Jau seniai viešojoje erdvėje kalbama ne tik apie tai, kad pagal statistiką esame ne tik įklimpusių į priklausomybes, bet ir savižudžių visuomenė. Priežasčių tegul ieško specialistai, o mes bandome atsakyti į daugumą kamuojančią temą, kaip pastebėti žmogų, kuris nori šitaip tragiškai ir beprasmiai pabaigti savo gyvenimą, kaip pastebėjus tokias artimojo mintis – jį atkalbėti ir padėti. Nes kaltė, kuomet šalia gyvenęs žmogus išeina – be galo sunki kiekvienam.
Žodį „savižudybė“ girdime tikrai dažnai. Pradedant realiomis žmonių psichikos sveikatos problemomis, baigiant Seimo diskusijomis apie savižudybių ir smurto komiteto pertvarką. Šią savaitę mūsų portale šia tema pasisakė ir priklausomybių ekspertas Tomas Levulis.
Mažą tyrimą savo socialiniame profilyje padariau ir aš.
Per kelerius metus aktyvios visuomeninės veiklos gimtajame mieste savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje sukaupiau puokštę skirtingų žmonių – nuo veiklaus jaunimo iki pedagogų ir kitų savo karjerose įsitvirtinusių žmonių. Taigi nusprendžiau užduoti klausimą, susijusį su savižudybėmis, ir stebėti, ar diskusija užvirs. Kaip ir tikėjaus, atsakymų sulaukiau daug, išsamių ir įvairių.
„Facebook“ draugai pasidalino į dvi stovyklas – tuos, kurie siūlė kviesti tą žmogų kalbėtis, ir tuos, kurie rekomendavo tiesiog būti kartu. Kalbėtis kvietė bibliotekininke jau keliolika metų dirbanti
Dalia. „Nepalik žmogaus vieno. Paskatink jį išsikalbėti, išreikšti savo jausmus. Prisimink, kaip jauteisi, kai Tau pačiam buvo sunku. Kas tada Tau padėjo? Ko norėjosi iš kitų žmonių? Jeigu reikia, padėk rasti reikiamus specialistus.“
Studentas Deividas priminė visiems rašytojo Sigito Parulskio pokalbį su dukra: „Jeigu sumanysi nusižudyt, paskambink man, sakau dukrai. (…) Ne, ne, patikinu, neatkalbinėsiu tavęs, tiesiog pasikalbėsime paskutinį sykį, gal ką nors smagaus prisiminsime ir panašiai. (…) Gerai, atsako ji , (…) ir tu man paskambink, (…) jeigu jau sumanysi tokį juokingą dalyką. Gerai, sakau, sutarėm. Smulkmena, bet vis dėlto ramiau.“ Taip pat studentas pastebi, kad neaišku, kiek toks ar bet kuris kitas pokalbis padėtų, bet vien rūpestis ir buvimas šalia gali padėti žmogui pamatyti šviesesnę gyvenimo pusę.
Jam antrino ir kita studentė Saulė. „Nereikia žmogaus spausti kalbėti, nes dažniausiai jis ar ji to nenori. Geriausia būti šalia, leisti kuo daugiau laiko kartu – žiūrėti serialus, filmus, klausytis muzikos. Iš pradžių sunku, nes apie savižudybę mąstantys nenoriai bendrauja. Po kurio laiko pradės pats ar pati šnekėti ir tada reikia tik klausyti ir būti šalia. Jam ar jai reikia paramos ir įrodyti kad jis ar ji nėra vienas(-a) su savo problemomis“ – komentare rašo Saulė.
Šiuo metu dirbantis Dovydas pasiūlė šiek tiek kitą sprendimą – jis kviečia padėti žmonėms, kurie nebemato prasmė gyvenime, įprasminti laiką. Vaikinas rašo: „Padėčiau žmogui įprasminti jo laiką. Mintys apie savižudybę dažnai sako, kad manęs niekam čia pasauly nereikia, aš tik trukdau. Iš esmės reikia stengtis priversti žmogų veikti.“
Studentė Inga tarsi praplėtė Dovydo mintį, rašydama, jog tokioje situacijoje žmogui reikia leisti pajausti, koks smagus gali būti gyvenimas. Komentare mergina rašo: „Manau geriausia, ką galima padaryti, tai paskatinti jį gyventi paskutine diena. Jei žmogus galvoja užbaigt gyvenimą, pats laikas pradėt gyventi be suvaržymų. Tegul susikrauna lagaminus ir išvažiuoja. Daro tai, kas jam patinka, galvodamas tik apie save. Dažnai žmonės patekę į tokį keblų gyvenimo etapą patys sau nusibrėžia dėžutę, kurioje lieka su savo negatyviomis mintimis ir emocijomis. Kartais tereikia pamatyti, kad už jo širdgėlos visas pasaulis, o jo bedugnė viso labo jo paties nubrėžta. Tereikia išeiti už jos ribų.“
Aštrią diskusiją pakurstė ir ką tik studijas baigusi Ugnė, kuri iškėlė vieną stereotipą – pastebėjo, kad žmogus, kuris kalba apie savižudybę tikrai to nepadarys, ir teigė, jog žmonės, kuriems sunku, kenčia tyliai. Ji kvietė daugiau dėmesio skirti ne tiems, kurie kalba, o tiems, kurie staiga pasidaro užsisklendę ir siekia atsiriboti nuo visko.
Ugnei oponavo etikos mokytoja dirbanti Danutė. „Turėjau panašų atvejį ir galiu drąsiai pasakyti, kad jeigu kalba, koks neįdomus jam gyvenimas, kaip visi jo nesupranta, žmogui tikrai kažkas nutiko. Dažnai keičiasi jo nuotaika, būna prislėgtas arba elgiasi neadekvačiai ir pan. Tai yra pirmieji signalai. Vėliau jis planuoja, bet garsiai nesako (nors ne visi, nes tai labai asmeniška). Kiekvienas atvejis yra skirtingas ir labai individualus. Ir jeigu jau matome pasikeitimus jo elgesyje ir nuotaikų kaitoje, vadinasi yra nebylus pagalbos šauksmas. Tiesiog būkime šalia kiek galima daugiau, ilgiau. Padėkime susivokti, kad viskas yra ne taip, kaip jam atrodo, tačiau venkime moralų. Mes galime daug ką padaryti savo buvimu, išklausymu, tik reikia nebūti savanaudžiais, moralistais, abejingais, o dar blogiau – tyčiotis.“
Paskutinis pedagogės sakinys buvo skirtas tiems komentatoriams, kurie visą šią diskusiją matė kaip pokštą ir siūlė padovanoti virvę arba pamokyti gyvenimiškos patirties kumščiais.
Vienas dalykas, kuris liko nutylėtas ir nesimatė diskusiją tik sekusiems žmonėms – asmeninės žinutės, kurių sulaukiau. Dieną, kai pasirodė šis įrašas, sulaukiau nemažai klausimų apie tai, kaip jaučiuosi, ir klausė, ar tai tikrai tik diskusija, ar reali situacija, kurioje esu, arba dar blogiau – pati galvoju apie savižudybę. Taigi, net toks pranešimas socialiniame tinkle atkreipia žmonių dėmesį ir skatina juos pasidomėti žmonėmis aplinkui.
Sveiku protu kiekvienas suprantame, kad savižudybė – tikrai nėra sprendimas. Todėl geriausia, ką galėtume padaryti apnikus juodoms mintis – kreiptis pagalbos.
Galbūt sulauksite įvairių reakcijų, kai kurie gali priimti jūsų problemas kaip pokštą – nepasiduokite, nes visuomet yra žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpite, tik nebijokite jiems parodyti, kad pagalba jums reikalinga.
Psichologinė pagalba telefonu nemokamai teikiama:
Jaunimo linija: 8 800 28888,
Vaikų linija: 116 111,
Pagalbos moterims linija: 8 800 66366,
Vilties linija: 116 123.
