam padavė granatą, kurią jis iš karto grąžino bendrininkui. L. Brusokas neneigia, kad sprogmuo buvo įmestas į gyvenamojo namo kambarį per jo išdaužtą langą, bet tvirtina, kad tai padarė kartu su juo buvęs nepažįstamas asmuo.
Nuteistojo teigimu, jo veiksmai ir tyčia buvo nukreipti tik į turto sugadinimą. Pasigirdus sprogimui, L. Brusokas, kaip jis pats teigia, pradėjo bėgti, ranką tikriausiai susižeidė dauždamas langą, bėgdamas galėjo atsiremti į kieme stovėjusį automobilį.
Tokius apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas atmetė ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti L. Brusokui inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes ir kaltę.
Byloje pateiktoje specialisto išvadoje nustatyta, kad biologiniai pėdsakai ant granatos žiedo ir granatos plunksnos bei kraujas ant gyvenamojo namo kieme stovėjusio automobilio variklio dangčio priklauso vienam asmeniui: nustatyta, kad minėtų biologinių pėdsakų ir kraujo genotipai sutampa su L. Brusoko genotipu. Taigi, bylos duomenimis, bent vieną granatą iki sprogimo savo rankose laikė L. Brusokas.
Atsižvelgdamas į nustatytas sprogimo aplinkybes, granatos konstrukciją ir įvertinęs galimybes vienu metu ištraukti abiejų granatų žiedus bei jas įmesti per išdaužtą langą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė L. Brusoko iškeltą versiją, kad jis granatos per išdaužtą langą nemetė, o tai padarė kartu buvęs bendrininkas. Nustatant nusikaltimo aplinkybes, atsižvelgta ir į tai, kad pirmu smūgiu L. Brusokui išdaužti lango nepavyko.
Nukentėjusysis P. K. teigė girdėjęs du smūgius į stiklą, o tai rodo, kad L. Brusokas siekė ne tik suskaldyti stiklo paketus, bet ir juos visiškai išdaužti, kad būtų galima į vidų įmesti granatas. Tai, kad buvo pasirinkta granatas įmesti būtent į tą kambarį, kuriame tą naktį miegojo P. K., ir kad buvo įmesta ne viena, o dvi granatos, taip pat patvirtina L. Brusoko ir jo bendrininko kryptingus veiksmus siekiant ne tik pagąsdinti P. K. ar sugadinti turtą, bet ir jį nužudyti.
Tiek L. Brusoko, tiek jo bendrininko veiksmai buvo kryptingi ir suderinti, o tai paneigia bet kokias apeliaciniame skunde keltas abejones, jog neva L. Brusokas nežinojo apie galimą granatų panaudojimą ir tarėsi tik dėl langų išdaužimo.
Įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir nustatytas įvykio aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad L. Brusokas, veikdamas bendrininkų grupe kartu su nenustatytu asmeniu, pagal išankstinį susitarimą išdaužė lango stiklą, per kurį kartu su nenustatytu bendrininku įmetė neteisėtai atsigabentas dvi granatas.
Nekyla abejonių, kad taip veikdamas L. Brusokas suvokė savo veikos pavojingumą, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir norėjo bei siekė atimti gyvybę P. K. Pasirinktu būdu pasikėsinus nužudyti P. K., kilo reali grėsmė kituose kambariuose miegojusių P. K. vaikų ir sutuoktinės gyvybei. Todėl L. Brusokas pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir 253 straipsnio 2 dalį.
Skirdamas nuteistajam bausmes, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta L. Brusoko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimai padaryti bendrininkų grupe (BPK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), padarytas baigtas sunkus nusikaltimas bei pasikėsinta padaryti labai sunkų nusikaltimą, nusikaltimai padaryti veikiant tiesiogine tyčia, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kartu sukeliant realią grėsmę ir aplinkiniams, po nusikaltimų padarymo L. Brusokas buvo teistas už kitas nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka, kardomojo kalinimo vietoje ir buvusioje darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, turi nepilnametį vaiką, taip pat atsižvelgta į tai, kad nuo nusikaltimų padarymo yra praėję daugiau nei 12 metų.
„Įvertinęs išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas paskyrė už kiekvieną nusikalstamą veiką L. Brusokui nežymiai už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės minimumą didesnes laisvės atėmimo bausmes, kurios negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei užtikrins bausmės tikslų įgyvendinimą, todėl L. Brusokui paskirtos bausmės švelninti nėra pagrindo“, – aiškina Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija.
