Pirminiuose Kauno tvirtovės planuose Šilainiuose esančio forto net nebuvo. Buvo numatyti tik septyni fortai bei devynios artilerijos baterijos, juosiantys miestą, tačiau, kiek vėliau, projektas buvo pakoreguotas ir planuose atsirado nauji įtvirtinimai. Deja, prabėgus daugiau nei 100 metų nuo VIII-ojo forto pastatymo jis faktiškai neegzistuoja.
Šią įtvirtinimų dalį buvo nuspręsta pastatyti 1891 metais, jau po pagrindinio Kauno tvirtovės projekto įvykdymo. Taip buvo padaryta todėl, nes buvo pastebėta, jog tuometinės Linkuvos aukštumos (dabartinis Šilainių mikrorajonas) yra svarbi vieta gynybai. Jei priešas užimtų šias apylinkes, jo artilerijos pabūklai galėtų apšaudyti visą miestą. Anksčiau buvo manoma, jog miesto gynybai užteks Neries bei stačių jos šlaitų, tačiau galiausiai buvo priimtas sprendimas tęsti fortų kompleksą ir kitoje upės pusėje.
Įtvirtinimas stipriai skyrėsi nuo kitų
Greitai, per metų laikotarpį atsiradusiuose VIII-ojo forto statiniuose buvo daug drąsių ir inovatoriškų sprendimų – tvirtovės vadovybė norėjo įrengti fortą kuo pigiau, todėl daugelis pasenusių sprendimų buvo pakeisti egzotiškomis naujovėmis. Galiausiai, rezultatas buvo įdomus: šiame forte pirmąjį kartą buvo bandyta sutalpinti karius po žeme, buvo naudojamas elektrinis generatorius patalpoms apšviesti, artileriniai pabūklai buvo talpinami į šarvuotus bokštelius, o visi praėjimai buvo sujungti požeminėmis komunikacijomis. Šiame forte taip pat buvo plačiai naudojamas betonas, kuris pakeitė kituose fortuose naudotas raudonos spalvos plytas.
Tokie naujoviški sprendimai išgąsdino ne priešą, o pačius tvirtovės karius, kurie turėjo ten gyventi, teigė VŠĮ „Karo paveldo centras“ vadovas Vladimiras Orlovas.
„Forto kareivinės neturėjo nei vieno lango, nes pastatas buvo pilnai padengtas gruntu. Vidaus interjeras priminė geležinkelio tunelį, o didžiuliame bunkeryje nuolat girdėjosi elektros generatoriaus ūžesys. Jam sustojus, kariai atsidurdavo visiškoje tamsoje. Galiausiai buvo nutarta, kad įtvirtinimas nėra patogus – forte buvo laikytas tik minimalus ginkluotės skaičius, bet nebuvo dislokuota jokia įgula“, – teigė istorikas.
Šis įtvirtinimų projektas Rusijos imperijoje buvo pripažintas drąsiu, bet nepraktišku, todėl tokio tipo fortas buvo pirmas ir paskutinis. Tik po daugelio metų visi šie pokyčiai tapo įprastais fortifikacijoje, tačiau visi šie pokyčiai, pasak V. Orlovo, buvo pritaikyti laikais, kai vietoj saulės šviečianti lemputė kėlė nerimą ar net siaubą.
Nuo naujoviškų įtvirtinimų iki tuščios vietos
Pirmojo pasaulinio karo metu forto įgula atsitraukdama susprogdino sandėliuose likusius šaudmenis. Šis sprogimas stipriai pažeidė forto perdangą, o nuolaužos sukrito ir apgadino drenažo sistemą. Dėl šio įvykio forto požemiuose greitai pradėjo kauptis lietaus vanduo ir didelė įtvirtinimų dalis liko apsemta iki šių dienų.
Vanduo užtvėrė kelią į fortą ir smalsuoliams, todėl viduje viskas tarsi užsikonservavo ir išliko autentiška. Sovietmečiu fortą bandė tyrinėti narai, tačiau tai baigėsi tragiškai. 1984 metais forto tuneliuose pasiklydo ir tragiškai žuvo nardytoja Violeta M. Sėkmingai ištirti apsemtas forto vietas galiausiai pavyko narams Agnei ir Vyčiui, kurie kamera filmavo ne tik vienintelius Kaune povandeninius labirintus, tačiau užfiksavo ir daug išlikusių istorinių eksponatų. Vieną iš tokių nardymų po forto požemius galite pamatyti ir vaizdo įraše.
Galiausiai, šiomis dienomis, pasak V. Orlovo, fortas net neegzistuoja. Vandeniu apsemti statiniai nėra inventorizuoti ir niekam nepriklauso, todėl ir forto sklypas yra nesuformuotas ir neprižiūrimas. Tai leidžia šalia gyvenantiems žmonėms naudoti įtvirtinimo teritoriją daržovių auginimui. Šalia esančių daugiabučių gyventojai teigia, jog mikrorajone trūksta vietos bendruomenių renginiams, tačiau atgaivinti ir pritaikyti forto teritoriją yra taip pat sunku, kaip ir prieš 100 metų, portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakojo V. Orlovas.
