Egidijaus Dragūno asmeniui pastaruoju metu skiriama tiek dėmesio, kad žinučių, straipsnių, pokalbių, nuogirdų ir vertinimų apie jį pavyktų išvengti nebent Sacharos dykumoje.
Tačiau net ir ten egzistuoja didelė tikimybė, kad koks beduinas užbliaus: „Aš laukiu lietaus“… Remdamasis pastarųjų dienų įvykiais, tendencijomis, asmenine patirtimi bei suvokimu, prisiruošiau nuosekliai išdėstyti savo nuomonę apie SELo muziką, ją klausančią publiką, paties SELo asmenybę ir talentą būti dėmesio centre.
Tarpinė tarp scenos ir publikos
Aršiausi SEL kritikai ir nekentėjai, grieždami dantimis, šnypšdami ir stenėdami, privalo pripažinti, kad lietuviškos popmuzikos kontekste ši grupė yra tam tikras kokybės ženklas, kone tobulai pataikantis į besikeičiantį publikos skonį ir lūkesčius. Taip yra dėl to, kad Egis turi puikų muzikinį skonį. Jis, kiek tik leidžia galimybės, dirba su geriausiais atitinkamo laikmečio Lietuvos prodiuseriais, pradedant Justu Mamontovu, baigiant Mario Basanovu, kviečiasi efektingo balso vokalistes, samdo profesionalius muzikantus. Tuo tarpu nemažą dalį dainų tekstų SELas sukuria pats ir tik pastebėjęs, kad juose pernelyg daug meteorologinių reiškinių arba pernelyg mažai žodžių, patiki kūrybą kokiam Marijonui Mikutavičiui arba Žilvinui Žusinui.
Flegmatiški pašūkčiojimai („jūs, jūs“), virtuviniai vokaliniai sugebėjimai, žaibiški (estišku masteliu) judesiai, tuščias žvilgsnis į ten, „kur takelis baltas“, jau senokai tapo Egio vizitine kortele SEL koncertuose. Jo užmiegotas, švelnus balsas, pagardintas garso efektais, skamba visai nebjauriai, nors ir ne įspūdingai. Suvokdamas, ką sugeba gerai, o ką – nelabai, Egis, užuot dainavęs, vis dažniau per dantis košia savo firminį rečitatyvą. Ir teisingai – nėra ko persitempti, kai priedainius fantastiškai „ištraukia“ Monika Liu. Tuomet Egio, kaip atlikėjo, vidutiniškumą publika užmiršta, paskęsta elektroniniuose – vokaliniuose pasažuose ir klykdama patiria stačiai tarčiokišką ekstazę.
Sensacija: SELu galite pabūti ir jūs („jūs, jūs“)! Nutaisykite aukščiau aprašytą SELo balsą, lengvai sukąskite žandikaulius ir, stengdamiesi liežuvio neatitraukti nuo priekinių dantų, garsiai monotoniška greitakalbe paskaitykite šį tekstą: „Nei jos tėvai, nei jos draugai rimtai nežiūri į tai/ Ir aš gana dažnai sakydavau jai juokais/ Kai tu tapsi žvaigžde pasaulinio dydžio/Parašyk man, parašyk man laišką iš Paryžiaus”. Skamba neįtikinamai? Pabandykite dabar: „Jos t-vai, ne jos dr-gai rmtai n-žiuri į tai/ Ir ‘š džnai s-kydvau jai j-kais/ Kai tu t-psi žvgžde psln-io dyžio/ Pr-šk mn, pr-šk mn lšk-a iš Pr-žs/ bcd f-ghk ‘lmn pst / n-nrmaliai p-prmaliai“ ir t.t. Jei neišeina ar nesuprantate, apie ką aš, paprašykite tai padaryti savo vaikų ar anūkų.
Šį pratimą jums išrašiau ne šiaip sau. Man ne kartą kilo šventvagiška mintis, kad SELo vietoje ant scenos neblogai pasirodytų bet kas, bent apytikriai žinantis dainų tekstus ir neturintis scenos baimės. Vienas bičiulis man paprieštaravo: „Jei scenoje nebeliktų Egio charizmos, jo suburtas elitinis koncertinis „organizmas“ greitai subyrėtų“. Tenka su tuo sutikti, nes grupė SEL visuomenėje visada buvo siejama su E. Dragūno asmeniu. Ištisa karta, įskaitant mane, jau 20 metų stebi, kaip išleidžiamas dar vienas albumas, kuris, pasak Egio, yra „geriausia, ką kada nors sukūrė grupė SEL“, surengiamas dar vienas koncertas, kuriame „bus daug šviesų ir daug garso“. Ne kiekvienas mano kartos atstovas yra buvęs SEL koncerte, ne kiekvienas pirko įrašus ir ne kiekvienas mintinai moka dainų žodžius, tačiau visi be klaidų pacituotų šias tautosaka virtusias frazes. Nuoseklus ilgametis įdirbis, užsiauginti klausytojai, kurie, genami nostalgijos, eina į koncertus ir klauso tiek senas, tiek naujas SEL dainas – štai kas yra tikrasis E. Dragūno nuopelnas grupėje SEL.
Egis žiniasklaidoje dažnai įvardijamas kaip muzikantas ar atlikėjas, tačiau tai, švelniai tariant, yra labai netikslu. Jis – komercinio projekto SEL įkūrėjas ir vadovas, tai pat – muzikos redaktorius ir personalo vadybininkas. Ir tik po viso to jis yra tarpininkas, arba tiksliau – tarpinė tarp scenoje kuriamo šou ir publikos. Būtina pridurti – nepakeičiama tarpinė.
Taigi, scenoje – muzikantai, per vidurį – tarpinė, o trečiasis, dar neaptartas elementas – publika. Kas yra SEL klausytojai?
„Marozų“ tauta
Pikti liežuviai mėgsta pabrėžti, kad SEL klauso „marozai“. Juokingiausia yra tai, kad tie, kurie taip sako, patys klauso arba kažkada klausė SEL, nors to nepripažintų net deginami lygintuvu.
Aš niekada nelaikiau savęs SEL fanu, tačiau dar mokykloje su geriausiu draugu repuodavau „Kontrolinį šūvį“, vyresniojo brolio mašinoje sukdavau kasetę su „tai kai tau mano naktys“. Vėliau sekdavau informaciją keleiviams, norintiems vykti, klausydavau, kaip lūžta standartai, ruduo naktimis lietumi krinta į žemę, žvelgdavau į pasaulį per atvirus langus ir matydavau bobas, trobas bei tai, kaip visa tai yra gerai. Panašią istoriją, tik kitais žodžiais, galėtų papasakoti šimtai doktorantų, santechnikų, meno kritikų, ekskavatorininkų, lituanistų, plytelių klojėjų, valstybės tarnautojų, šaltkalvių, karštkalvių, prostitučių ir policininkų (sąrašą galima pratęsti).
Nejaugi jie visi – „marozai“? Tikrai ne, nes tada išeina, kad „marozai“ yra visa Lietuva, taigi ir tie, kurie šaiposi iš to, kad SEL klauso „marozai“, o tatai yra loginė klaida.
Teisingiau būtų teigti, kad „marozai“ SELo publiką vainikuoja tarsi aitrus padažas keptą žąsį. Taip, jie tikrai klauso SEL, bet jų nėra tiek daug, kaip galima įsivaizduoti. Jie tiesiog išsišoka iš minios savo maroziškumu, todėl yra labiausiai pastebimi. Kai per SEL koncertą susipliekia pora „atšalėlių“, žiniasklaida tuojau pat suraibuliuoja riebiomis antraštėmis, tačiau kodėl niekas neakcentuoja, kad likę 19893 koncerto žiūrovai elgėsi daugmaž kultūringai ir tiesiog puikiai (ar bent vidutiniškai) praleido laiką?
Kad jau paminėjau gerai praleistą laiką ir žąsį, papasakosiu vieną tikrą istoriją „į temą“. Maždaug tuo laiku, kai pasirodė SEL albumas „Aš kaip žąsis“, mūsų šeimos draugai savo automobiliu vežiojo mus po Norvegiją. Netrumpos kelionės metu paaiškėjo, kad radijas nelabai „traukia“, o automobilyje tėra vienas muzikinis „kompaktas“. Spėkite, koks? Kai albumas buvo pagrotas virš dešimties kartų, tikrai nevėmėme per langus, nors ir nesame (?) marozai.
Tiesiog linkčiojome į taktą ir juokavome, kad turime šeštą keleivį – Egį. Žinoma, po tos kelionės kurį laiką nebesinorėjo klausytis SEL, bet jei tame vieninteliame CD būtų buvęs pats Muzikos Dievas, tokiomis aplinkybėmis mielai neklausyčiau ir jo.
Panašu, kad teiginį, jog SEL klauso marozai, įtvirtino ne tokie keliauninkai kaip mes ir ne jo koncertų publika. Ir net ne paežerėse ir parkuose įsitaisęs jaunimas su saulėgrąžomis, sidru ir SEL melodijas plyšaujančiais telefonais. Grupė SEL su „marozų“ subkultūra siejama veikiausiai todėl, kad jos lyderis neretai atitinka pavyzdingo „marozo“ požymius: jis rengiasi sportiškai ir vartoja necenzūrinę leksiką, retkarčiais pamojuoja kumščiais. Plačiau apie tai – kitame skyriuje, kur aptarsiu mūsų herojaus charakterio ypatumus.
„Įdarbino“ savo charakterį
Dažniausiai aptarinėjama Egio charakterio savybė – emocinis nestabilumas: nuo linksmo ir mandagaus pašnekovo Ryčio Zemkausko „Pasivaikščiojimuose“ iki infantilo, isteriškai burnojančio ant policijos pareigūnų; nuo filantropo, aukojančio labdarai, iki mušeikos, kumščiais argumentuojančio nepatikusiems asmenims; nuo tėvystės džiaugsmą atradusio vyro iki nebrendylos keikūno, leptelinčio ką nors nederamo tokiu eterio laiku, kai vaikai dar nemiega.
Dėsninga, kad „susiparinusio“ SELo išsišokimai traukia žiniasklaidos dėmesį kur kas dažniau nei jo koncertai, „singlai“ ar labdaros akcijos. SELo atveju principas „blogos reklamos nebūna“ veikia taip efektyviai, kad peršasi išvada, jog jis kelia skandalus ne tiek dėl tariamai bjauraus charakterio, „išpindėjimo” ar nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, kiek tyčia, visiškai suvokdamas savo veiksmų pasekmes ir atsiperkamumą.
Užuot surengęs eilinę labdaringą akciją ar išplatinęs pranešimą apie naują dainą, SELas apie save primena daug „artimesniais širdžiai“ būdais: savo FB paskyroje pasišaipydamas iš Kauno mero, „pasiųsdamas“ valstybės tarnautoją arba juokais pareikšdamas, kad parduos savo prabangų automobilį ir pirks troleibusą. Žinių ištroškę naujienų portalai skuba kopijuoti Egio FB „sienos“ pranešimus, fanai krykštauja, laikina ir dalinasi, o „heiteriai“ išsijuosę piktinasi. Rezultatas: pranešimas apie Dalios Grybauskaitės veiklą surenka maždaug 300 komentarų skaitomiausiose naujienų svetainėse, o pranešimas apie naujausias Egio išdaigas – 3000 komentarų.
SELas – viešųjų ryšių genijus
Vis dėlto jokie Egio „laimėjimai“ neprilygta paskutiniųjų s savaičių „akcijoms“, nenusileidusioms nei šiaurės pašvaistei, nei Saulės užtemimui. Egis priešinosi policijos pareigūnams ir juos įžeidinėjo; baugindamas solidžiais ieškiniais, terorizavo jį šmeižiančius interneto komentatorius su Andriumi Mamontovu priešakyje; galiausiai, pareiškė baigiantis muzikinę karjerą Lietuvoje ir ketinantis išvykti į JAV. Tokia naujienų „ataka“ plačiai atvėrė žiaunas visuomenei, o SELui – kelią į žurnalisto Edmundo Jakilaičio laidą „Dėmesio centre“ nacionalinio transliuotojo eteryje! Oho. Tai pavyksta toli gražu ne kiekvienam politikui ar sunkiu darbu pagarbą pelniusiam visuomenės veikėjui.
Televizijoje Egis pasirodė gerai nusiteikęs (baigėsi Saulės užtemimas?), daug kalbėjo apie savo labdaros projektus (tai tikrai ne reklama), paaiškino, kad nori baigti muzikinę karjerą tam, kad galėtų muzikuoti (logikos šedevras), neigė, kad tai yra būdas padidinti koncertų bilietų pardavimą (ane?), paaiškino, kad pareigūnai jį nubaudė už prasižengimą, kurio jis nepadarė (amnezija?). Ir pridūrė, kad jį šmeižusiems komentatoriams ir A. Mamontovui ieškinio nepateiks (Egi, o tai nenumausi jiems paskutinių „triusikų“?).
Kuriuo Egiu jūs tikite? Tuo, kuris darė visas tas nesąmones, ar tuo, kuris sėdėjo E. Jakilaičio studijoje ir šnekėjo visas tas nesąmones?
Aš tikiu Egiu, kuris sakė: „myliu gyvenimą“. Galiu garantuoti, kad tą patį vakarą po televizijos laidos Egis, gurkšnodamas „Mojotą ir Chandoną“, tarsi koks iliuminatas „iš aukšto“ stebėjo už virvučių tampomų internetinių skruzdėlyčių bruzdesį ir pergalingai krizeno pro nosį: „g-che, CHE, he, k-cHE, CHe, kchE, HE, Che, E, CHe“.
Taigi matome, kad Egis turi neginčijamą talentą pažerti žiniasklaidai taip vadinamų „blogų naujienų“, o toji parceliuoja jas tarsi šviežias bandeles, nes visuomenė tokias naujienas vartoja labiausiai, ypač tuomet, kai jose figūruoja žinomos asmenybės. Visuomenė labai nemėgsta tų, kurie „blogas naujienas“ pateikia. Taip visuotinio pykčio zonoje atsiduria žiniasklaida („filadelfijai, neturit apie ką rašyt“, „kur tai matyta – šitas „marozas“ per „LRT“).
Žmonėms patinka tie, kurie sugeba pateikti „blogų naujienų“ sprendimus arba jas paneigti: SELas būtent taip ir pasielgė E. Jakilaičio laidoje. Štai dėl tokių „ėjimų“ jis yra palaimintasis, kuriam galima ir atleidžiama viskas.
Jis – puikus strategas, sugebantis lošti dvejose barikadų pusėse, pabūti ir protagonistu, ir antagonistu. Būtent todėl antraštėje drįsau teigti, kad SELas yra nuostabus.
Mamontovo kompleksas
Po E. Jakilaičio laidos įelektrintas eteris jau aprimo, todėl SELui artimiausiu metu teks ieškoti naujų būdų, kaip patraukti žiniasklaidos dėmesį. Aišku viena – priemonės nesikeis. Vienas iš labiausiai tikėtinų scenarijų, kuriuos Egis panaudos dar vienai viešųjų ryšių akcijai, galėtų būti konflikto su A. Mamontovu pratęsimas.
[susije_video kurie=””]
Chroniška E. Dragūno kova su A. Mamontovu siekia grupės SEL istorijos ištakas. Visi žino, kad nesantaika tarp anuomet „žalio“ atlikėjo ir patyrusio scenos vilko prasidėjo, kai SELas „pasiskolino“ A. Mamontovo dainą „Saulės miestas“. Būtina prisiminti, kad grupė SEL gimė po to, kai dar labai jaunas Egis išdrįso paskambinti A. Mamontovui, kurį anuomet pats laikė beveik Dievu, ir paprašė padėti sukurti grupę. „Foje“ lyderis neatsisakė padėti ir taip simboliškai tapo SEL tėvu. Tuo tarpu Egis iki šiol su A.Mamontovu elgiasi tarsi maištaujantis sūnus, besijaučiąs praaugęs savo kūrėją ir galįs „pastatyti jį į vietą“. Ši istorija, kelianti asociacijų su karaliaus Edipo mitu, nusipelno tęsinio. Egis, ko gero, tai supranta ir jau mąsto apie naujus siužeto vingius.
Post Scriptum
Straipsnio autorius Jonas Petronis jokiais šiame straipsnyje išdėstytais teiginiais nesiekia įžeisti Egidijaus Dragūno.
Straipsnio autorius kategoriškai neigia visus straipsnyje paminėtus teiginius, kurie, subjektyvia Egidijaus Dragūno nuomone, galėtų jį įžeisti.
Straipsnio autorius atsiprašo Egidijaus Dragūno, jei jis jau pagalvojo, kad kažkuris iš straipsnyje parašytų teiginių jį įžeidė.
Jonas Petronis
