Portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė skaitytojos Ligitos laiškas, kuriama ji papasakoja apie gražų poelgį. Mergina retoriškai klausia, kodėl kiti žmonės nesugeba padėti, juk kiekvienas geras darbas grįžta dar didesniu gerumu.
Noriu pasidalinti savo akimis matytu vaizdu, kurį pamačiau išėjusi iš Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo cento. Išėjusi į pagrindinę gatvę, pamačiau net ne šaligatviu, o gatvės kamputyje einančią močiutę. Moteris ėjo su lazdele ir tikrai labai sunkiai.
Žiūrėjo tik į asfaltą kad rastų kur padėti koją. Rankoje ji nešė sunkų raudoną maišelį. Praėjau pro ją ir sustojau stotelėje. Šalia stovėjo grupelė merginų, stotelėje buvo ir keletas vaikinų. Aš negalėjau ilgiau žiūrėti, kaip visi stebi moterį, bet nei vienas neprieina.
Priėjau prie moters, paėmiau maišelį ir paprašiau jos įsikibti man į ranką, kad būtų lengviau nueiti. Kylant liftu trūko maišelio rankena, tad net neįsivaizduoju, kaip močiutė būtų jį parsinešusi.
Šis mano pagalbiškas, jaunas veidas moteriai labai padėjo, ji net pradėjo verkti. Jos vyras nevaikšto ir visiškai nieko nebegirdi. Kur vaikai nesidomėjau, tik klausiau garbino amžiaus moters pasakojimų. Su kuo jei pasikalbėti, kai vyras net nebegali išgirsti jos balso.
Kodėl tai rašau? Noriu, kad kiekvienas suprastų, jog ne visi turime šeimą ar žmogų, kuris gali mums padėti. Man tai užtruko 20-25 minutes. Kiekvienas geras darbas net ir menkiausią žmogų paverčia gera asmenybe. Man gėda dėl tų merginų, kurios net nesureagavo, kad žmogui sunku. O jam galima padėti. Kiekvienas geras darbas sugrįžta atgal. Tad jei skaito tai merginos, mačiusios tą močiutę, kitą kartą prisiminkite, kad ir mums ateis tos dienos.
Niekas nepadarys pasaulio geresniu, jei mes to nedarysim.
