Kartais, kad mūsų gyvenimas pasikeistų, reikia labai stengtis ir neatsisakyti geranoriškų žmonių pagalbos, kurie mūsų gyvenimą gali apversti aukštyn kojom. Kaunietė Aušra dar dabar negali patikėti, kaip jų likimo nuskriaustai šeimai jaunas vaikinas padėjo ir paskatino pradėti naują gyvenimo etapą. Skaitytoja, dėkodama už eilinio studento neeilinį poelgį, su visais skaitytojais dalinasi savo gyvenimo istorija.
„Esu Kauno miesto daugiavaikės šeimos mama. Noriu su Lietuva pasidalinti neįtikėtinu jaunuolio poelgiu. Tai tikras stebuklas mano šeimai.
Esame daugiavaikė šeima. Mano dukrai jau aštuoniolika, taip pat auginu ir du trejų metukų dvynukus, tenka prižiūrėti ir labai sergančius, gulinčius pataluose tėvelį ir mamą. Visi kartu gyvenome dvejų kambarių bute.
Kadangi mano vyras numirė, pati dirbti negaliu, nes turiu prižiūrėti tėvelius ir vaikus. Verčiamės labai sunkiai: taupome kiekvieną centą, nes viskas labai pabrango po euro įvedimo. Bet gyvenimas pasikeitė visai į kitą pusę, kai vieną kartą su dukra Marija vykome namo troleibusu ir labai apsipykome. Dukra vos ne vos verkė ir lipant iš troleibuso mus sustabdė jaunuolis su „Maltos ordino“ striuke.
Pamatęs mūsų barnį jaunuolis paklausė, „ar jums nereikia pagalbos? Aš galiu jums padėti.“
Mes su dukra susižvalgėme ir abi kategoriškai atsisakėme jo pasiūlymo. Žinoma, jis iš mandagumo dar kelis kartus paklausė ir be abejo teigiamo atsakymo nesulaukė. Nieko nepešęs jaunuolis užrašė savo kontaktus ir dukrai įdėjo į kišenę bei nuėjo savais keliais labai skubėdamas.
Tą vakarą grįžusi namo labai gerai apmąsčiau vaikino poelgį. Mano šeimos situacija labai prasta ir po kelių dienų nusprendžiau jam paskambinti. Bet kai jaunuolis prisistatė ir patikino, kad kalba labai rimtai, iš karto panorau susitikti ir pakalbėti. Žinoma kaip tolerantiškas vaikinas pašmaikštavo, kad daugiau niekada nekviesčiau jo susitikti, nes tai vyrų pareiga.
Per susitikimą supratau, kad sutikau išskirtinę asmenybę. Tai devyniolikmetis studentas Viktoras Jermolovas. Šiuo metu jis mokosi Karaliaus Mindaugo Profesinio Mokymo Centre renginių organizatoriaus profesijos. Be abejo, tai ne viskas ką jis veikia. Dar tokio užimto žmogaus ir dar studento niekada nemačiau.
Dirba bažnyčioje zakristijonu, sąvanoriauja „Maisto banke“, „Maltos ordino pagalbos tarnyboje“ ir „Marijos radijuje“. Jau tryliką metų groja akordeonu, koncertuoja visokiuose koncertuose, labai dažnai veda renginius, groja ir dainuoja šventiniuose pobūviuose. Be galo puikus klausytojas ir geras gyvenimo patarėjas. Ir kas labiausiai keista, kad jam tik devyniolika.
Aš ir visa mano šeima jį pastebėjo kaip labai mandagų, tolerantišką, mielą, dvasišką, be galo linksmą, visada su plačia šypseną o pozityvumu trykštantį jaunuolį. Ir visais jo bruožais užsikrėtėme ir mes.
Dar nuo rugsėjo pats neturėdamas darbo, priverstas badauti, jis stengėsi padėti mano šeimai. Ilgai netrukus, jau po kelių dienų intensyviai ieškojo rėmėjų, kurie parūpino maisto atsargų visai šeimai. Užmiršęs savo rūpesčius, dviejų savaičių bėgyje, pamatęs kaip sunkiai serga seneliai, interneto pagalbą surado seneliams tam tikras gydymui ir geresnėms gyvenimo sąlygoms tinkamas įstaigas.
Kadangi su seneliais rūpesčių buvo mažai, dukra pradėjo ieškotis darbo, ir mus vėl palydėjo Dievo sėkmė ir Viktoras per draugus surado jai mėgstamą padavėjos darbą, neilgai trukus ji tapo kavinės administratorė. Praėjus geram mėnesiui, Viktoras vis dažniau lankėsi pas mus ir be abejo savo begaliniais patarimais vis labiau įkvėpė „kabintis“ į gyvenimą. Ir jau drauge bendrom jėgom ieškojome baldų visam butui, nes baldai jau buvo pasenę ir nebetinkami naudoti. Laimei Viktoras su savo trykštančiu entuziazmu nepasidavė, nes buvo kone sunkiausiai rasti pigių baldų.
Įdėjęs skelbimą į internetą, kad reikalingi baldai, jau tą pačią dieną atrado žmonių, kurie juos dovanojo.
Turbūt visą gyvenimą būsiu skolinga Viktorui. Tokią stiprią Dievo jėgą įnešęs į mano namus, mano namai tapo jaukūs, gražūs, vaikai dvynukai aprūpinti drabužėliais, seneliai su juo rado bendrą kalbą, kas kartą, kai juos aplankau klausia, kaip jam sekasi, o man tik ašaros tik iš džiaugsmo byra.
Praėjo penki mėnesiai, šiu metu esu dirbanti toje pačioje vietoje kur dirba dukra. Du sūnūs sėkmingai prižiuriami darželyje. Turime užtektinai maisto, esame aprūpinti baldais ir padoriais drabužėliais, esame laiminga ir tikinti šeima.
Šiek tiek papasakojęs apie save atskleidė, kad turėjo sunkią vaikystę. Bet pats be galo džiaugiasi, kad nugalėjo visus gyvenimo sunkumus ir juda į priekį. Mes su dukra pastebėjome, nors jis ir linksmas ir protingas, jame slypi gili depresija, kankinantį kiekvieną dieną, kurios niekam nenori parodyti. Charizmos ir Dievo meilės kupinas Viktoras Jermolovas yra pavyzdys visai Lietuvai. Nekaltinu valdžios, kad ji nesugebėjo mums padėti per penkerius metus, o čia tik eilinis studentas su neeiliniais gyvenimo tikslais ir bruožais sugebėjo visą gyvenimą apversti aukštyn kojom per 5 mėnesius!
Ir be abejo girdėjau, kad jo jau ne pirmas ir ne antras geras poelgis su nuostabiais darbais”, – rašo Aušra.
Jei ir jūs norite pasidalinti savo istorija, rašykite el. paštu [email protected]
