2023 metų pradžioje Kaune duris atvėrė Amsterdamo mokyklos muziejus. Jis įkurtas Vytauto pr. 58 esančiame išraiškingos išvaizdos name, kurį puošia Merkurijaus ir Hefaisto skulptūros. Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius prieš kelerius metus miestui jau padovanojo „Art Deco“ butą-muziejų, o šįkart spindinčiomis akimis pasitinka svečius naujame savo projekte.
„Sienos – tik grožėjimuisi, jų liesti negalima“, – vos įžengus pro duris rūpestingai įspėja K. Banys. Mus pasitinka ne tik svetingi buto-muziejaus įkūrėjai, bet ir tarpukario muzika, skambanti iš to laikmečio „Philips“ grotuvo. Nekantraujame apžiūrėti visus 5 buto kambarius, juolab, kad 2018 m. pavasarį HBO šiame bute filmavo serialą „Černobylis“.
Amsterdamo mokyklos architektūra
Muziejaus įkūrėjai pasakojo, kad Amsterdamo mokyklos architektūra tarpukariu išsivystė Nyderlanduose, dekoro elementus ji skolinosi iš „art deco“ ir „art nouveau“ stilių. Šis stilius Nyderlanduose vyravo 1910-1930 m. Pašnekovų duomenimis, šiuo metu esame vieninteliame Amsterdamo mokyklos architektūros stiliaus pastate Lietuvoje.
„Mes vykome į Amsterdamą, stebėjome pastatus ir užsienio enciklopedijoje radome aprašytą Amsterdamo mokyklos architektūros stilių. Tai, kas jam būdinga, yra būdinga ir šiam Kauno pastatui: plastika, bangavimas, į segmentus susmulkinti langai, tamsios fasadus puošiančius skulptūros, o interjere – kupolai, sodrios spalvos. Visa tai turime todėl, kad namo savininkai – Lietuvos žydų verslininkai Mozė Posvianskis ir Giršas Klisas – norėjo išsiskirti iš Kauno tarpukario pastatų architektūros konteksto. Akivaizdu, jiems patiko retas ir unikalus Amsterdamo mokyklos architektūros stilius“, – sakė K. Banys.
1928 m. statybos prabangiame daugiabutyje (arch. Jokūbas Peras) esantis 136 kv. m butas turi 5 kambarius, virtuvę, vonios kambarį, svečių tualetą, porą balkonų ir terasą į Žaliakalnį. 1933 m. žurnale „Laiko žodis“ pažymima, kad namą puošia Merkurijaus ir Hefaisto skulptūros. Merkurijus yra prekybos, o Hefaistas – amatų Dievas.
„Namo savininkams priklausė audinių fabrikas „Liteksas“, tad net skulptūros susijusios su namo savininkų veikla“, – pažymėjo K. Banys.
Buvo stipriai apleistas
Pastačius daugiabutį jo savininkai apsigyveno antrojo aukšto butuose, o kitus – nuomojo, kaip ir šį. Metinė buto nuomos kaina šiame name siekė 8,4 tūkst. Lt.
Bute Nr. 6, kur įkurtas muziejus, 1928-1939 m. gyveno kaunietis žydas Henochas Pumpianskis, vadovavęs pervežimo bendrovei. Čia jis gyveno iki tremties į Sibirą. Holokausto metu beveik visi name gyvenę žydai buvo nužudyti, kiti perkelti į getą ar mirė tremtyje. Sovietmečiu šis namas buvo nacionalizuotas, jame įrengti komunaliniai butai. Iki 1990 m. bute Nr. 6 gyveno trys šeimos. Vėliau vienas iš gyventojų nupirko likusias buto dalis, bet taip ir neįveiklino jų, pusė buto liko nenaudojama.
„Paskutiniai komunalinio buto gyventojai išeidami išsipjovė net radiatorius. Beje, pusė buto buvo nešildoma, tad patalpos apleistos, supelijusios. Šildyti tik du kambariai ir virtuvė“, – pažymėjo P. Gaidamavičius.
2017 m. atvykę apžiūrėti parduodamo buto Karolis ir Petras jame rado daugybę sovietinių baldų, televizorių, rakandų, šiukšlių. Bute prieš tai lankydavosi asocialūs asmenys, buvo kilęs gaisras.
„Iki tol čia ateidavo benamiai nakvoti, vaizdas priminė landynę. Įsigiję šį butą nusprendėme jį prikelti naujam gyvenimui“, – mena K. Banys.
Gyventojų iniciatyva, 2019 m. buvo restauruotas namo fasadas, atkurtos pagrindinės pastato durys, restauruoti laiptinės langai, po polichrominių tyrimų atkurta melsvų ir auksinių atspalvių laiptinė.
Brangiausias eksponatas – nedidelis staliukas
Iš pradžių muziejaus šeimininkai nusivedė aprodyti darbo kambarį. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu čia svečius dažniausiai ir sutikdavo, čia derindavo reikalus.
Keliaujame į valgomąjį. Praeiname svečių tualetą ir šeimininkai akcentuoja, kad 1928 m. statybos bute Kaune jau buvo atskiras tualetas svečiams.
„Sunku patikėti!”, – stebėjosi P. Gaidamavičius. Jį papildė K. Banys: „Sovietmečiu buvo bandoma paslėpti tiesą, kaip gerai prieš tai Kaune gyveno žmonės.“
Valgomajame atkreipiamas dėmesys į apvalų stalą, kurį galima išskleisti į 3,6 m ilgį.
„Kaip beveik du aš atsigulus. Galėtume čia susodinti visą vestuvę“, – šmaikštavo Petras.
„Mes išradome „dviejų Petrų“ ilgio matą. Kokio ilgio jūsų stalas: vieno Petro ar dviejų?“, – juokavo Karolis.
Panašų stalą galima išvysti A. Žmuidzinavičiaus memorialiniame bute, ten yra stalas su kolona, o joje – baras. Šis stalas irgi turi slaptą barą.
Atkreipiamas dėmesys į kampe stovintį nedidelį staliuką, laikantį kaktusą. Tai brangiausiai atsiėjęs muziejaus eksponatas. Jis atspindi Amsterdamo mokyklos architektūros stiliaus elementus: rusva spalva, laiptavimas ir laiptavimą prilaikančios tamsesnės skulptūrinės formos.
Pribloškė ultramarinas salone
Atslinkę baltas duris iš valgomojo patenkame į svetainę. Pirmiausia į akis krenta rašalo mėlynumo sienų spalva – ultramarinas. Anot pašnekovų, mėlyna – tai prabangos spalva, nes jai išgauti reikia brangiausio pigmento.
Atlikus polichrominius tyrimus, spalvingos buto sienos buvo atkurtos ir atrodo taip, kaip iki Antrojo pasaulinio karo. Beje, keturiuose iš penkių kambarių buvo atrasti ir aukso dažai, tad atkurti ir šie sienų elementai.
Išvydę atkurtas sienų spalvas, naujieji buto savininkai iš pradžių apstulbo, o paskui suprato, kad tokio grožio negalima palikti tik sau – nusprendė atverti duris visuomenei.
„2017 m. atvėrus šiek tiek sienų ir pamačius rašalo mėlynumo spalvą, man smegenys išmetė „klaidą“. Svarsčiau, kaip žmonės gali gyventi tiesiog mėlynoje rašalo spalvoje? Paskui šiek tiek išsigandome, kai atliekant polichrominius tyrimus rado aukso, nustatyta, kad ant sienų buvo juostos iš aukso. Nejau kičas? Visgi, rezultatas išėjo subtilus, modernus, skoningas. Pirmieji svečiai stebėjosi: 1928 m. žmonės turėjo tokį gerą skonį?“, – teigė P. Gaidamavičius.
Neabejojama, kad tokio dydžio salone būdavo priimami svečiai, vykdavo vakarėliai, būdavo muzikuojama, šokama, diskutuojama.
Kampe ant staliuko skamba Kaune rastas „Philips“ grotuvas, jo garsiakalbis iki šiol puikiai veikia. Staliukas, ant kurio jis stovi, prireikus pavirsdavo slėptuve: atidarius stalčių ir įkišus ranką pirštai viršuje užčiuopia vinis, už jų, veikiausiai, slėpti dokumentai, pinigai.
Restauratoriams atėmė žadą
Įžengiame į svečių gražiausiu vadinamą kambarį – H. Pumpianskio miegamąjį.
„Šiuos baldus įsigijome nematydami. Juos parodė keliose susiliejusiose nuotraukose ir reikėjo greitai apsispręsti. Spontaniškai nusipirkome. Kai atvežė, negalėjome patikėti, kaip šie baldai suderinti su fasadu: lova su bangavimais, tokiais kaip fasade, o labiausiai nustebino įrašas balde: „A. Šapiro baldų fabrikas, Mažeikiai“. Tik įsivaizduokite, atsitiktinai iš dviejų sulietų nuotraukų įsigyjame miegamojo riešutmedžio baldų komplektą ir į šį žydų daugiabutį atvyksta žydų fabriko baldai!“, – stebėjosi P. Gaidamavičius.
„Kai restauratoriai pamatė šį baldą – net suklykė! Pažvelkite, čia vienas riešutmedžio lukšto paviršius, čia antras, trečias… šeštas. Skirtingi paviršiai. Juos stebino, kaip dailiai riešutmedžio lukšto raštas nubėga per visus paviršius, atrodo idealiai vientisa. Tai beprotiškai profesionalus darbas!“, – grožėjosi P. Gaidamavičius.
Filmavo „Černobylį“
Užėjus į virtuvę muziejaus įkūrėjai suintrigavo užsimindami, kad 2018 m. šiame bute buvo filmuotos HBO serialo „Černobylis“ (rež. Johan Renck) scenos. Čia trumpam įsikūrė pagrindinio serialo herojaus Valerijaus Legasovo butas. Filmo kūrėjai ant sienų užklijavo tapetus, erdves apstatė sovietiniais baldais. Vėlyvojo sovietmečio interjerą filmui kūrė apie 20 dailininkų. Filmavimas truko vos kelias dienas, tačiau jame dirbo apie 180 žmonių. Virtuvėje matyti filme tiksėjęs stalinis laikrodis. Daugiau detalių apie filmavimus muziejaus įkūrėjai pateiks apsilankiusiesiems ekskursijose.
Virtuvė kol kas yra tuščiausia buto patalpa, ji dar laukia atgimimo. Tiesa, jau atkurtos plytelės, o svečių dėmesį patraukia įspūdinga tarpukario laikų funkcinė spinta. Joje – originalūs indeliai miltams, druskai, kruopoms. Yra net vieta sukabinti šluotas, pakabinti prijuostes ir kepures, dar vadintas „karūnomis“.
Virtuvėje nebuvo grindų plytelių, vietoj jų – lentos. Jos jau atkurtos. Beje, privačiame koridoriuje (apjungė miegamuosius, vonią ir virtuvę) irgi buvo išklotos lentos. Iš šio koridoriaus į holą patenkama švaistinių durų pagalba.
Skatina tvarumą
Muziejaus įkūrėjai itin vertina tvarumą. Jo laikosi pasitelkdami pastatų ir baldų restauraciją, stengdamiesi naudoti natūralias medžiagas.
„Kad atkurtume šį interjerą mums nereikėjo pjauti naujų medžių, beveik visą parketą restauravome. Sienose nenaudojome jokių sintetinių medžiagų, joms dažyti naudoti silikatiniai dažai, jie natūralūs ir leidžia sienoms kvėpuoti. Restauruojant baldus naudojame audinius tik iš natūralių medžiagų“, – akcentavo K. Banys.
Pašnekovai pažymėjo, kad buto-muziejaus baldams jau beveik 100 metų ar daugiau ir juos naudoti ruošiamasi dar bent šimtmetį.
„Jokių naujų ir sintetinių baldų negalėtume tiek laiko naudoti“, – atkreipė dėmesį P. Gaidamavičius.
Anot muziejaus įkūrėjų, tvarumas Lietuvoje kartais neteisingai suvokiamas, mat pradėjus apie jį kalbėti, imama gaminti naują gaminį.
„Bet juk naujų daiktų gaminimas yra labai netvaru! Verčiau restauruoti seną baldą, taip išsaugosi medžius. Muziejuje ne tik baldai, bet ir visi kilimai seni, jiems 80-100 metų. Tvarumui nereikia naujai sukurtų daiktų, galima naudoti senus indus, baldus, paveikslus, kilimus“, – įsitikinęs Karolis.
Atkurti šį butą padėjo profesionalų komanda: polichromijos specialistė Verutė Trečiokienė, restauratoriai Marius ir Lina Rimkevičiai, Tadas Baukus, Julija Špakovaitė, paveldo architektės Guoda Zykuvienė ir Gražina Janulytė-Bernotienė.
Parodyti kaip gerai lietuviai gyveno
Pabaigoje muziejaus įkūrėjai pavaišina svečius lietuviškais triufeliais, kuriais kauniečiai pasisaldindavo gyvenimą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Tai – daugiau kaip šimtmetį skaičiuojančios Lietuvos įmonės „Rūta“ gaminys.
Muziejaus įkūrėjai lankytojams siekia priminti, kaip gerai lietuviai gyveno čia beveik prieš 100 metų.
„Siekiame pakelti žmonių savivertę, nes Antrasis pasaulinis karas, sovietmetis vis dar įsismelkę mūsų kultūroje, identitete palikę gilią žaizdą. Lankytojams pabrėžiame, kad saldainius kūrė to meto Lietuvos įmonė, kaip ir baldus, šviestuvus. Stebina, kad Kaune prieš šimtą metų balkonuose veikė rozetės, neįtikėtina, kad langai iki pat grindų Lietuvoje atsirado ne 2000-aisiais, o Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Tarpukario inteligentai į Kauną atvyko iš įvairių miestų ir kaimų, kaip ir šio buto gyventojas, jis augo Jurbarke, po to persikėlė į Kauną, įkūrė čia sėkmingą pervežimo įmonę. (…) Tai nėra kažkokių ponių ar ponų apartamentai, tai butai žmonių, kurie labai stengėsi, daug dirbo ir jiems pasisekė“, – akcentavo K. Banys.
Ekskursijos metu pabrėžiama, kad tarpukariu garsios užsienio įmonės „Philips“, „AEG“, „Electrolux“ ir kitos Lietuvos rinkai gaminius tiekdavo su lietuviškomis instrukcijomis.
„Tai didžiulė pagarba Pirmajai Lietuvos Respublikai ir lietuvių kalbai. Galvoji apie tuos laikus ir stebiesi, vau, taip galėjome gyventi!“, – kalbėjo K. Banys.
Kaune 1918-1939 m. buvo pastatyta apie 12 tūkst. pastatų, iš jų 7 tūkst. buvo gyvenamosios paskirties. Tokių prabangių butų kaip šis galėjo būti tūkstančiai.
Vytauto pr. 58 name yra gyvenę „Fluxus“ judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno tėvai Leokadija ir Aleksandras Mačiūnai, choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjas Hermanas Perelšteinas, mokslininkas Juozas Matulis, kino teatro direktorė Elena Mikševičienė. Dabar pastate veikia V. Staniulio knygynas-antikvariatas.
„Daugelis žmonių sako, šis namas yra vienas gražiausių Kaune“, – įsitikinti kvietė muziejaus įkūrėjai.
